„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2009 m. birželio 17 d., Nr. 3 (13)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos



ARCHYVAS

2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Iš okupacijos aukų  semkimės stiprybės

Gedulo ir vilties dieną prezidentas Valdas Adamkus okupacijos aukų pagerbimo ceremonijoje Vilniuje ragino iš okupacijos aukų semtis stiprybės, nes „jų išgyvenimai niekaip negali būti palyginti su dabarties nepritekliais“. Jis paragino „likti ištikimais keliui, kurį pasirinkome beveik prieš du dešimtmečius, – laisvam, žmogiškam ir teisingam, grįstam laisvės kankinių apgintomis vertybėmis bei tikėjimu, kad gyvenimo sunkumai neįveiks laisvės troškimo“.


Paminklas laisvės kovotojams

Vytautas BAGDONAS

Prie Svėdasus papuošusio paminklo –
skulptorius Jonas Jagėla (dešinėje)
ir šio paminklo kūrimo reikalais
besirūpinę Juozas Prūsas
ir dr. Janina Prūsaitė

Pastaruoju metu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Memorialinio departamento Memorialinio skyriaus skulptorių Joną Jagėlą dažnai galima sutikti Svėdasuose, kur jis baigia paminklo Svėdasų krašto kovotojams dėl Lietuvos Laisvės tvarkymo darbus. Gerai žinomas daugelio skulptūrinių kompozicijų autorius kartu su alytiškiais UAB „Sonetas ir Ko“ darbuotojais,  komponuoja išpjautas plokštes prie svėdasiškių paminklo, derina tekstą, kuris puoš postamentą, vis ką nors matuoja, skaičiuoja, tvarko. Nuolat šį bei tą aptarinėja su Svėdasų seniūnijos seniūnu Valentinu Neniškiu, iš sostinės atvažiavusiais dr. Janina Prūsaite bei Juozu Prūsu, suranda galimybių pabendrauti ir su kitais, besidominčiais šiuo paminklu.


Apie „Atžalyną“ – pogrindinę jaunimo organizaciją

Bronius VERTELKA

V. Žemkalnio gimnazijos muziejaus
vadovė Dalia Vilkienė (kairėje)
ir knygos „Atžalynas“ autorė Audronė
Zavadskytė-Sabaliauskienė

Birželio 3-ąją Panevėžio Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir Sąjūdžio muziejuje vyko susitikimas su 1950–1954 metais veikusios pogrindinės jaunimo organizacijos „Atžalynas“ nariais, buvo pristatyta knyga apie jos veiklą.

Knygos „Atžalynas“ autorė Audronė Zavadskytė-Sabaliauskienė sakė, kad šis leidinys skaitytojus pasiekė Klaipėdoje gyvenančios Antaninos Aleknavičienės dėka. Ji yra prieš metus į amžinybę išėjusio monsinjoro Jono Balčiūno, buvusio ilgamečio Pasvalio klebono ir dekano, sesuo. J. Balčiūnas  buvo pogrindyje veikusios jaunųjų panevėžiečių grupės idėjinis vadas.  Jis ir padėjo kertinį akmenį šios grupės veiklai. A. Zavadskytė-Aleknavičienė paskaitė knygos ištrauką apie monsinjorą.


Fotografijose – tautos istorija

Kęstutis PRANCKEVIČIUS

Artėjant Vilties ir gedulo dienai, Seimo rūmų parodų galerijoje, birželio 11-ąją atidaryta garsaus keliautojo, fotografo ir kino operatoriaus Gintauto Aleknos fotografijų paroda „Tremties pėdsakais Sibire“. Žiūrovų auditorijai pristatyta pernai vasarą Jakutijoje, Laptevų jūros pakrantėse, matyti vaizdai.

Fotografijose įamžintos prieš penkis ir šešis dešimtmečius į amžinojo įšalo žemę ištremtų mūsų tautiečių lagerių ir tremties vietovės. Su ekspedicijos dalyviais ne kartą šias vietas aplankęs fotografijų autorius G. Alekna atkreipė dėmesį į išlikusias lietuvių kapines, prigludusias taigoje, greta gyvulių fermų, kasyklų bei pramonės įmonių. Fotografijos pasakoja, kiek buvo vargo, ašarų, mirčių, tėvynės meilės ir ilgesio bei vilčių tėviškėn sugrįžti.


Kaip 1940 metų birželio 15 dieną vyko Lietuvos okupacija

1940 metų birželio 15-oji – tragiškiausia Lietuvos istorijoje diena. Tą dieną buvo įvykdyta brutali, pagal Rusijos bolševikų taktinius sprendimus ir strategines užmačias, Lietuvos okupacija. Beveik penkias dešimtis metų besitęsusi okupacija yra pažymėta tautos genocidu (trėmimais, įkalinimais, žudymais), tautos identiteto naikinimu, nukrikščioninimu, socialinės struktūros naikinimu. Visa tai buvo pavadinta – „socialistine revoliucija, nuvertusia kruviną fašistinį režimą“.


„Jų šeimas reikėjo ištremti“...

1941-ųjų birželio 14-osios tremtį prisimenant...

Lietuviai Bijsko institute apie
1952 metus. Pirmoje eilėje dešinėje –
ŠU prof. Danutė Klumpytė, antroje eilėje
antras iš dešinės – mokytojas
Vytautas Juozapaitis

Sunaikinti tautos elitą okupantams buvo gyvybiškai svarbu, todėl 1941-ųjų tremtis buvo šviesuomenės tremtis. Tų tremtinių likimas sunkus: daug jų žuvo lageriuose, kiti – tyliai iškeliauja amžinybėn. Jų prisiminimų trupiniai reikalingi ateities Lietuvai. Pateikiame keletą jų.

Laima Macytė

Vytautas Juozapaitis pasakojo, kad jų šeimą turėjo ištremti du kartus: tėtis Petras Juozapaitis buvo Radviliškio savivaldybės tarnautojas, o mamos brolis Benediktas Trumpys – Juozo Lukšos-Daumanto bendražygis...


Įamžino drąsių gimnazistų žygdarbį

Šakiuose, minint miesto 410-ąsias metines, įamžintas drąsių 1952 metų gimnazistų žygdarbis. Tada, vasario 16-ąją, ant vandentiekio bokšto vienuolika vienuoliktokų iškėlė trispalvę. Visi buvo suimti ir nuteisti  25-erius metus kalėti. Penki šio įvykio dalyviai Danutė Baukytė, Elė Grybinaitė, Antanas Karalius, Pranas Jakaitis ir Kazimieras Valaitis kartu su savo mokytoju Jonu Augustaičiu džiaugėsi, kad jų, buvusių gimnazistų, pasipriešinimas buvo įvertintas toje vietoje pastačius paminklinę lentą su įrašytomis visų pavardėmis. Jau mirusieji gimnazistai buvo pagerbti tylos minute, o lentą pašventino Šakių klebonas kun. Sigitas Matusevičius.


Pusė amžiaus tamsos

Fotografas Antanas Sadeckas
Marijampolės marijonų gimnazijoje
pasakojo apie ekspedicijas į lietuvių
tremties ir žūties vietas Sibire

Gegužės 22 dieną Marijampolės marijonų gimnazijoje buvo paminėtas 1948-ųjų masinį trėmimas, sovietinio saugumo tada užšifruotas pavadinimu „Vesna“. Tądien iš Lietuvos buvo ištremta apie 40 tūkstančių žmonių, kurių daugumą sudarė pasiturintys ūkininkai, karininkai, tautos švietėjai. Renginyje dalyvavo „Lemties“ bendrijos pirmininkas, fotografas Antanas Sadeckas.


Ar turėsime drąsos pažvelgti į savo istoriją?

Visuomenėje įsiplieskė diskusija dėl dviejų parlamentarų Pauliaus Saudargo ir Petro Luomano pasiūlymo bausti iki trejų metų laisvės atėmimu už stribų ir partizanų sulyginimą bei abejojimą sovietų ar nacių režimų baisumais.

Stebina kai kurių politologų ir žmogaus teisių gynėjų nuomonė, jog tokie pasiūlymai tik politikavimas ir praeities žaizdų aitrinimas.


Atlyginti neatlyginamą

Jau senokai keliamas klausimas apie materialų okupacijos atlyginimą. Bet ar tik?..

Buvo sugriauta sėkmingai egzistavusi valstybė. Sunaikintas, susodintas į kalėjimus, ištremtas badui, sušaudytas valstybės elitas. Sunaikinti rašytojai, mokslininkai, muzikai, ištremti geriausi ūkininkai, verslininkai, mokytojai, šimtai tūkstančių nekaltų žmonių, prarasta visa jaunimo karta. Vien vaikų buvo ištremta per 30 tūkstančių, o vyrai buvo atskiriami nuo moterų. Argi tai ne genocidas? Ar galima visa tai įvertinti tik pinigais? Gal reikia surasti kitokią šio proceso definiciją? Gal tai – reparacija? Viena aišku, pirmiausiai turėtume sulaukti atsiprašymo, tiktai po to galėtume tartis dėl simbolinio (niekada nebus realus) atlyginimo. Manote, kad Europa mums padės? Ne, kol dujos vamzdžiu iš Rusijos teka, tokios vilties neturėkime. Gal tada kai dujos pasibaigs?.. Ir Europai, ne tiktai Rusijai, derėtų gerokai keistis.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija