XXI amžius

Šventoriuje katalikiškam leidiniui - ne vieta?

Ačiū Dievui ir jums, mieli „XXI amžiaus” redakcijos darbuotojai, už pastangas ir triūsą, kad turime šį vienintelį, informuojantį apie mūsų aplinką, padorų katalikišką leidinį. Kas jau kas, o pirmiausia šio laikraščio platinimu turėtų rūpintis Lietuvos Katalikų Bažnyčia. Deja, taip nėra. Kai kuriose bažnyčiose jį įsigyti galima, tačiau, pavyzdžiui, Kaune Dainavos rajono gyventojai, be papildomų pastangų, laikraščio įsigyti negali. Prieš gerą pusmetį teko matyti naujai pastatytos Gerojo Ganytojo parapijos bažnytėlės šventoriuje po šv.Mišių išeinantiems žmonėms bailiai laikraštį siūlančią moterį. Į mano klausimą, kodėl laikraščio nusipirkti negalima čia kiekvieną sekmadienį, ši atsakė, kad laikraštį platinti draudžia klebonas. Negaliu tvirtinti, kad tai tiesa, bet faktas, kad, skirtingai negu kitose bažnyčiose, šios parapijos klebonui tai nerūpi. O gaila! Jums vertėtų apie tai pakalbėti su aukštesnius postus užimančiais Bažnyčios vadovais.

A.Juknevičius
Kaunas

Redakcijos prierašas. „XXI amžiaus” skaitytojas A.Juknevičius užduoda aktualų klausimą - katalikiškos spaudos platinimo trūkumai, netobulumai ir … apsileidimai. Ką padarysi, kad, su valstybės nepriklausomybe atgavę katalikiškos spaudos laisvę, jos nebranginame. Kiek kartų pogrindyje ėjusi „LKB kronika“ iš tuometinės ateistinės (kartu ir okupacinės) valdžios reikalavo nedrausti laisvai leisti katalikišką spaudą, tačiau tas troškulys, aišku, atsimušdavo ne tiek į tuometinius „įstatymus“, kiek į totalitarinio režimo esmės vidų - siekį dvasiškai pajungti savo vergų protus ir širdis. Tačiau štai iškovota nepriklausomybė, ateistinės ideologijos nebėra (bent išoriškai), atkurta spaudos, tarp jų ir religinės, laisvė, o katalikiški leidiniai vos egzistuoja, jų tiražai kartais nesiekia ir 1000 egz., kartais daugiau, kartais mažiau, o ir tų pačių katalikiškų (arba, kitaip tariant, krikščioniškos krypties) leidinių ant vienos rankos pirštų suskaičiuosi. Žinoma, kai kam tokia padėtis naudinga, kai kam netgi miela. Ir ne vien buvusiems ateistams, dabar dažnai virtusiems „uoliais“ katalikais. Tačiau tokia padėtis spaudoje nenaudinga katalikų bendruomenei, Lietuvos Katalikų Bažnyčiai, Visuotinei Katalikų Bažnyčiai!
Kalbant konkrečiau, katalikiškam leidiniui, negaunančiam jokios paramos, dabartinėmis sąlygomis išsilaikyti tiesiog neįmanoma. Aišku, kai kuriems leidiniams (ypač tiems, kurie yra „arčiau valdžios“, sostinėje) atsiranda didesnės galimybės gauti kokią nors (ir nemažą) „valdišką“ paramą ir netgi „visą išlaikymą“. Bet ką daryti katalikiškam laikraščiui, kuris jokios paramos negauna?! Jam tenka arba vegetuoti, arba užsidaryti. „XXI amžiui“, apie kurį skleidžiami neteisingi gandai, esą jį išlaiko Lietuvos Katalikų Bažnyčia, Lietuvos Vyskupų Konferencija arba lietuviai išeiviai, siunčiantys aukas milijonais dolerių, o iš tiesų negaunančiam jokios - nei valstybinės, nei bažnytinės - paramos, tenka jau dvylika metų durstyti galus su galais, kad įvykdytų tą „LKB kronikos“ užduotą priesaką ir Visuotinės Katalikų Bažnyčios užduotį - leisti katalikišką laikraštį Lietuvai. Prie laikraščio leidimo kažkiek prisideda kai kurie pasaulio lietuviai, vienas kitas jų fondas. Visiems jiems nuoširdžiai dėkojame. Tai - didelė moralinė parama: vadinasi, mumis kažkas dar rūpinasi, mes dar nepalikti likimo valiai, užmarštyje.
„XXI amžiui“ išlikti iki šiol padėjo tiesiog stebuklas. Teturėdami tris-penkis tūkstančius skaitytojų, išsilaikyti iš prenumeratos faktiškai negalime: bet kuriam laikraščiui (savaitiniam) išsilaikyti reikalingas ne mažesnis kaip dešimt tūkstančių egzempliorių tiražas. Tiek skaitytojų katalikiškoje Lietuvoje turėtų būti nesunku surasti. Bet… atsimušame į skaitytojo minėtus faktus. Nematant jokių laikraščio likimu suinteresuotų asmenų ar grupių, teko pasitikėti tik stebuklu ir… savo jėgomis. Ieškojome naujos tematikos, taip pritraukdami naujus skaitytojus (šiuolaikiškas laikraštis be to negalėtų apsieiti), didinome laikraščio apimtį (taip gaudami papildomų reikalingų pajamų), keitėme periodiškumą (nuo keturių numerių per mėnesį iki aštuonių). Tačiau tai didino redakcijos darbo krūvį ir pareikalavo iš mūsų didelių pastangų. Tik, gaila, nebuvome suprasti tų, kuriems katalikiško laikraščio likimas turėjo labiausiai rūpėti. Skaudžiausia buvo tai, kad atskirų asmenų buvome neteisingai puolami.
Dabartinėje modernioje (pliuralistinėje) visuomenėje, pasidalijusioje į skirtingų interesų, pasaulėžiūrų ir vertybių grupes, katalikai gali prarasti savo pozicijas, jeigu neturės stipraus, plataus akiračio, informatyvaus, probleminio laikraščio. Gal ir kai kam banalu rodyti pavyzdžiu praeitį (nors dabartis, kaip sakoma, yra tik pamiršta praeitis), bet būtina atkreipti dėmesį į vieną svarbų faktą: „beraštėje“ prieškario Lietuvoje ėjo kelios dešimtys katalikiškų leidinių, turėjusių bendrą kelių šimtų tūkstančių egzempliorių tiražą. Katalikiška spauda ir buvo tas pamatas, ant kurio buvo statoma Lietuvos katalikų bendruomenė su savo moralinėmis, pasaulėžiūrinėmis, visuomeninėmis, politinėmis, kultūrinėmis nuostatomis. Tik to užtaiso dėka Lietuva išliko katalikiška per 50 nuolatinio engimo ir persekiojimų metų. Išliko nenuilstamo katalikiškos spaudos platintojų, kurių dauguma buvo prieškario kunigai, dirbę parapijose ir turėję arčiausią sąlytį prie žmogaus, darbo ir tada dar nesenos knygnešių epochos dvasios dėka. Dabar ta knygnešių dvasia, atrodo, pamiršta, ir tą įgytą užtaisą lengvai prarandame, kaip ir sovietiniais metais užsidarydami „į zakristiją“, o tiksliau, vis toliau bėgdami nuo žmogaus. Gal tas kai kam ir naudinga…
Tai, kad tos knygnešių dvasios lieka vis mažiau ir mažiau, mes pastebime labai dažnai. Kaip galima suprasti, kad iš maždaug 600 parapijų katalikiškas laikraštis platinamas gal tik šimte parapijų? Dažnai platinimo iniciatorius būna ne jaunystės energija trykštantis kunigas, bet sena, tik tvirtą dvasią turinti moteris, katalikiškos spaudos puoselėtoja. Arba pagyvenęs vyriškis, parapijietis. Galima suprasti tas parapijas, kurioms vadovauja senas, sergantis kunigas. Bet ir jis, jeigu dega krikščionišku entuziazmu, gali kalnus nuversti. Mes esame dėkingi tiems kunigams, kurie, būdami „pensinio“ amžiaus, nedidelėje kaimo parapijoje kas savaitę išplatina po keliasdešimt „XXI amžiaus“ ar „Kregždutės“ egzempliorių, t.y. daugiau negu dideliame mieste, pavyzdžiui, vyskupijos centre. Mes esame dėkingi tiems vyrams ir moterims, kurie, nepalaikomi parapijos klebono, netgi nebijodami jo priešiškumo (pasitaiko, kaip matome, ir tokių atvejų!) jau keletą metų padeda katalikiškam laikraščiui, populiarindami ir platindami jį. Tačiau yra daugybė pavyzdžių, kai bodimasi platinti ar net paraginti skaityti katalikišką spaudą. Skaitytojo A.Juknevičiaus pateiktas pavyzdys - ne vienintelis. Panašių pavyzdžių mums praneša ir kiti skaitytojai, „XXI amžiaus“ mylėtojai. Ypač skaudu, kad per 2002 metus Kaune, kur leidžiamas „XXI amžius“ ir kur jį platino beveik visos parapijos (išskyrus Vytauto bažnyčią ir Aleksoto parapiją), sumažėjo laikraštį platinančių parapijų skaičius. Platinti atsisakė Pal. J.Matulaičio, Šančių parapijos, neseniai, atvykus naujam klebonui, - ir Prisikėlimo parapija, svyruoja - Karmelitų parapija. Kunigų perkėlimas sutrikdo ir katalikiškos spaudos platinimą. Netekome labai aktyvaus „XXI amžiaus“ platintojo Klaipėdoje, Taikos Karalienės bažnyčios klebono mons. J.Gedvilos, jis perkeltas į Telšius (jam tariame nuoširdų ačiū už ilgametę pagalbą), o naujasis klebonas vis negrįžta iš studijų, ir ta parapija liko be „XXI amžiaus“ platinimo iniciatoriaus. Nesiėmė laikraščio platinti ir vietoje kun. A.Keinos, kiek pajėgiant platinusio „XXI amžių“ ir „Kregždutę“, Kavarsko parapijon atkeltas naujasis klebonas. Yra ir kitų panašių atvejų. O ko ir laukti iš jaunų kunigų, jeigu Teologijos fakulteto ar seminarijos studentas net nežino, kad jau dvylika metų yra toks „XXI amžius“?
Gal kas nors iš čia minėtų ir neminėtų ras įvairių priežasčių, kodėl atsisako platinti „XXI amžių“ - esą tai neįdomus laikraštis, daug netikslumų ar klaidų, nepatinka politinių komentarų kryptis ir pan. Reikia suprasti, jog „XXI amžiaus“ redakcija, neskaičiuodama darbo valandų ir negailėdama jėgų, be jokios valstybinės paramos, kartu su savo neetatiniais bendradarbiais iš visos Lietuvos padaro minėtą savotišką stebuklą - jau dvylika metų leidžiamas katalikiškas laikraštis, visą laiką vis plečiantis temų ratą, o ne siaurinantis. Tą mūsų pasiryžimą ir darbą pripažįsta ir įvertina žurnalistinę veiklą suprantantys žmonės. O jeigu kas nors iš kunigų, surandančių priežastį neplatinti „XXI amžiaus“dėl jo politinės krypties, tai galima pasakyti, kad jie nesiima platinti ir tuo požiūriu tikrai nekaltą laikraštį vaikams „Kregždutė”. Taigi neplatinti ar negatyviam požiūriui į „XXI amžių“ tik ieškomas pretekstas. O dėl mūsų leidžiamos „Kregždutės“ turime pasakyti, kad jos padėtis tapo labai sudėtinga. Jeigu prieš 6-7 metus „Kregždutė“ turėjo apie 25 tūkst. skaitytojų, tai dabar jos tiražas nukrito iki 3,7 tūkst. egzempliorių. Ir tai įvyko nepaisant to, kad Lietuvos Vyskupų Konferencija prieš keletą metų pareiškė remianti „Kregždutę“. Esmė ta, kad nei parapijose kunigai, nei mokyklose katechetai nesiima suteikti vaikams džiaugsmo skaityti savo turiniu puikią „Kregždutę“, kad ir labai kukliai atrodančią. Tuo pačiu jie neleidžia jaunimui prisiartinti prie krikščioniškų ir tautinių idėjų. Ir kaip džiugu, kai yra tokių skaitytojų (ir platintojų!) kaip mokytojas iš Šilalės P.Žukauskas, visomis išgalėmis populiarinantis „XXI amžių“ ir „Kregždutę“.
Nors iš dalies apžvelgę mūsų leidybos ir platinimo sunkumus, kreipiamės į visus parapijų vadovus, katechetus, skaitytojus ragindami ieškoti būdų katalikiškai spaudai populiarinti ir platinti. Laimės jums, džiaugsmo ir Dievo palaimos Kalėdų švenčių ir Naujųjų metų proga!