|
|
Okupacijos kančių 70-metis
Minime vieną tragiškiausių Lietuvos istorijos datų 1940 metų okupacijos pradžią. Prasidėjusi 1940 metų birželio 15-ąją okupacija tęsėsi 50 metų, lietuvių tautai ir kai kurioms kitoms Lietuvoje gyvenančioms tautoms atnešdama sunkiai suskaičiuojamas aukas. Per 50 metų trukusią okupaciją (kartu su ketverių metų nacių okupacija) Lietuva neteko apie pusės milijono žmonių ištremtų, nužudytų ir nukankintų, netekusių sveikatos kalėjimuose ir ten mirusių. Okupacija ne tik sunaikino mūsų valstybę, bet ir visai lietuvių tautai metė išlikimo iššūkį. Todėl tai kartu yra ir herojiškiausi mūsų istorijos puslapiai, kurių neturime teisės užmiršti. Po mūsų nepriklausomybės atkūrimo jau gyvena ir kuria nauja karta, kuri nepažino ir galbūt ne visai žino apie mus slėgusį okupacinį režimą. Net ir tie, kurie gyveno to režimo sąlygomis, galbūt dėl savo artimųjų kolaboravimo ne visada suvokia tikrąją jo esmę. Tai buvo visai kito pobūdžio okupacinis režimas lyginant su carinės Rusijos valdymu, kai buvo kėsinamasi į kai kurias tautos gyvenimo sritis ir tikėjimą tada lietuvių tauta sukūrė unikalų pasaulyje knygnešystės reiškinį. Sovietų okupacija savo nuožmiomis represijomis ir nužmoginančia ideologija sukėlė didžiulį pasipriešinimą, pateikdama pasauliui kitą reiškinį po penkerių metų pasaulinio karo dar dešimt metų trukusį Lietuvos partizaninį karą.
|
|
|
Partizanų motinos
Stanislovas ABROMAVIČIUS
Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos sumanymu Kaune, Ramybės parke (prie Vytauto prospekto), aukotojų lėšomis bus pastatytas paminklas visos Lietuvos Partizanų Motinoms. Buvo paskelbtas jo konkursas, nustatytas nugalėtojas, žmonės noriai aukoja pinigus. Šia proga bus išleista ir knyga Partizanų Motinos. Tai sunkiais laikais partizanų Motinos nesudėjo bluosto, kai pasirodydavo kareiviai ar stribai. Tai jos bėgo tekinos į vietas, kuriose praėjo mūšiai, verkdavo iš džiaugsmo, kai vaikai likdavo gyvi, verkdavo be ašarų, kai jų kūnai būdavo išmesti miestelių aikštėse, kai jas versdavo, stebint stribams, juos atpažinti. Motinos buvo tvirtos dvasia, pasiryžusios padėti jiems, šąlantiems žeminėse per pūgas, liūtis ir kitokias negandas. Tai Motinos nešė vaikams paskutinį duonos gabalėlį, sviesto šmotelį, viltį ir tvirtybę. Buvo baisūs laikai, kai Motinos patirdavo džiaugsmą, jei žuvusių vaikų kūnai surasdavo ramybę bevardėse gimtojo kaimo kapinaitėse, o ne šuliniuose, duobėse, raistuose...
|
|
|
Kauno kunigų seminarija bolševizmo metais
Vysk. Vincentas BRIZGYS
|
|
Kauno kunigų seminarijos kiemas
Jono LUKŠĖS piešinys
|
1940 m. birželio 15 dieną, kai Raudonoji armija okupavo Lietuvą, Kauno tarpdiecezinė seminarija baigė 19391940 akademinius metus. Ir seminarijos vadovybė, ir auklėtiniai skirstėsi atostogų, vieni kitų klausdami, ar dar teks susirinkti. Seminarijos likimas labai parūpo visai visuomenei. Ja domėjosi net tokie, kurie, atrodė, ja niekad nesidomėjo. Lietuviai ne bolševikai teiravosi, ar seminarija veiks, o visas bolševikuojantis elementas, su Kauno žydais priešakyje, jau pačioje pradžioje pradėjo stengtis, kad seminarija veikti negalėtų. Iš raudonarmiečių pusės pradžioje nemalonumų nepatirta. Beieškodami būstinių karininkai ne kartą buvo užsukę į seminariją, tačiau užtekdavo net durininko paaiškinimo, kieno yra tie pastatai, ir raudonarmiečiai, net į vidų neidami, pasišalindavo. Užėjus bolševikams, po kelių dienų vienas aukštas jau naujos valdžios asmuo seminarijos vadovybei pranešė, kad Kauno žydų atstovai reikalauja Kauno miesto valdybų seminarijos rūmus atiduoti Kauno žydams ligoninei praplėsti ir ten pat įrengti darželį žydų ligoninės personalo vaikams. Buvęs vidaus reikalų ministeris (paskui Komisarų Tarybos pirmininkas) Gedvilas ir Kauno burmistras dr. Garmus pripažino, kad žydai tikrai yra reikalavę kunigų seminariją jiems atiduoti.
|
|
|
Nuo MVD karininko iki partizano ir skulptoriaus
In memoriam Antanui Ambrulevičiui-Vėjui (19242010)
|
|
Antanas Ambrulevičius
|
Antanas Ambrulevičius unikali asmenybė Lietuvos istorijoje. Tai vienintelis kadrinis sovietų saugumo karininkas, tapęs laisvės kovotoju. Kybartuose, turgaus aikštėje, net buvo pastatytos kartuvės viešai jį pakarti. Jis gimė 1924 m. rugpjūčio 9 dieną Alytaus apskrityje, Miroslavo valsčiuje, Pupasodžio kaime, ūkininkų Pranciškos Monkelytės ir Kazimiero Ambrulevičiaus šeimoje. Tėvai turėjo 8 ha žemės, šeimoje augo penki vaikai. Antanas Pupasodžio pradinėje mokykloje baigė 4 skyrius, o po metų pertraukos pratęsė mokslus Miroslavo 6 skyrių pradinėje mokykloje. 1939 metais įstojo į Alytaus gimnaziją.
|
|
|
Birželio 14-oji Gedulo ir vilties diena
(1988 1989 metai)
Arvydas Kšanavičius
Pagal Lietuvos Respublikos Seimo 1997 metų liepos 3 dieną priimtą Atmintinų dienų įstatymą Gedulo ir vilties dienai birželio 14-ajai suteiktas atmintinos dienos statusas (Įstatymas įsigaliojo 1997 m. liepos 16 d.). Tačiau itin svarbu prisiminti ir tai, kad pirmą kartą oficialiai ji pradėta minėti dar sovietų okupuotoje, bet jau Atgimimo epochos istoriją kuriančioje Lietuvoje.
|
|
|
Atmintis
Nežinomos legendos
1940 metais prasidėjo istorijoje analogų neturintis partizaninis karas, parodęs neįtikėtiną tautos gyvybingumą ir didvyriškumą, atnešęs kančių bei nelaimių jūrą ir pareikalavęs nesuskaičiuojamų aukų. Ko nepadarė gerai apginkluota ir apmokyta kariuomenė su puikiai parengtais karininkais ir generolais, tą ėmėsi atlikti paprasti kaimo vaikinai, gimnazistai, studentai, vadovaujami dar išlikusių ir mirtį pasirinkusių kadrinių karinių specialistų bei kitų pasišventusių inteligentų. Šių dienų pragmatiškai visuomenei sunku suprasti, iš kur jie sėmėsi dvasinės stiprybės ir fizinių jėgų iškęsti bunkerių bei slėptuvių gyvenimo nepriteklius, nuolatinį persekiojimą, draugų žūtį, artimųjų tremtį, nežmoniškus kankinimus rūsiuose ir tardymo kamerose. Kiekvienoje gimnazijoje ar kitoje mokykloje, kiekviename miestelyje ar bažnytkaimyje viena po kitos kūrėsi pogrindinės organizacijos. Drąsuolius išugdė ir Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija.
|
|
|
Gyvenimas po žeme
Ona Stasiulevičiūtė-Čepienė
|
|
Ona Stasiulevičiūtė-Čepienė
|
Rytas ar vakaras, diena ar naktis, pavasaris, vasara, ruduo ar žiema iki graudulio vienodai slenka jaunų vyrų gyvenimas (jei tai galima pavadinti gyvenimu juk esi medžiojamas kaip laukinis žvėris). Ta nuolatinė įtampa, tas jausmas, kad turi saugotis pašalinės akies, kai nežinai, ar visi, kurie dedasi esą draugai, yra tikri draugai, kai negali ramiai pailsėti net belangėje duobėje po žeme ar tvarte po mėšlu, kur trūksta šviežio oro, smelkiasi drėgmė. Esi priklausomas nuo tų, kas tavo slėptuvę uždarys, užmaskuos ir vėl atidarys, kas paduos valgyti, sutvarkys drabužius, patalynę ir daug daug kitų buitinių reikalų... Toks buvo pokario jaunų vyrų partizanų gyvenimas. Gyvenimas po žeme.
|
| |
|
