2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Krašto apsaugos savanorio prisiminimai įkvepia jaunąją kartą

Vytautas BAGDONAS

Albinas Gudonis Autoriaus nuotrauka

Nors nuo tų lemtingų mūsų šaliai įvykių jau prabėgo gana daug laiko, tačiau anykštėnui Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos (SKAT) puskarininkiui Albinui Gudoniui jie puikiausiai menasi. Savo prisiminimus jis ir papasakojo „XXI amžiui“.

Klasta su generolu nepavyko...

Pasak jau kuris laikas Anykščiuose gyvenančio, užtarnauto poilsio duoną „ragaujančio“ ir be visuomeninės veiklos namuose nenustygstančio, energijos kupino gerbiamo Albino, nežinia kaip būtų susiklostę tolesni įvykiai ir likimo vingiai, jeigu ne savanorių blaivus mąstymas, gebėjimas protauti, priimti tinkami sprendimai tuomet, 1992-ųjų gegužę...

1952 metų vasario 16-oji. Pirmosios patriotizmo pamokos

Vygintas Kuras

Danutė Baukytė Autoriaus nuotrauka

Netgi viduriniosios kartos atstovui, kuris dar matė sovietinio „socializmo rojaus“ ar „šviesaus komunizmo rytojaus“ siūlomas idėjas, grimasas ir dviveidiškumą, be galo sunku rašyti apie pokario laikotarpį, kuomet brolis ėjo prieš brolį, sūnus prieš tėvą, kuomet reikėjo rinktis, su kuriais pasukti, kuriuos laikyti savais, o kuriuos prakeikti. Likti nepastebėtam, neutraliam kaip stulpui laukuose tada buvo tiesiog neįmanoma. Knygose „Kaip jie mus sušaudė“, „Raudonasis siaubas GPU“, „Čekistų vagonuose“, „Rainių kankiniai“ ir kt., galima perskaityti daug žiaurių ir klaikių įvykių aprašymų, atrodo, kad tai vyko kažkada labai seniai, kažkur labai toli nuo Tėvynės, tarsi klaikiame sapne, kurio daugiau niekada nenorėtum susapnuoti, bet pripažinkime, kad tai mūsų tautos istorija, realybė, kuri šaukte šaukiasi pavėluoto teisingumo, kvėpuoja mums į nugarą, tikėdamasi, kad mes vis dar ją prisimename ir įvertiname.

Karininko tragedija

Majoro Jono Semaškos portretas Kauno įgulos karininkų ramovėje Zenono Šiaučiulio nuotrauka

Prieš 65 metus, 1947 m. sausio 21 d., Vilniuje, KGB pastato rūsyje, pagal sovietinio karo tribunolo nuosprendį buvo nužudytas majoras Jonas Semaška. 2012 m. sausio 21 d. sukako 65 metai, kai Lietuvos laisvės armijos „Žemaičių legiono“ vadas majoras Jonas Semaška atidavė savo gyvybę už Tėvynės laisvę.

Kaune, Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje, buvo aukojamos šv. Mišios už nužudytąjį J. Semašką ir jo artimuosius. Pamokslą sakęs mons. Alfonsas Svarinskas pabrėžė, kad J. Semaška patriotizmo daigus gavo augdamas dešimties vaikų šeimoje, kurioje buvo auklėjamas ir tautiškai, ir krikščioniškai, taip pat priminė, kad jokia valdžia neatsiliepia į būtinybę pagerbti visų sovietų valdžios nužudytų Lietuvos karininkų ir ministrų atminimą.

Fotografijų rinkinys įamžina bebaimį partizanų vadą

Juozas Lukša (kairėje) su partizanais desantininkais

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido fotografijų rinkinį „Partizanas Juozas Lukša. Gyvenimo ir kovos kelias“. Tai vertingas dokumentinis leidinys Lietuvos pasipriešinimo okupacijos istorijai pažinti ir vienam partizaninio judėjimo vadų Juozui Lukšai atminti.

Kaip nurodoma leidinyje, J. Lukša gimė 1921 08 10 Veiverių vlsč. Juodbūdžio k. Baigęs Kauno „Aušros“ berniukų gimnaziją, mokėsi Vytauto Didžiojo universiteto Architektūros fakultete. 1940–1941 metais įsitraukė į išsivaduojamąją tautinę kovą, nukreiptą prieš sovietinę okupaciją, buvo aktyvus Lietuvos Aktyvistų Fronto narys. 1941 m. birželio 6-ąją buvo suimtas ir iki karo pradžios kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Vokiečių okupacijos metais tęsdamas pradėtas studijas dalyvavo antinacistinėje veikloje, priklausė Lietuvių frontui. 1945 metų lapkritį įstojo į Tauro apygardos (TA) partizanų gretas. Buvo paskirtas TA Geležinio vilko rinktinės spaudos ir propagandos viršininku, leido laikraštį „Kovos keliu“, redagavo „Laisvės žvalgą“. 1946 metų birželį pasirašė Bendrojo Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdžio (BDPS) įkūrimo aktą, dalyvavo sąjūdžio ir Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo veikloje. Padėjo išaiškinti MGB siekį – pasitelkus agentą J. Markulį-Erelį sunaikinti partizaninį judėjimą. 1947 metų pradžioje paskirtas Birutės rinktinės vadu. 1947 metų gegužę su J. Krikščiūnu-Vytautu perėjo SSRS–Lenkijos sieną, perdavė užsienio lietuvių organizacijoms partizanų dokumentus, informavo apie padėtį Lietuvoje ir grįžo atgal į Lietuvą. 1947metų gruodį su K. Pypliu-Audroniu antrą kartą prasiveržė į Vakarus, ieškodamas kontaktų su emigracijos atstovais lankėsi Švedijoje, Vakarų Vokietijoje, Prancūzijoje, informavo išeivius apie padėtį Lietuvoje, dalyvavo pasitarimuose su jais (ypač VLIK-o vadovu prelatu Mykolu Krupavičiumi). 1949 metų spalį paskirtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) įgaliotiniu užsieniui ir LLKS Visuomeninės dalies ir Politinio skyriaus viršininku. 1948–1950 mokėsi Prancūzijos ir JAV žvalgybų mokyklose. 1950 m. liepos 23-iąją įvyko jo ir lietuvės emigrantės Nijolės Bražėnaitės vedybos. Parašė atsiminimų knygą „Partizanai už geležinės uždangos“ (vėliau išverstą į anglų, švedų ir vokiečių kalbas). 1950 m. spalio 5-ąją su kitais desantininkais grįžo į okupuotą Lietuvą. 1950 metų lapkritį paskirtas LLKS Vyriausiosios vadovybės Žvalgybos skyriaus viršininku, apdovanotas 1-ojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi (su kardais), jam suteiktas Laisvės Kovotojo Karžygio garbės vardas. 1951 m. rugsėjo 4-ąją žuvo MGB organizuotoje pasaloje Kauno rajono Pabartupio kaime. Palaikų užkasimo vieta nežinoma. 1997 metais apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu.