Krikščioniškoji misija sekuliarizuotame pasaulyje
Metų interviu: kardinolas J.Ratcingeris apie Bažnyčiai rūpimas problemas

„Kristus: kelias, tiesa ir gyvenimas“ - tokia tema buvo didelio tarptautinio teologų kongreso, kuris nuo lapkričio 28-osios iki gruodžio 1 dienos vyko Ispanijos Mursijos miesto Šv.Antano katalikų universitete. Kongrese dalyvavo ir pagrindinį pranešimą skaitė Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas kardinolas Jozefas Ratcingeris, kuris vėliau, susitikęs su žurnalistais, aptarė daugelį krikščioniškos misijos ir Bažnyčios gyvenimo klausimų.

I. Reliatyvizmas yra naujas netolerantiškumo veidas

Kai kas dabar Kristaus skelbimo faktą interpretuoja kaip trūkį dialoge su kitomis religijomis. Kaip galima tuo pačiu metu skelbti Kristų ir vesti dialogą?
Manau, kad šiandien dominuoja reliatyvizmas. Atrodo, kad dabar tas, kuris nėra reliatyvistas, yra netolerantiškas. Jau vien mąstymas, kad galima suprasti esminę tiesą, kai kam atrodo kažkas netolerantiška.
Tačiau realybėje šios tiesos neprileidimas yra savotiška labai didelė netolerancija ir esminių žmogaus gyvenimo dalykų sumenkinimas iki subjektyvizmo. Eidami šiuo keliu į esminius dalykus mes daugiau nebegalime turėti bendro požiūrio. Kiekvienas gali ir turi spręsti pats, kaip išmano. Taigi mes prarandame mūsų bendro gyvenimo etinius pagrindus.
Kristus yra visiškai skirtingas nuo visų kitų religijų kūrėjų, ir Jis negali būti redukuotas iki Budos, Sokrato ar Konfucijaus. Jis yra tikras tiltas tarp dangaus ir žemės, šviesa tiesos, kuri mums buvo apreikšta.
Jėzaus pažinimo dovana nereiškia, kad nėra svarbių tiesos fragmentų kitose religijose. Kristaus šviesoje mes galime vykdyti vaisingą dialogą tuo požiūriu, kad galime pamatyti, kaip visi šie tiesos fragmentai prisideda prie didesnio mūsų tikėjimo tvirtumo ir autentiško žmonijos dvasinio bendrumo. Aš sakyčiau, kad dabartiniu metu dialoge su kitomis religijomis svarbiausias dalykas yra suprasti, kad Kristus yra vienatinis ir kaip Jis atsako visiems, kurie yra Kristaus pirmtakai ir kurie yra dialoge su Kristumi.
Ką jūs pasakytumėte jaunajam teologui? Kokius kristologijos aspektus patartumėte jam studijuoti?
Pirmiausia yra svarbu perskaityti Šventąjį Raštą, gyvąjį evangelijų liudijimą, tiek sinoptikų (šv. Mato, Morkaus ir Luko - M.B.), tiek ir šv. Jono evangelijas, kad išgirstum autentišką Dievo balsą.
Antroje vietoje yra didžiųjų Susirinkimų mokymas, ypač Chalkedono Susirinkimo (451 m.) ir kitų Susirinkimų, kurie išaiškino didžiosios tiesos apie Kristų - tikrą Dievą ir tikrą žmogų - prasmę. Žinojimas to, kad jis yra iš tikrųjų Dievo Sūnus ir iš tikrųjų žmogus nėra tik išorinis; priešingai, tai suvienija Dievą ir žmogų.
Trečioje vietoje aš siūlau tolesnę Velykų slėpinio studiją: pažinti šią Viešpaties kančios ir prisikėlimo paslaptį ir taip pažinti, kas yra atpirkimas; suvokti žinią, kad Dievas - Jėzaus asmenyje - kenčia, pakelia mūsų kentėjimus, dalijasi mūsų gyvenimu ir šiuo būdu sukuria perėjimą į autentišką gyvenimą per prisikėlimą.
Tai siejama su visa žmogaus išlaisvinimo problema, kuri dabar suvokiama Velykų slėpinyje; viena, ji siejasi su konkrečiu mūsų dabarties gyvenimu, antra - jai atstovaujama liturgijoje. Manau, kad šis ryšys tarp liturgijos ir gyvenimo yra centrinis, nes abiejų pagrindas yra Velykų slėpinys.
Ką turėtų daryti katalikiškasis universitetas, kad labiau prisidėtų prie Kristaus tiesos skelbimo, krikščionybės evangelizacinės misijos vykdymo?
Yra svarbu, kad katalikiškajame universitete nebūtų rengiama vien tik tam tikrai profesijai. Universitetas yra daug daugiau nei vien tik profesinė mokykla, kur mokoma fizikos, sociologijos ar chemijos.
Universitetas turi būti pagrindas žmogiškosioms egzistencijoms kurti ir tvirtai jų interpretacijai. Remdamiesi šiuo principu, mes galime suvokti, kokią vietą užima kiekvienas atskiras mokslas, taip pat krikščioniškasis tikėjimas, kuriam turi būti atstovaujama aukštu intelektualiniu lygiu.
Šiam tikslui katalikiška aukštoji mokykla turi duoti pagrindą formacijai tikėjimo klausimais ir ypač tarpdisciplinariniam dialogui tarp profesorių ir studentų, kad jie taip geriau suprastų katalikų intelektualų misiją mūsų pasaulyje.
Esant dabartinei dvasingumo paieškai, daugelis žmonių kreipiasi į transcendentinę meditaciją. Koks yra skirtumas tarp bendrosios transcendentinės meditacijos ir krikščioniškos meditacijos?
Trumpai sakant, transcendentinės meditacijos esmė ta, kad žmogus nusiima savąjį „aš“; jis susivienija su pasaulio visuotine esme ir tokiu būdu lieka šiek tiek nuasmenintas.
Krikščioniškoje meditacijoje, priešingai, aš neprarandu savojo asmeniškumo; sueinu į asmeninį ryšį su Kristaus asmeniu. Aš sueinu į santykį su Kristaus „tu“ ir tokiu būdu manasis „aš“ nebūna prarastas; taip išlieka jo tapatumas ir atsakomybė.
Tikėjimo doktrinos kongregacijoje, kuri anksčiau vadinosi Inkvizicija, jūs esate prefektas. Daugelis žmonių ignoruoja Vatikano dikasterijas, laiko jas pasmerkimo vietomis. Koks yra jūsų darbas?
Keletu žodžių tai sunku nusakyti. Mes turime du principinius uždavinius: vienas disciplinarinis, o kitas doktrininis.
Disciplinarinis yra susijęs su kunigų prasižengimų problemomis, kurios, deja, egzistuoja Bažnyčioje. Kaip žinote, dabar svarbi pedofilijos problema. Šiuo atveju pirmiausia mes turime padėti vyskupams rasti adekvačias procedūras. Ir mes esame savitas apeliacinis teismas: jeigu kas nors jaučia, kad vyskupas su juo neteisingai pasielgė, gali kreiptis į mus.
Kita, geriau žinoma sritis yra doktrininė. Šiuo atžvilgiu Paulius VI mūsų užduotį apibrėžė kaip tikėjimo „rėmėjo“ ir „gynėjo“. Remti, reiškia pagelbėti dialogui pasaulio teologų šeimoje, sekti šį dialogą, paskatinti pozityvias tendencijas, o taip pat padėti, kad mažiau pozityvios tendencijos būtų suderintos su tomis, kurios yra teigiamos.
Kitas yra tikėjimo gynimo dėmuo: šiandienio pasaulio kontekste su jo reliatyvizmu, su dideliu priešiškumu Bažnyčios tikėjimui daugelyje pasaulio vietų, su agnostinėmis, ateistinėmis ir kt. ideologijomis yra lengva prarasti tikėjimo identitetą. Mes turime padėti išskirti autentišką naujumą, autentišką pažangą nuo kitų žingsnių, kurie reikštų tikėjimo tapatumo praradimą.
Šiame darbe mūsų dispozicijoje yra du labai svarbūs įrankiai: tai Tarptautinė teologinė komisija iš 30 teologų, kuriuos penkeriems metams siūlo vyskupai, ir Biblijos komisija iš 30 egzegetų, kuriuos taip pat siūlo vyskupai. Jos yra diskusijų forumai teologams, siekiant rasti tarptautinį supratimą tarp įvairių teologijos mokyklų, o taip pat dialogui su magisteriumu.
Mums bendradarbiavimas su vyskupais yra fundamentalus dalykas. Jeigu įmanoma, vyskupai patys turi išspręsti problemas. Tačiau jeigu problema pralenkia vyskupo galimybes, dėl jos sprendimo kreipiamasi į mūsų kongregaciją. Mes stengiamės, kad dialoge su rūpesčius keliančiais teologais būtų rastas taikus sprendimas. Tik labai nedaugeliu atvejų toks taikus sprendimas nebūna įmanomas.

II. Kampanija prieš Bažnyčią, Europos krikščioniškumas, Popiežiaus įnašas

Pastaraisiais metais katalikams buvo nelengva, ypač dėl to dėmesio, kurį žiniasklaida teikė su kunigais susijusiais skandalais. Kalbama apie kampaniją prieš Bažnyčią. Ką jūs manote apie tai?
Bažnyčioje kunigai taip pat gali būti nusidėjėliai. Tačiau aš asmeniškai esu įsitikinęs, kad nuolatinis rašymas spaudoje apie kunigų nuodėmes, ypač Jungtinėse Valstijose, yra suplanuota kampanija, nes procentiniu atžvilgiu šie kunigų prasižengimai yra ne didesni nei kitose žmonių kategorijose ir galbūt net mažesni.
Jungtinėse Valstijose tai tapo nuolatine naujienų tema, nors mažiau kaip 1 proc. kunigų yra kalti dėl šios rūšies veiksmų. Nuolatinis šios temos nagrinėjimas neatitinka nei informacijos objektyvumo, nei statistinių faktų objektyvumo. Todėl peršasi išvada, kad tai yra apgalvota manipuliacija ir siekis diskredituoti Bažnyčią. Tai logiška ir gerai pagrįsta išvada.
Vyksta debatai dėl nuorodos į Dievą ir Europos krikščioniškojo paveldo įterpimą į būsimosios Europos Sąjungos Konstitucijos preambulę. Ar jūs manote, kad gali būti suvienyta Europa, kuri atgręžtų nugarą savo krikščioniškajai praeičiai?
Esu įsitikinęs, kad Europa neturėtų būti vien tik kokia nors ekonominė ar politinė terpė, ji privalo turėti dvasinius pagrindus.
Tai istorinis faktas, kad Europa yra krikščioniška ir kad ji vystėsi krikščioniškojo tikėjimo pagrindu, kuris ir toliau lieka šio kontinento vertybinis pagrindas ir kartu daro įtaką kitiems žemynams.
Visada yra imperatyvas turėti vertybinį pagrindą, ir jeigu mes paklausiame savęs, koks tas pagrindas, suvokiame, kad nėra kito, išskyrus didžiąsias krikščioniškojo tikėjimo vertybes. Štai kodėl tai kelia reikalavimą, kad būsimojoje Europos Konstitucijoje būtų įterpta pastaba apie krikščioniškuosius Europos pagrindus.
Nenoriu, kad tai būtų klaidingai suprasta, kaip neva siekis politinei katalikybei sukurti. Tikėjimas nesuteikia politinių receptų, bet tik nurodo pagrindus. Iš vienos pusės politika turi savo autonomiją, tačiau iš kitos pusės nėra visiško politikos ir tikėjimo atskyrimo. Tikėjimas suteikia pagrindą politiniams svarstymams. Todėl iškyla klausimas, kokie yra tie principai, kurie įgalina politikos funkcionavimą ir kokie aspektai turi būti palikti laisvai nuožiūrai?
Pirmiausia svarbu turėti antropologinę moralinę viziją, ir čia tikėjimas mus apšviečia. Dievą tikinčiam žmogui būtina turėti šią antropologinę viziją, kuri garantuoja laisvę politiniuose svarstymuose.
Moralė, kuri stengiasi apsieiti be Dievo, tampa fragmentiška, todėl bent jau didžioji intuicija, kad yra Dievas, kuris mus žino ir kuris apsprendžia žmogaus, kaip Dievo paveikslo, visumą, suteikia šiuos pagrindus. Dar daugiau, nuoroda į Dievą nėra joks prievartos aktas, ji nesugriauna žmogaus laisvės, bet atveria visiems laisvą erdvę tikrai žmogiškam, moraliam gyvenimui kurti.
Yra netgi Baskų regiono seminarijos profesorių, kurie pateisina ETA terorizmą (ši pogrindinė organizacija kovoja už baskų nepriklausomybę nuo Ispanijos - red.) ar nenori jo pasmerkti. Atrodo, kad yra ryšys tarp šių kunigų ir išlaisvinimo teologijos. (Su marksistiniais elementais susipynusi „išlaisvinimo teologija“, kai kuriais atžvilgiais pateisinanti prievartinius veiksmus, paplito ypač Lotynų Amerikoje - red.) Kai kas netgi kalba apie nacionalinę Baskų Bažnyčią. Koks reikalingas sprendimas dėl šio reiškinio?
Šiuo atveju reikia remtis dokumentais, kuriuos Tikėjimo doktrinos kongregacija yra paskelbusi 1984-1986 metais („Instrukcija dėl tam tikrų aspektų ir dėl tam tikrų „išlaisvinimo teologijos aspektų“ bei „Instrukcija dėl krikščioniškos laisvės ir išsivadavimo“).
Krikščionybė iš tikrųjų yra susijusi su laisve, tačiau tikroji laisvė nėra politinė laisvė. Politika turi savo autonomiją, kaip pabrėžė II Vatikano Susirinkimas, ir negali būti kuriama pačiu tikėjimu; ji privalo turėti savąjį racionalumą.
Negalima iš Šventojo Rašto išvedinėti politinių receptų ir tuo labiau negalima teisinti terorizmo. Aš dar kartą noriu pabrėžti, kad šiuo atveju viskas pasakyta minėtuose dviejuose kongregacijos dokumentuose dėl „išlaisvinimo teologijos“.
Krikščioniškojo mesianizmo naujumą sudaro tas faktas, kad Kristus nėra betarpiškai politinis mesijas, kuris, kaip buvo tikimasi, paveiktų Izraelio išvadavimą. Izraelio išvadavimui labiau tiko Barabo modelis, kurio jie norėjo betarpiškai siekti, įskaitant terorizmo priemones.
Kristus sukūrė kitą išlaisvinimo modelį, kuris buvo pasiektas apaštališkajame bendrume ir Bažnyčioje pagal tai, kaip buvo nurodyta, suformuota ir paliudyta Naujajame Testamente.
Jeigu mes vertintume popiežiaus Jono Pauliaus II nepaprastą veiklumą, koks būtų jo didžiausias indėlis? Kaip krikščionybė prisimins šį Popiežių?
Aš nesu pranašas, todėl nenorėčiau svarstyti, kas bus kalbama po 50 metų, bet manau, jog tas faktas, kad Šventasis Tėvas aktyviai dalyvauja visose Bažnyčios gyvenimo sferose, bus labai svarbus.
Šiuo atžvilgiu jis sąlygojo nepaprastai dinamišką visuotinumo ir Bažnyčios vienybės patyrimą. Sintezė tarp visuotinumo ir vienybės yra simfonija, bet ne vienodumas. Taip kalbėjo Bažnyčios tėvai. Babilone buvo vienodumas, ir technologija sukuria vienodumą.
Tikėjimas, kaip buvo matyti Sekminėse, kai apaštalai kalbėjo visomis kalbomis, yra simfonija: tai įvairovė vienybėje. Tai buvo su visu aiškumu parodyta šio Šventojo Tėvo pontifikate, per jo pastoracines keliones ir susitikimus.
Manau, kai kurie jo dokumentai liks svarbūs visam laikui: norėčiau paminėti enciklikas „Redemptoris Missio“, „Veritatis Splendor“, „Evangelium Vitae“, o taip pat „Fides et Ratio“. Šie keturi dokumentai bus tikrais monumentais ateičiai.
Taip pat manau, jog jis bus prisimintas dėl savo atvirumo kitoms krikščionių bendruomenėms, kitoms pasaulio religijoms, sekuliariam pasauliui, mokslui, politikos pasauliui. Šiose srityse jis visuomet nurodė į tikėjimą ir jo vertybes, bet pabrėžė, kad tikėjimas gali vesti dialogą su visais.
Koks yra Jono Pauliaus II įnašas į tarpreliginį dialogą?
Šventasis Tėvas savo misiją mato kaip sutaikinimo ir taikos misiją. Jeigu praeityje, deja, buvo religinių karų, tai Šventasis Tėvas nori parodyti, kad teisingi santykiai tarp religijų yra ne karas, ne prievarta, bet dialogas, bandymas suprasti tiesos elementus, kurie randami kitose religijose.
Šventasis Tėvas nenori reliativyzuoti Kristaus vienatinumo, kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas, bet jis nori parodyti, kad ši tiesa apie Kristų negali būti skelbiama su prievarta arba su žmogiška valdžia, bet tik su tiesos galia. O tam yra būtini žmogiškieji meilės ir dialogo kontaktai, kaip parodė apaštalai per savo didžiąją misiją ankstyvojoje Bažnyčioje: naudoti ne pasaulietinę valdžią, bet įtikinimo galią.
Kančios, meilės ir dialogo liudijimas įtikino senovės pasaulį. Šventasis Tėvas stengiasi šia pirmųjų amžių meilės ir dialogo jėga sustiprinti ir dabartinius santykius tarp religijų.

III.Per anksti šaukti III Vatikano Susirinkimą, reikalingas mokslo ir tikėjimo dialogas

Kartais kalbama, jog reikia sušaukti III Vatikano Susirinkimą, kad taip (naujomis reformomis) Bažnyčią būtų galima „pritaikyti“ naujiems laikams?
Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad tai yra praktinė problema. Mes dar nebaigėme įgyvendinti II Vatikano Susirinkimo paveldą. Dar dirbame, kad tinkamai asimiliuotume ir interpretuotume šį paveldą, nes gyvybingam procesui reikalingas laikas. Techninės priemonės gali būti pritaikytos greitai, bet gyvenimo keliai žymiai ilgesni. Laikas reikalingas miškui užauginti ir žmogui subrandinti.
Tokios yra dvasinės realijos, ir Susirinkimo asimiliavimui, kaip gyvenimo keliui, reikalingas tam tikras laikotarpis, to negalima padaryti per vieną ar dvi dienas. Būtent dėl to dar neatėjo laikas naujajam Susirinkimui.
Be šios problemos, yra ir dar viena praktinė problema: II Vatikano Susirinkime mes turėjome 2000 vyskupų ir jau buvo sunku vesti dialogą. Dabar mes turėtume 4000 vyskupų, ir aš manau, kad reikia tam sukurti atitinkamą technologiją dialogui.
Norėčiau priminti vieną įvykį, kuris atsitiko IV amžiuje, vadiname didžiųjų Susirinkimų amžiumi. Kada, praėjus 10 metų po vieno Susirinkimo, šv. Grigalius Nazianzenietis buvo pakviestas dalyvauti naujajame Susirinkime, jis pasakė: „Ne! Aš ten neisiu. Dabar mes turime toliau dirbti dėl kitų dalykų. Juk mes turime tiek daug problemų. Kodėl jūs norite tuoj pat šaukti kitą Susirinkimą?“ Manau, kad šis šiek tiek emocingas balsas rodo, kad Susirinkimui asimiliuotis reikia laiko.
Laikotarpiu tarp dviejų didžiųjų Susirinkimų yra būtinos kitos episkopatų kontaktų formos, pavyzdžiui, Vyskupų Sinodai Romoje. Be abejonės, reikia gerinti jų procedūrą, nes pernelyg daug monologų. Mums reikia realiai iš naujo atrasti sinodinį procesą, bendrumo kelią. Be to, yra kontinentiniai, regioniniai ir kiti sinodai, efektyvus vyskupų konferencijų darbas, vyskupų konferencijų susitikimai su Šventuoju Sostu.
Penkerių metų laikotarpiu mes (Romos Kurijoje) susitinkame su visais pasaulio vyskupais. Žinoma, šiuos „ad limina“ vizitus dar reikia gerinti. Anksčiau jie buvo labai formalūs, bet dabar tampa nuoširdžiais dialogo susitikimais. Tokiu būdu mums reikia gerinti šias priemones, kad vyktų nuolatinis dialogas tarp visų Bažnyčios sričių ir tarp visų Šventojo Sosto institucijų, kad taip būtų pasiektas geresnis II Vatikano Susirinkimo mokymo taikymas. O tada matysime.
Kaip galima išlaikyti ištikimybę Bažnyčiai tuo pat metu būnant atviram Dvasios vedimui į tiesos pilnatvę? Kitais žodžiais, kaip išvengti kritimo į griežtumo arba atsimetimo kraštutinumus?
Daugelyje apraiškų gali susidaryti įspūdis, kad ištikimybė ir atvirumas vienas kitą atskiria. Tačiau galvoju, kad autentiška ištikimybė Viešpačiui Jėzui ir jo Bažnyčiai, kuri yra jo Kūnas, yra dinamiška ištikimybė. Tiesa yra skirta kiekvienam, ir visi mes esame sukurti eiti pas Viešpatį. Jo išskleistos rankos ant kryžiaus Bažnyčios tėvams simbolizavo tuo pat metu maksimalią ištikimybę - Viešpats prikaltas prie kryžiaus - ir pasaulio apglėbimą, pasaulio kvietimą pas save ir vietos darymą visiems.
Tokiu būdu autentiška ištikimybė Viešpačiui reiškia dalyvavimą Kristaus asmens dinamiškume, kuris gali atsiverti įvairiems realaus pasaulio iššūkiams. Tačiau tuo pat metu jis išlaiko savo tapatumą visame tvirtume, neatmesdamas nieko, kas yra tiesa - atmetamas tik melas.
Tuo laipsniu, kuriuo mes sueiname į bendruomenę su Kristumi, jo meilėje, kuri priima mus visus ir nuskaistina. Tuo pačiu mastu, kuriuo mes dalyvaujame bendrystėje su Kristumi, mes galime būti ištikimi ir atviri.
Kokia dabar ekumeninio bendravimo padėtis, turint galvoje pačią Bažnyčios koncepciją? Kaip žinome, Tikėjimo doktrinos kongregacijai paskelbus instrukciją „Dominus Iesus“, pasirodė evangelikų Bažnyčių atstovų kritika, nes jie nenorėjo priimti arba suprasti (tame dokumente) pareikštos nuostatos, kad į jas reikėtų žiūrėti tik kaip į krikščionių bendruomenes, o ne kaip į Bažnyčias?
Šia tema dar ilgai bus diskutuojama. Pirmiausia mums sakė, kad jeigu „Dominus Iesus“ mes būtume kalbėję tik apie vienatinį Kristaus charakterį, visa krikščionybė būtų pradžiuginta šiuo dokumentu ir kongregacijai būtų skirti vieningi aplodismentai. „Kodėl jūs ten pridėjote ekleziologinę problemą, dėl ko ir kilo ši kritika?“ - klausė mūsų.
Tačiau taip pat būtina kalbėti apie Bažnyčią, nes Jėzus sukūrė šį Kūną ir per amžius jis lieka dabartyje būtent šiame Kūne, kuris yra Bažnyčia. Bažnyčia nėra kabanti dvasia.
Esu įsitikinęs, kad mes (dokumente „Dominus Iesus“) interpretavome II Vatikano Susirinkimo konstituciją „Lumen Gentium“ absoliučiai ištikimai, nes per pastaruosius 30 metų jo tekstą buvome per laisvai interpretavę. Faktiškai mūsų kritikai pritarė, kad mes likome ištikimi Susirinkimo dokumento esmei, tačiau nesupratome paties Susirinkimo dvasios. Gerai bent tai, kad jie pripažino, jog mes esame ištikimi „raidei“.
Kristaus Bažnyčia nėra ekumeninė utopija, tai nėra kažkas, ką mes darome, tada tai nebebūtų Kristaus Bažnyčia. Štai kodėl mes esame įsitikinę, kad Bažnyčia yra Kūnas, - tai yra ne vien idėja. Bet tai neatmeta Bažnyčios ir kitų egzistencijos būdų, netgi ir už katalikų Bažnyčios, kuri buvo apibrėžta Susirinkime, ribų. Manau, kad tie būdai egzistuoja įvairiais atspalviais, ir yra suprantama, jog tai sąlygoja debatus Bažnyčioje.
Kaip manote, ar Bažnyčia, ypač Vakaruose, yra pasirengusi kreiptis į nukrikščionėjusį pasaulį, kuriame - didelė dvasinė tuštuma? Ar tarp Bažnyčios žmonių vis dar yra krikščionybės, bet ne misijinės Bažnyčios vizija?
Manau, kad šiuo atveju mums reikia daug ko išmokti. Mes pernelyg susirūpinę savimi, struktūriniais klausimais, celibatu, moterų šventinimu, pastoracinėmis tarybomis ir jų teisėmis, sinodais…
Mes visada esame užsiėmę savo vidaus problemomis ir nesuprantame, kad pasauliui reikia atsakymo, jis nebežino, kaip gyventi. Pasaulio negebėjimas tinkamai gyventi matyti iš narkomanijos, terorizmo ir kt. Taigi pasaulis trokšta atsakymų, o mes liekame su savomis problemomis.
Esu įsitikinęs, jei eitume pas kitus (sekuliarizuotus žmones) ir jiems pateiktume Evangeliją tinkamu būdu, net mūsų vidaus problemos nebūtų tokios aštrios ir būtų išsprendžiamos. Tai pagrindinė nuostata: mes turime padaryti Evangeliją prieinamą šiandieniniam sekuliarizuotam pasauliui.
Koks, jūsų manymu, turėtų būti išeities taškas, derinant didėjančią žmonijos technologinę ir mokslinę galią su tikėjimu ir morale?
Tai turi būti iš naujo atrasta, nes moksliniai modeliai keičiasi, todėl situacija dialoge tarp mokslo ir tikėjimo yra atsidūrusi naujų iššūkių akivaizdoje.
Svarbia priemone, pavyzdžiui, yra Popiežiškoji mokslų akademija, kurios nariu dabar ir aš esu. Neseniai pirmą kartą dalyvavau viename iš jos susitikimų.
Iki šiol tai buvo tik mokslininkų - fizikų, biologų ir kt. susibūrimas. Dabar taip pat prisijungė filosofai ir teologai. Mes matėme, kad dialogas tarp mokslų ir filosofijos bei teologijos yra sunkus, nes jie visiškai skirtingais būdais, skirtingais metodais kreipiasi į realybę.
Vienas iš tų akademikų - jis yra žmogaus smegenų specialistas - sakė, kad yra du nesutaikomi pasauliai; viena, mes turime tiksliuosius mokslus, kuriems jų srityse nėra laisvės, nėra sielos dalyvavimo, o antra, aš suprantu, kad esu žmogus, tad esu laisvas pasirinkti.
Tokiu būdu, pagal jį yra du skirtingi pasauliai - ir mes neturime galimybės sutaikyti šiuos du priėjimus. Jis pats prisipažino, kad tiki į du pasaulius: į mokslą, kuris atmeta laisvę, ir į jo paties, kaip laisvo žmogaus, būties patyrimą.
Tačiau mes negalime gyventi taip; tai būtų nuolatinė šizofrenija. Tokioje abiejų priėjimų aiškios metodologinės specializacijos padėtyje mes turime ieškoti būdo, kuriame vienas priėjimas atrastų kito racionalumą ir tarp jų užsimegztų nuoširdus dialogas.
Kol kas tokios formulės nėra, štai kodėl yra svarbu, kad abiejų žmogiškos minties priėjimų atstovai susitiktų - tiksliųjų mokslų ir filosofijos bei teologijos. Tuo keliu jie gali atrasti, kad abu priėjimai yra autentiškos išminties išraiškos. Be to, jie turi suprasti, kad realybė yra viena ir žmogus yra vienas.
Štai kodėl labai svarbu, kad universitetuose ir jų fakultetuose siauros disciplinos nebūtų atskirtos viena nuo kitos, bet liktų nuolatiniame kontakte, kuriame mes išmoktume kartu svarstyti ir atrasti realybės vienybę.

Pagal „Zenit“ parengė Mindaugas BUIKA

© 2002"XXI amžius"