2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Lietuvos gyventojų pasipriešinimas sovietinei okupacijai 1940–1941metais

Alfredas Rukšėnas,

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

Lietuvos pasiuntinybės Italijoje darbuotojai ir Lietuvių bendruomonės atstovai bei Lietuvos įgaliotasis ministras Italijoje Valdemaras Čarneckis Romoje prie ambasados, vadinamos „Villa Lituania“, kurią 1940 m rugpjūčio mėnesį užėmė sovietai

 1940 m. birželio 15 dieną Raudonajai armijai okupavus Lietuvą, tų pačių metų vasarą įvykus krašto inkorporacijai į SSRS sudėtį, buvo panaikintos nepriklausomos Lietuvos valdžios institucijos, suformuota sovietinė administracija. Kariuomenė buvo reorganizuota į Raudonosios armijos 29-ąjį Šaulių teritorinį korpusą, vyko politinio, kultūrinio, ekonominio, kitų visuomeninio gyvenimo sričių sovietizacija, gyventojų persekiojimai, represijos. Dėl to kilo Lietuvos gyventojų nepasitenkinimas, noras priešintis sovietų okupaciniam režimui. Nuo tada prasidėjo kova už Lietuvos laisvę, kuri baigėsi 1990 m. kovo 11 dieną, kai Lietuvos Aukščiausioji Taryba priėmė aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo. Lietuvos gyventojų pasipriešinimą sovietiniam režimui formaliai galima suskirstyti į pasipriešinimą užsienyje ir sovietų okupuotoje Lietuvoje.

1941 metų Birželio sukilimo žingsniai

Zigmas Tamakauskas

istorijos mokytojas metodininkas,
Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos Švietimo sekcijos pirmininkas

Birželio sukilimo žingsniai – tai garbingas mūsų istorijos, mūsų kovų dėl laisvės puslapis, kurio negali užtemdyti jokie pakampių šešėliai. Pažvelkime į pirmosios sovietinės okupacijos metus, susijusius su 1941 metų birželio įvykiais.

Sovietinis teroras didėja, kyla produktų kainos, mažėja gyventojų perkamoji galia, stinga savo pertekliumi Nepriklausomybės metais garsėjusių maisto produktų, paskelbtos naujos prievolės, ypač sekinančios kaimo ūkininką. Atsirado ir nauji žodžiai, tokie kaip „sabotažas“, „buožė“, „liaudies priešas“, „kolchozas“... Su didėjančiu kolonistų atvykimu – didėja krašto rusinimas, Bažnyčios persekiojimas, lietuvių tautinės savigarbos slopinimas, masiniai žmonių suėmimai. Suiminėjant žmones, griaunant Lietuvos sanklodą, aktyviai Maskvai talkina Antanas Sniečkus, Aleksandras Guzevičius, Mečys Gedvilas, Justas Paleckis bei į juos panašūs tautos duobkasiai. Pradėta naikinti ir mūsų kultūra. Petrašiūnų popieriaus fabrikas vos spėjo „ryti“ čia suvežtas krūvas knygų. Kai kur nepatinkančios atėjūnams knygos buvo tiesiog deginamos vietose. 1941 metų birželio 14 dienos naktį prasidėjo Lietuvos gyventojų trėmimas. Tos baisiosios birželio dienos, kurios ir turėjusiems dar kažkokią iliuziją, parodė tikrąjį okupanto veidą, jo tikslus. Kankinių krauju nusidažė daugelis Lietuvos vietų. Ypač išgarsėjo žudynės Červenėje, Pravieniškėse, Budavonės miške, Skaruliuose, Rainiuose. Rainiuose sovietinių žmogžudžių buvo nukankintas ir mūsų žinomo signataro, antisovietinio pasipriešinimo dalyvio Liudviko Simučio tėvas Adomas. Daugelis manė, kad tik karas – vienintelė viltis išsivaduoti iš raudonojo košmaro nakties. Žmonės jo laukė. Poetas Vincas Mykolaitis-Putinas tomis dienomis rašė: Mūs gimtinės rūmui suliepsnojus, / Skundo, ašarų, verksmų gana! / Tegul griauna nedarnius sienojus / Bombų smūgiai ir ugnių liepsna.

Tragiški karių likimai

Dim. plk. ltn. Antanas NAVAITIS

1939 metų rugsėjo 1 dieną prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir Smetonos-Černiaus vyriausybei atsisakius pasinaudoti susidariusia padėtimi, atsiimti lenkų okupuotą Vilniją, paskelbiant neutralitetą, 1939 rugsėjo 17-ąją, 6 valandą ryto Sovietų sąjunga užpuolė Lenkiją ir 1939 metų rugsėjo 19-ąją užėmė Vilnių. Užėmusi Vilnių Sovietų Sąjunga atsisakė 1920 metų rugpjūčio 6 dieną pasirašytos taikos sutarties, kurioje įsipareigojo iš Lietuvai priklausančios teritorijos išvesti savo ginkluotąsias pajėgas ir pareikalavo atsiųsti į Maskvą delegaciją naujai sutarčiai sudaryti. Tačiau derybos nebuvo diplomatinės, kaip lygaus su lygiu. Sovietų sąjunga panaudojo visas spaudimo priemones: diktatą, grasinimus ir klastą. Stalinas, girdamasis Sovietų sąjungos kilniaširdiškumu, pareiškė, kad Sovietų Sąjunga Vilnių atiduoda tik dėl draugystės ir palankumo Lietuvai. Lietuva, atsilygindama už Sovietų sąjungos geraširdiškumą, turi įsileisti į savo teritoriją 75 tūkst. Raudonosios armijos karių. Delegacijos pirmininkas užsienio reikalų ministras J. Urbšys pareiškė, kad toks Raudonosios armijos karių skaičius sudarys pavojų Lietuvos suverenumui, todėl geriau atsisakyti Vilniaus ir neįsileisti Raudonosios armijos. Stalinas dėl to supyko ir pasakė: „imsit ar neimsit Vilnių, tai jūsų reikalas, o Raudonosios armijos kariuomenė vis tiek bus įvesta“. Po sunkių derybų 1939 metų spalio 10 dieną buvo pasirašyta draugystės sutartis. Pagal ją Sovietų sąjunga Lietuvai atiduoda Vilnių ir dalį Lenkijos okupuotos teritorijos aplink jį. Lietuvoje dislokuojama 20 tūkst. Raudonosios armijos karių, 250 lengvųjų tankų, 34 šarvuočiai ir apie 200 lėktuvų.

Laikas ir žmonės

Tragiška Gumauskų iš Liepynų kaimo istorija

Tęsiame rašinių ciklą apie Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos auklėtinius, paaukojusius save vardan visų mūsų gražesnės ir teisingesnės ateities. 

Vincas Peckus

Po 1918–1923 metų kovų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę savanoris Antanas Gumauskas gavo 6,7 ha nederlingos žemės Liepynų kaime, ant Šešupės kranto, netoli Marijampolės, ir su žmona Marija Brūzgaite-Gumauskiene pradėjo sunkų naujakurių ūkininkų gyvenimą. Sulig kiekvienais metais šeima didėjo, didindama naujakurių vargus ir rūpesčius. Tačiau nedejavo ir nesiskundė kovų užgrūdintas savanoris, tik dar atkakliau, dar  energingiau kibo į darbą, skatindamas bei mokydamas augančius vaikus pažinti prakaito skonį. Nors darbštumu pasižymintys Gumauskai iš visų jėgų triūsė nedideliame savo ūkelyje, tačiau suprato, kad prastoka, smėlėta žemė neduos galimybių tinkamai išauginti ir išmokslinti gana gausią šeimą, nors su didžiule meile ir kruopštumu puoselėjamas ūkis buvo pripažintas pavyzdiniu ir ne kartą premijuotas. Išradingas ir energingas savanoris pats pasidirbo betonui lieti formas ir, panaudodamas vietinį smėlį, ėmė gaminti įvairius rentinius ir kitus liejinius, į darbą įtraukdamas ir augančius vaikus. Gaminių paklausai padidėjus, samdėsi vieną kitą darbininką.