Sugebėjęs
pasiekti daug aukštumų
Čekiškė vėl minėjo Praną Dovydaitį
Čekiškės vidurinė mokykla pirmoji
Lietuvoje taip garbingai įamžinusi Praną Dovydaitį, taigi sugebėjusi
pasiekti, kad jai būtų suteiktas šios neeilinės asmenybės vardas.
Mokykla P. Dovydaičio tragiškos mirties 60metį minėjo ne lapkričio
4 dieną, kada jis buvo sušaudytas, o lapkričio 8-ąją P. Dovydaičio
dvasinio bičiulio arkivyskupo Mečislovo Reinio, Dievo tarno (jam
užvesta beatifikacijos kėlimo į altorių garbę byla), mirties
dieną. Manyčiau, toks minėjimas ne atsitiktinis: P. Dovydaitis
ir M. Reinys buvo du galingi Lietuvos ąžuolai, pakirsti sovietinių
okupantų, jie daug nuveikė mokslo, kultūros, politikos, tautos
dvasinio tobulinimo kelyje. Abiejų ryškus, kupinas pasiaukojimo
gyvenimo kelias, plati pedagoginė, administracinė, mokslinė, politinė,
žurnalistinė bei visuomeninė veikla.
Čekiškės Švč. Trejybės bažnyčioje gausiai susirinkę mokiniai,
parapijiečiai bei giminaičiai meldėsi už prof. P.Dovydaitį. Šv.
Mišias aukojo šios bažnyčios administratorius kun. Vaidas Bartkus,
Kauno II dekanato dekanas kun. Augustinas Paulauskas ir Kauno
arkivyskupijos kancleris kun. Evaldas Vitulskis.
Po šv. Mišių dr. Aldona Vasiliauskienė, perskaičiusi prezidento
Valdo Adamkaus palinkėjimus mokyklos bendruomenei, kalbėjo tema
,,Prano Dovydaičio dvasingumo svarba nūdienai. Mokyklos salėje
vyko mokinių konferencija. 11-os klasės mokiniai, vadovaujami
mokytojos Genovaitės Vaičekauskaitės, parengė išsamius pranešimus:
,,Istorinis Prano Dovydaičio palikimas Lietuvai (Aurelija Bačiūnaitė),
,,Žurnalistinis Prano Dovydaičio palikimas (Virginija Maziliauskaitė),
,,Prano Dovydaičio dvasingumo palikimas Lietuvai (Vaidotas Stalerūnas).
Straipsnio autorė, įvertindama mokinių pranešimus, dėkojo mokytojai,
sugebėjusiai tinkamai nukreipti mokinių darbus, džiaugėsi moksleivių
kruopščiu darbu, svariai tartu žodžiu tai studentų lygį atitinkantys
darbai, kuriuose buvo aiškūs tikslai, nuoseklus medžiagos dėstymas
ir konkrečios išvados. Linkėjo pranešėjams pasiekti mokslo aukštumų
- skatino ir kitus mokinius įsitraukti į mokslinę veiklą, taip
pat paragino į konferenciją atvykusius Kauno rajono švietimo skyriaus
atstovus nepamiršti bei atitinkamai įvertinti ir mokytojos, ir
mokinių darbą. Mokyklos direktorius Algirdas Šiaučiulis pateikė
ateities veiklos planus P. Dovydaičio atminimui įamžinti mokykloje.
Konferencijoje kalbėjo P. Dovydaičio giminaičiai, svečiai. Konferenciją
stebėtinai puikiai vedė 11 klasės mokinė Monika Buivydaitė.
Džiugu, jog nedidelė mokykla sugebėjo pasiekti, kad būtų pavadinta
P.Dovydaičio vidurine mokykla, nenurimo gavusi šį pavadinimą,
o toliau kaupia ir skleidžia žinias apie enciklopedinio masto
mokslininką, kurio gyvenimo kelyje itin svarbus buvo pedagoginis
darbas: nuo mokytojo pradžios mokykloje iki profesoriaus Lietuvos
(vėliau Vytauto Didžiojo) universitete (1927 m.); nuo mokslinių
straipsnių iki LKMA akademiko (1933 m.) bei filosofijos mokslų
daktaro (1935 m.) vardų. Ryški P. Dovydaičio administracinė veikla:
nuo pirmosios lietuviškos mokyklos Kaune direktoriaus pareigų
(1916-1922 m.), vėliau Religijos istorijos katedros vedėjo Teologijosfilosofijos
fakultete (1922-1940 m.), šio fakulteto sekretoriaus (1924/1925
m.), Universiteto senato sekretoriaus (1928/1929 m.) iki Lietuvių
katalikų mokslo akademijos Centro valdybos vicepirmininko (1922-1929
ir 1933-1940 m.). Ženkli ir politinė veikla: nuo Lietuvos Tarybos
nario (1917 m. rugsėjo 21 d.), Nepriklausomybės Akto signataro
(1918 m. vasario 16 d.) iki trečiojo Lietuvos respublikos ministro
pirmininko (1919 m. kovo 9 (12) d. balandžio 12 d.).
Itin plati kultūrinė jo veikla ypač žurnalistinė. Buvo apie
40 laikraščių bei žurnalų leidimo iniciatorius ir steigėjas, ilgametis
,,Ateities (pradėta leisti 1911 m.) redaktorius, ,,Lietuvos mokyklos
(1918 m.); leista mokslinių žurnalų triada: gamtos mokslų žurnalas
,,Kosmos (1920 m.), filosofijos ,,Logos (1921 m.), religijų
istorijos ,,Soter (1924 m.) ir kitų; Lietuviškosios enciklopedijos
viceredaktorius (1931-1940 m.). Buvo veiklus visuomenininkas:
ateitininkijos įkūrėjas (1911 m.), vyriausias ateitininkų federacijos
vadas (1921-1927 m.), katalikiškų jaunimo organizacijų puoselėtojas
bei globėjas, įvairių draugijų narys, rinktas į vadovaujančias
pareigas: ,,Saulės draugijos vicepirmininkas (nuo 1916 m.) ir
pirmininkas (iki 1919 m.), Lietuvių katalikų mokytojų sąjungos
pirmininkas (1920-1924 m.), Katalikų veikimo centro Vyriausios
valdybos narys (nuo 1927 m.) ir vicepirmininkas (1931-1937 m.),
Lietuvos darbo federacijos vicepirmininkas (1928-1934 m.), o ją
perorganizavus į Lietuvos krikščionių darbininkų sąjungą - pirmininkas
(1934-1940 m.), talkino įvairioms katalikiškoms moterų bei vyrų
organizacijoms.
Čia paminėtose ir kitose srityse P. Dovydaitis sugebėjo pasiekti
aukštumų. Tačiau tos aukštumos nebuvo karjeristo, dažniausiai
sietino su egoistu, kelias. Jis nepavargdamas kantriai ir atkakliai
ėjo ėjo meilės Dievui, tėvynei ir žmonėms keliu, likdamas ištikimas
savo idealams net ir tada, kai tas kelias vedė per sovietinius
kalėjimus, KGB tardymus bei Ypatingojo pasitarimo nuosprendžius.
Beveik pusantrų metų iškankintas įvairiuose lageriuose, garsiajai
,,troikai pritaikius net ketvertą pastraipų iš 58-ojo straipsnio,
1942 m. lapkričio 4 d. buvo sušaudytas Sverdlovskio kalėjime.
P. Dovydaitis sovietinio ,,teisingumo auka, ant kurio kapo
niekas nepastatys kryžiaus, nes jo ir kapas nežinomas.
P. Dovydaičio kiekviena gyvenimo diena buvo sklidina aktyvios
veiklos, skleidžiant ne tik žodžiu, bet ir asmeniniu pavyzdžiu
Dievo meilę, kuriant gėrį bei grožį, teikiant džiaugsmo bei žinių,
rūpinantis bei puoselėjant jaunimą, galvojant apie tautos ateitį
ir valstybės suklestėjimą. Tad jo pavyzdys labai reikalingas šiandien
bėdų bei vargų nukamuotoje ir tebekamuojamoje, dvasiškai skurstančioje
Lietuvoje, ir mes turime kuo plačiau skleisti apie jį žinias.
Belieka tik džiaugtis, kad Čekiškės P.Dovydaičio vidurinė mokykla
puikiai atlieka šią misiją nepamiršusi 60 profesoriaus mirties
metinių, leido pajusti, kad P. Dovydaitis artimas mums ir šiandien,
nes jis savo gyvenimu, savo darbais skleidė krikščioniškuosius
idealus, teigė, kad mokslas neprieštarauja religijai, ragino atsinaujinti
pagal religinius ir patriotinius idealus. Jo keltos idėjos tikėjimo,
sakralinių vertybių, palaimos, vilties ir mokslo reikalingos
tautos dvasiniam atsinaujinimui.
Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ
Čekiškė, Kauno rajonas
© 2002"XXI amžius"