2007 metai
2008 metai

Achmedas Zakajevas: „Aš tikrai tikiu permainomis į gera“

Išskirtinis Ičkerijos Čečėnų Respublikos ministro pirmininko interviu „XXI amžiui“

Ičkerijos Čečėnų Respublikos ministras pirmininkas Achmedas ZAKAJEVAS

Gerbiamas Premjere, praėjusių metų pabaigoje čečėnų tautą užjaučianti tarptautinės bendruomenės dalis įdėmiai stebėjo permainas, vykusias čečėnų pasipriešinimo judėjimo vadovybėje. Ar galėtumėte trumpai papasakoti apie situaciją, susidariusią čečėnų pasipriešinimo judėjimo vadovybėje iki vadinamojo „Kaukazo Emyrato“ paskelbimo ir įvardinti šio įtartino projekto užsakovus?

Visiems yra žinoma, kad Rusija yra priešiškai nusiteikusi Čečėnijos nepriklausomybės atžvilgiu. Teoriškai būtų galima įtarti, kad „Emyrato“ paskelbimo iniciatoriai yra nauji Rusijos sąjungininkai, tačiau iš tikrųjų viskas yra daug paprasčiau. „Emyrato“ iniciatoriai Isa Umarovas ir Movladis Udugovas yra patyrę provokatoriai, o Rusija, be jokios abejonės, yra šio projekto užsakovas.

Apie įtartinas mirtis

„Labas, mane šiek tiek neramina, kad priverstas teismą ir kitus informuoti apie operaciją ir net nurodyti jos laiką ir vietą. Toks (...) gali informuoti kagėbistus. Tie nesunkiai gali prikišti nagus ir be pėdsakų susidoroti, kaip, įtariu, 1993-aisiais buvo susidorota su VR ministru P. Valiuku. Tuo labiau kad operacinėje dirba ir (...) anūkas. Reikalui esant, tai turėkite galvoje. Dar noriu pasakyti, kad šiandien sulaikytas mano išaiškintas KGB agentas (...), buvęs KAM žvalgybos viršininkas, neteisėtai laikęs ginklus. Sekite tai. Įdomu, kam jam tai, tikrai ne Lietuvos naudai.“ Tokio turinio laišką „XXI amžiaus“ redakcijos žurnalistui 2007 m. spalio 30 dieną atsiuntė buvęs Lietuvos slaptųjų tarnybų karininkas Virginijus Česnulevičius. Kodėl tik dabar, prabėgus beveik šešeriems mėnesiams, V. Česnulevičiaus laiško turinį skelbiame viešai? Buvęs ilgametis mūsų slaptųjų tarnybų darbuotojas prašė jį paskelbti tik tuo atveju, jei pralaimės dvikovą su sunkia liga, pastaruoju metu jį kamavusia bei trukdžiusia intensyviai dirbti. Šiandien V. Česnulevičiaus jau nebėra. Mirė, neatlaikęs grumtynių su klastinga liga.

Tikrieji Imanto Meliano atleidimo iš VSD motyvai

Gintaras VISOCKAS

2008 m. balandžio 18 dieną Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo teisėjai Antanas Ablingis, Laimutis Alechnavičius ir Vaida Urmonaitė priėmė sprendimą, nepalankų buvusiam VSD pareigūnui Imantui Melianui. Minėtasis teismas nusprendė, kad VSD vadovybė I. Melianą atleido teisėtai, nepažeisdama teisinių normų. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas nutarė: „Nustatyta, kad pareiškėjo Imanto Meliano atleidimo iš VSD 9-osios valdybos Pirmojo skyriaus viršininko pareigų data yra 2007 metų vasario 12 diena, pareiškėjo I. Meliano reikalavimą nustatyti, kad jis iš VSD 9-osios valdybos Pirmojo skyriaus viršininko pareigų atleistas kaip negalintis tęsti tarnybos pagal Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos 2007 m. vasario 7 dienos pažymą, atmesti, kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą“.

Sąjūdis ir KGB

Prieš 20 metų su kompartijos pritarimu įkurtas Lietuvos Sąjūdis kėlė didelį rūpestį sovietiniam represiniam aparatui

Sąjūdžio mitingas Gedimino aikštėje 1988 m. birželio 24 dieną

1988 metais susikūręs Lietuvos sąjūdis (pradinis pavadinimas – pagal to meto politinę situaciją – Lietuvos persitvarkymo sąjūdis) turėjo dvi dedamąsias: iš tautos dvasios kilusį esminį poreikį laisvai apsispręsti bei turėti savo valstybę ir buvusios imperijos „centrinės“ (taip pat ir vietinės marionetinės) valdžios siekį pasikeisti („persitvarkyti“) išsaugant visą valdžią ir visus politinius ir ekonominius svertus. Iš šių dviejų dedamųjų susikūręs Sąjūdis jau pačioje pradžioje turėjo du savo sparnus, vienaip ar kitaip reiškiančius du prieštaraujančius, netgi antagonistinius požiūrius į tautos ateitį. Tiesa, buvo ir trečioji dedamoji, bet ji dėl tuometinės kompartijos trukdymų į Sąjūdį neįėjo, o jei ir įėjo, tai jame pasireiškė silpnai dėl tuo metu dar stiprios sovietinės valdžios, o ypač represinio KGB aparato veikimo. Ta trečia dedamoji buvo Laisvės lygos (ir ne tik jos vienos) pozicijai atstovaujantis požiūris į būtiną visišką nepriklausomybės atgavimą, išsivaduojant iš okupacijos naštos. Jeigu pirmoji Sąjūdžio dedamoji palaipsniui, pasinaudodama ir perimdama Laisvės lygos keliamus vadinamuosius radikalius tikslus dėl nepriklausomybės, įgavo ideologinę ir politinę jėgą, tai antroji dedamoji visaip trukdė ir vykdė ardomąjį darbą siekdama sutrukdyti nepriklausomybės procesą.