Atnaujintas 2002 m. gruodžio 13 d.
Nr.94
(1101)
Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis
RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė šiandien
Ora et labora
Mums rašo
Atmintis
Visuomenė
Nuomonės
Lietuva


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Paminėtos garbingos sukaktys

Mons. Vincentas Algirdas Pranckietis (viduryje), buvęs Jonavos klebonas kun. Vytautas Grigaravičius (kairėje) ir dabartinis
kun. Sigitas Bitkauskas (dešinėje)

Gruodžio 8 dieną, sekmadienį, Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo parapijos bendruomenė per Sumą meldėsi ir kartu minėjo savo parapijos atkūrimo 80-ąsias metines. Šia proga šv. Mišias koncelebravo svečias - Kauno dekanas kun. Vytautas Grigaravičius, penkerius pastaruosius metus darbavęsis šioje parapijoje, klebonas kun. Sigitas Bitkauskas ir jubiliatas monsinjoras Vincentas Algirdas Pranckietis, kuris, beje, tądien paminėjo savo 80-metį. Kunigui, Jonavai minint 250 metų jubiliejų, buvo suteiktas Jonavos garbės piliečio vardas.
Garbingasis jubiliatas, sakydamas pamokslą, atkreipė dėmesį į tai, jog kasmet, švęsdama Advento liturgiją, Bažnyčia sudabartina šį mesijo laukimą; dalyvaudami ilgame pasirengime pirmajam Išganytojo atėjimui, tikintieji su ilgesiu laukia ir antrojo atėjimo. „Jauskime tai, ką Bažnyčia jaučia“, - sakė pamokslininkas, primindamas, jog šis antrasis Advento sekmadienis yra ypač reikšmingas, nes sutapo su visiems katalikams brangia Švč. M. Marijos Nekaltojo prasidėjimo diena, taip pat ir su Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo parapijos atkūrimo 80-mečiu (parapija iki tol buvusi Skarulių Šv. Onos parapijos filija).
Jubiliatas, kuris savo 38-erius kunigiškos tarnystės metus paskyrė šios parapijos tikinčiųjų bendruomenei, sakė, jog ši parapija jaučianti ypatingą Švč. Mergelės Marijos globą. Anot jo, tik Dievo Motinos malonės ir užtarimo dėka Antrojo pasaulinio karo metais Jonavoje per bombardavimą išliko nesugriauta ši dviejų šimtų metų istoriją menanti mūrinė bažnyčia, projektuota architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus.

Ar dvasingumas turi veidą?

Veidą, dvasingo žmogaus veidą, matome sausakimšuose troleibusuose, tarp reklaminių stendų ar kompiuterių ekranuose. Ar jis dar sako ką nors šiuolaikiniam, postmodernistinėmis vertybėmis besivadovaujančiam žmogui? Ar šiandien apskritai dar įmanomas dvasinis gyvenimas? Atsakant į šį klausimą, reikėtų išsamiau pažvelgti į epochos, kurioje gyvename, peripetijas. Šiandien, XXI amžiaus pradžioje, kol didieji pasaulio mąstytojai dar nesugalvojo naujo termino gyvenamam laikotarpiui apibūdinti, mes vis dar kalbame apie postmodernizmo fenomeną, kurio fone nors sunkiai, bet vis dėlto skleidžiasi šiuolaikinio žmogaus dvasingumas.

Šiuolaikinis žmogus postmodernistiniame pasaulyje

F.Jamesonas „Kultūros baruose“ išspausdintame straipsnyje (2000 m., Nr.6/7), nagrinėdamas postmodernizmą daugiau iš menininko pozicijų, kartu nurodo, kad tai yra “periodizacijos sąvoka, kuri turi susieti iškilusius naujus formalius kultūros bruožus su naujo pobūdžio visuomeniniu gyvenimu ir nauja ekonomine tvarka“. Anot jo, paprastai tai siejama su vartotojiška postindustrine visuomene ir tarptautiniu korporaciniu kapitalizmu. Postmodernizmas šia prasme išreiškia naujos kapitalistinės, ir būtinai pridėkime žodį vartotojiškos, visuomenės išorinę ir vidinę sąrangą. Jau pats Žodis „vartotojiškas“ nurodo į kažką neigiama, į tai, kas tik ima ir nieko neduoda mainais, t.y. vartoja, viską palenkdamas savo egoistiniams tikslams, neatsižvelgiant į kitą, manipuliuojant ir gėrį grindžiant utilitarizmo normomis - gerai tai, kas naudinga. Visa tai ekonomikos sąlygų ir mokslo progreso padiktuotoje aplinkoje suformavo naują vertybių rinką, kuria grindžiamas praktiškumas, materializmas, konkurencija, manipuliacija, standartizacija, masiškumas ir t.t. Šį sąrašą dar būtų galima tęsti ir neatrodo, kad jis būtų labai optimistiškai nuteikiantis, o greičiau vedantis subjekto mirties link. Negi iš tiesų gyvename tokioje supuvusioje visuomenėje, implikuojančioje vien neigiamas savybes?

Pagerbė kunigą

Kun. Ignas Plioraitis

Kun. Ignas Plioraitis, gyvenantis Kazlų Rūdoje, atšventė 70 metų jubiliejų. Jo pagerbimas prasidėjo šv.Mišiomis Kazlų Rūdos bažnyčioje. Į šią šventę atvyko nemažas būrys svečių, altorių apsupo net dvylika moksleivių. Šv.Mišias koncelebravo visi trys Kazlų Rūdos kunigai: klebonas Tadas Vallianas, vikaras Artūras Sederevičius ir pats jubiliatas. Pamokslą pasakė parapijos klebonas. Jis kalbėjo apie kunigo pašaukimo kilnumą ir svarbą, dėkojo Dievui už kunigą Igną, kaip dovaną šiai parapijai.
Pasibaigus šv.Mišioms, kun. I.Plioraitis susirinkusiesiems suteikė savo kunigiškąjį palaiminimą. Kunigą garbingo jubiliejaus proga sveikino parapijos adoruojančios mergaitės, Eucharistinio Jėzaus vienuolijos seserys, Bagotosios progimnazijos ir Kazlų Rūdos gimnazijos bendraklasiai, Sumos choras, parapijos moksleivių ansamblis su vadove Audrone, jubiliato giminės ir artimieji. Palinkėdamas ilgo amžiaus, Dievo palaimos ir sveikatos, Sumos choras jubiliatui pagiedojo „Ilgiausių metų“.
Pasibaigus tradiciniams sveikinimams, šventė tęsėsi prie vaišių stalo. Šventei vadovavęs kun. A.Sederevičius suteikė žodį ses. Joanai, kuri eilėmis pasveikino jubiliatą. Ji su vargonininke Audrone apžvelgė jo kunigišką veiklą. Ypač sunkus ir prasmingas jo veiklos etapas buvo Dzūkijos krašte, Kapčiamiestyje. Ten kun. I.Plioraitis dirbo sovietmečiu, kai mūsų tauta ir Bažnyčia kovojo už Tėvynės ir tikėjimo laisvę. Kapčiamiestyje kartu su jaunimu atstatinėjo saugumiečių nugriautus kryžius. Iš viso tuo metu kunigo Igno rūpesčiu vietoj nugriautų kryžių buvo atstatyta vienas koplytstulpis ir penkiolika kryžių. Atgaunant laisvę, 1989 metais, kun. I.Plioraitis pašventino dar dvylika kryžių ir mūrinę koplyčią su Nukryžiuotuoju jos viduje, kuri buvo pastatyta trims kunigams, kentėjusiems sovietų kalėjimuose, atminti: kun.Antanui Keblaičiui, kun. Stanislovui Šilokui ir kun. Juozui Zdebskiui.

Bažnyčios ir visuomenė Lietuvoje

Iš kairės: Darius Liutikas, dr. Artūras Grichevičius,
dr. Aldona Vasiliauskienė, habil. dr. prof. Alfonsas Motuzas

Gruodžio 2-3 dienomis Kaune vyko VDU Katalikų teologijos ir Humanitarinių mokslų fakultetų surengta konferencija „Bažnyčios ir visuomenė Lietuvoje“. Per dvi dienas perskaitytas 21 pranešimas, tyrinėta vyskupų J.Bialozoro (dr. V.Kamuntavičienė), J.Stroinovskio (prof. B.Genzelis) veikla. Nemaža dėmesio susilaukė Pranciškonų vienuolijos veikla, įsteigiant Švč. Mergelės Marijos bažnyčią bei gimnaziją Kretingoje (dr. A.Zulumskytė, M.A.Deffalt, J.Lipkienė). Klausytojai buvo supažindinti su kitų konfesijų - stačiatikių (dr. R.Laukaitytė), evangelikų (dr. A.Baublys), Rytų apeigų katalikų-bazilijonų (dr. A.Vasiliauskienė), Lietuvos latvių liuteronų (V.Akmenytė) veikla. Kalbėta apie neofitus (D.Vaznonis), katalikišką piligrimystę (D.Liutikas). Analizuota religinių vertybių hierarchija XIX amžiaus lenkiškoje, politinėje tradicijoje (A.Radzevičius), iškelta sekuliarizacijos, kaip visuotinės ir Bažnyčios istorijos, problema (dr. A.Grichevičius), Kauno bažnyčių lietuvėjimas 1918-1940 metais (I.Bučinskytė), kalbėta apie Bažnyčios įtaką savivaldybių kūrimuisi Lietuvoje 1918 metais (A.Lazauskienė).