|
Dėl
K.D.Prunskienės bendradarbiavimo su KGB
fakto nustatymo bylos
Rudenį, kai ekspremjerė K.Prunskienė
pareiškė reikalausianti, kad būtų peržiūrėta byla apie jos bendradarbiavimo
su KGB fakto nustatymą, jos knygoje Išsivadavimo kaina dar kartą
perskaičiau Gudručių voratinklyje skyrių, kuriame autorė įrodinėja,
kad ta byla buvo B.Gajausko komisijos falsifikuota, o Aukščiausiasis
Teismas šališkas. Negaliu atitraukti akių nuo sakinio: Nei komisija,
nei Aukščiausiasis teismas neturėjo jokių mano veiklos KGB naudai
įrodymų. Dar 1993 ar 1994 metais, kai, šią knygą perskaitęs,
parodžiau Onai Dzedulionienei šį sakinį, ji atsakė: Gerai, kad
taip būtų buvę!.. O ar ji nieko nerašo apie tai, kad po Respublikos
generalinio prokuroro užprotestavimo Aukščiausiojo Teismo prezidiumas
bylą peržiūrėjo man nedalyvaujant, nors ir aš buvau prezidiumo
narė? Jei tų įrodymų nebūtų buvę, byla būtų buvusi iš karto nutraukta.
K.Prunskienė kaltina ir B.Gajauską, ir V.Čepaitį, ir V.Landsbergį,
ir dar daug ką nebūtais dalykais, tik nekaltina tų, kas ją į tą
voratinklį įtraukė. Aš apie ją nenoriu ir kalbėti: pamačiau, kokia
tai pikta ir sukta moteris. (Apskritai užtenka tik perskaityti
K.Prunskienės knygas Užkulisiai bei Išsivadavimo kaina ir,
nebūdamas kokiu nors analitiku, įtarsi, kad ji buvo stipriai į
KGB voratinklį įsipainiojusi, nors įrodinėja priešingai. Jau senovės
romėnai žinojo loginį paradoksą kas per daug įrodo, nieko neįrodo.)
|
|
Rinkimai
ir mes
Dar gyvas žmonių atmintyje teiginys
apie vieną partiją, vieną tiesą. Dabar partijų daugybė, nors jų
programos dažnai skiriasi tik sakinių sandara, bet ne esme. Tiesa
yra viena, tik kiekvienas tempia ją ant savo kurpalio. Kokios priežastys
verčia tai daryti, kliudo siekti bendro, programose deklaruojamo
tikslo?
Esmė ta, kad vieniems programa yra veiklos gairės, siekiant naudos
visuomenei, kitiems - tik grupinių, savanaudiškų interesų maskuotei.
Paprasčiau sakant - meluoja, naudodami melą kaip priemonę valdžiai
siekti. Taip atsiranda partijų priešprieša, ir programų panašumas
nereiškia vienos tiesos, klaidina žmones. Rinkėjas kasdien susitinka
su niekur nedingusia sovietmečio nomenklatūra, marksizmo-leninizmo
institutuose išmokyta agitacijos, taigi meno meluoti. Tiesa jiems
nereikalinga, netgi žalinga, nes kliudo papirkti rinkėjų sąmonę,
užhipnotizuoti šviesaus rytojaus, nusipelnymu gyventi geriau
pažadais.
Neišsipildžius viltims, ne vienas sako: neisiu balsuoti
Tai netesėtų
pažadų, netiesos sakymo, įžūlaus savanaudiškumo apraiškų kasdieniniame
gyvenime pasekmė, protestas dėl patirtos apgavystės. Iš tikrųjų
tai susitaikymas su blogiu, atsisakymas ieškoti vaistų ligoniui.
Teisingai sakė rašytojas Jonas Avyžius, kad tie, kurie pareiškia
nemylintys tokios Lietuvos, kurie siunčia ją velniop su netikusia
valdžia, su vagimis, reketininkais, plėšikais, tai
lūpos, drįstančios
ištarti tokius žodžius, galėtų juos pakartoti ir savo motinai, sunkios
ligos paguldytai į patalą, kuriai reikia ilgo, rūpestingo slaugymo.
|
|