„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2016 m. rugsėjo 9 d., Nr.9 (202)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno



ARCHYVAS
2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Tikėjimas, šeima ir didžioji gimnastika

Mindaugas Buika

Žymiausia Jungtinių Amerikos
Valstijų gimnastė Simona Bails
pasirodo Rio de Ženeiro olimpiadoje

Rožinis sportiniame krepšyje

Perduodant žinias apie žymiausios Jungtinių Amerikos Valstijų gimnastės Simonos Bails (Simone Biles) sportinius pasiekimus, tarptautinėje žiniasklaidoje atkreiptas dėmesys į dramatiškus pokyčius jos šeimyniniame gyvenime ir gilų katalikišką tikėjimą.

Ši nedidukė (ūgis 1 m 45 cm) juodaodė devyniolikmetė mergina, pastarųjų trijų pasaulio čempionatų (2013–2015) nugalėtoja, neseniai pasibaigusiose Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse iškovojo net keturis aukso medalius ir vieną bronzos. Tokiu būdu ji pralenkė legendinę rumunę Nadią Komaneči (Nadia Comaneci), kuri 1976 metų Monrealio olimpiadoje irgi laimėjo penkis medalius, tačiau tik trys iš jų buvo aukso. Ir tai tuo labiau nuostabu, kadangi ankstyvoji Simonos vaikystė ne tik nežadėjo kokių nors sportinių perspektyvų, bet buvo kupina didelių pavojų. Ji 1997 m. lapkričio 20 d. gimė Kolumbo mieste (Ohajo valstija), narkomanų ir alkoholikų šeimoje, turėjusioje keturis vaikus. Jie buvo nuolat perkėlinėjami į socialinius vaikų namus, kadangi vieniša alkoholikė motina negalėjo jų išlaikyti. Priklausomybę nuo narkotikų turėjęs Simonos tėvas iš viso šeimą paliko vos jai gimus ir visiškai nedalyvavo vaikų gyvenime. Ši sunki situacija radikaliai pasikeitė, kai Simonos senelis (motinos tėvas) Ronas Bailsas su savo antrąja žmona Nele nusprendė ją įsivaikinti drauge su jos jaunesniąja seserimi (du vyresniuosius vaikus paėmė Rono sesers šeima). Taigi Simona persikėlė pas naujuosius tėvus (faktiškai senelius, bet juos ėmė vadinti tėčiu ir mama) į Hiustono priemestį Springą (Teksaso valstija). Buvo suteiktos visiškai naujos galimybės inteligentiškoje ir giliai tikinčioje šeimoje.


Dievo palaima naujiems mokslo metams

Klebonas kun. Artūras Stanevičius
su mokyklos-darželio direktore
Renata Zigmantavičiene,
pavaduotoja, mokytojomis,
auklėtojomis ir mokiniais,
rankose laikančiais atnašas

Paskutinį besibaigiančios vasaros sekmadienį Kėdainių mokyklos-darželio „Obelėlė“ bendruomenė rinkosi į šv. Mišias Šv. Jurgio bažnyčioje. Jau tapo tradicija pradėti mokslo metus bendruomenės dalyvavimu šv. Mišiose. Jas aukoja klebonas kun. Artūras Stanevičius. Tą sekmadienį šv. Mišiose dalyvavo mokyklos-darželio „Obelėlė“ pedagogai, mokinukai, jų tėvai ir šeimų nariai. Trečiokas Justas Vitkauskas į bažnyčią atsivedė visus savo šeimos narius, o Kamilė Truskauskaitė ir Rugilė Širvinskaitė atėjo drauge su savo senelėmis. Šventojo Rašto skaitinius skaitė mokyklos-darželio „Obelėlė“ direktorė Renata Zigmantavičienė ir jos pavaduotoja Danutė Navajauskienė. Visuotinėje maldoje melstasi už mokyklos-darželio „Obelėlė“ administraciją, mokytojas, auklėtojas prašant joms ištvermės, kantrybės ir sveikatos, organizuojant ugdymo procesą, vedant ugdytinius pažinimo ir doros keliu. Melstasi už mokyklos-darželio „Obelėlė“ ugdytinius, prašant jiems sveikatos, susiklausymo, atsakingumo, kūrybiškumo, pagarbos vienų kitiems bei savo mokytojoms, auklėtojoms ir visai mokyklos-darželio bendruomenei, už visą aptarnaujantį įstaigos personalą pasitinkant, globojant, maitinant, saugant, ugdant, išleidžiant, vedant už rankų tėvų jiems patikėtus mažus žmogučius, prašant Gerojo Dievo palaimos, už ugdytinių tėvelius, senelius, globėjus, jų šeimas, kad jie, bendradarbiaudami su mokykla, bažnyčia, augintų ir auklėtų, kūrybingus, dorus, darbščius, sąžiningus Tėvynės piliečius, už visą mokyklos bendruomenę, kad Viešpaties Dievo laiminami vieningai visi dirbtų kaip viena didelė šeima, kad Naujieji mokslo metai visiems būtų laimingi, sėkmingi ir saugūs.


Bukonių parapijos vaikų kelionė į Klaipėdą

Dionyzo Varkalio užduotis vaikams
apie tikrus brangakmenius

Rugpjūčio 2–4 dienomis Jonavos dekanato Bukonių Šv. arkangelo Mykolo parapijos vaikai, vadovaujami savo tikybos mokytojos sesers Pranciškos FDCJ, pavasarį apsilankiusių misionierių iš Klaipėdos pakviesti susirengė išvykai į pajūrį, nes daugelis ten nėra buvę. Grupę sudarė 18 įvairaus amžiaus vaikų ir 4 suaugusieji. Trijų dienų iškyla buvo pilna labai intensyvios veiklos, patirties, kupina džiaugsmingų akimirkų. Nemažai daliai vaikų dauguma čia išgyventų patirčių buvo pirmos gyvenime. Lankėmės muziejuose, susitikome su įdomiais žmonėmis, keliavome po Juodkrantę ir Nidą, maudėmės jūroje, kasdien šventėme šv. Mišias. Apsistojome Klaipėdos krikščioniškoje „Vaivorykštės tako“ gimnazijoje. Mumis kasdien – Virginija, Agnė ir Saulė – mūsų globėjos.

Dar pirmąjį vakarą, po Porciunkulės šv. Mišių didingoje Šv. Pranciškaus onkologijos centro koplyčioje, puikų įspūdį paliko susitikimas su Aido ir Ingos šeima, kuri savo atokioje sodyboje augina hailendus – gauruotus ir dar nelabai pažįstamus galvijus – bei draugišką dalmatinų veislės šunį. Ši šeima padovanojo vaikams vakarienę pavaišino skanumynais. Patyrėme geros valios žmonių paprastumą, meilę, šilumą, dėmesį, vaišingumą. Vakaro metu bendravome, žaidėme, šokome.


Kartu mes esame jėga

Katalikiškos vaikų stovyklos dalyviai
su Šiaulių vyskupu Eugenijumi
Bartuliu Pašvitinio bažnyčioje

„Kartu mes – jėga: esame palaiminti, kai esame gailestingi“, – toks šūkis lydėjo stovyklautojus Pašvitinyje. Katalikiškoje stovykloje, kurią organizavo Joniškio dekanas kun. Eduardas Semaška, Pašvitinio klebonas kun. Vaidas Mikalčius, ir Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos Tarnaičių Vienuolijos seserys, ir Pašvitinio parapijos namuose visą savaitę vyko intensyvus gyvenimas.

Į jau tradicine tampančią katalikišką stovyklą susirinko vaikai iš įvairių Joniškio rajono kaimų – Rudiškių, Jankūnų, Gataučių, Lydekių, Beržininkų, Linkaičių – ir iš kitų Lietuvos vietovių.

Maloniai sutikti klebono Vaido, seserų vienuolių stovyklautojai savaitę mokėsi gailestingumo, gauti Dievo dovanas, kad gebėtų perduoti kitiems. Ryte išklausę liudijimą apie vieną iš gailestingumo darbų, aptardavo, o po pietų darbą atlikdavo praktiškai. Jei ryte aptarė, kad reikia ligonius lankyti, o popiet sesių lydimi vyko į Joniškio senelių namus aplankyti ten gyvenančių garbaus amžiaus žmonių. Ryte įsigilinę į temą „Mirusius palaidok“, vakarop tvarkė apleistus mirusiųjų kapus.


Spalvota džiaugsmo, padėkos ir vežimėlių šventė

Ekumenizmas. Trijų konfesijų
atstovai (iš kairės): Biržų
Šv. Jono Krikštytojo parapijos
klebonas ir dekanas kun. Algis
Neverauskas, Biržų Jungtinės
Metodistų Bažnyčios kun. Giedrius
Jablonskis su savo vaikais
ir Lietuvos Evangelikų Liuteronų
Bažnyčios kun. J. Mišeikio
žmona su dukra

Rugpjūčio 28-ąją, sekmadienį, Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia atrodė kiek neįprastai: buvo daug mažylių, ramiai snaudžiančių vežimėliuose, jau šiek tiek ūgtelėjusių, kuriuos jauni tėveliai ar močiutės vedėsi ar atsinešė ant rankų, ir jau strakaliojančių po bažnyčią, mielai besišypsančių, bendraujančių sava kalba tarpusavyje. Bažnyčia atgijo, prisipildė vaikų šurmulio, klegesio. Jokios įtampos ar susierzinimo – ramybė, gerumas, džiaugsmas ir padėka Dievui.

Taip prasidėjo jau trečioji tradicinė kunigo Ernesto Želvio sumanyta Vaikų palaiminimo šventė. Ką tik baigęs rikiuoti paskutinius pasiruošimo darbus, dar spėjęs pakalbinti bažnyčioje ir šventoriuje besirikiuojančius tėčius ir mamas, kunigas jau dėkojo Dievui už mažuosius ir jų tėvelius Šv. mišių aukoje.


Iš Sibiro grįžęs VDU doktorantas: istoriniai įvykiai padeda perprasti dabartį

Prezidentė Dalia Grybauskaitė
liepos 14-ąją susitiko su į ekspediciją
„Misija Sibiras 2016“ išvyksiančiais
dalyviais. Prezidentė jiems perdavė
laiškus, skirtus ekspedicijoje
sutiktiems Sibiro lietuviams,
jų bendruomenėms. Dešinėje –
Simonas Jazavita
Roberto DAČKAUS (lrp.lt) nuotrauka

„Ekspedicija „Misija Sibiras“ reiškia daugiau nei dviejų savaičių trukmės išbandymą tvarkant Lietuvos tremtinių kapavietes. Tai – pilietinės raiškos būdas, skatinantis diskusijas apie istorinės atminties svarbą ir ugdantis sąmoningumą istoriją vertinti su didele atsakomybe bei pagarba“, – teigia šių metų „Misija Sibiras“ ekspedicijos dalyvis, Kauno miesto muziejuje dirbantis Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) istorijos mokslų doktorantas Simonas Jazavita. 25 metų istoriko nuomone, jau mokykloje reikia atkreipti dėmesį, kad tinkamai įvertinus praeities įvykius, jų ryšius su dabartimi, galima lengviau nusakyti ir tam tikras netolimos ateities raidos tendencijas. „Posakis, kad istorija turi polinkį kartotis, yra labai tikslus“, – pasakoja VDU mokslininkas S. Jazavita.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija