Advento sulaukus…

Nė nepajutome, kaip į mūsų duris pasibeldė Adventas… O atėjo jis šiemet su pirmuoju sniegu, pūgomis ir, spustelėjus pirmajam šaltukui, tarsi primindamas mums visiems, jog daugiau kaip prieš du tūkstančius metų ir Jam, mūsų Išganytojui, taip pat buvo šalta ir žvarbu užgimti visų vėjų gairinamame Betliejaus tvartelyje. Ne, ne ilgos ir tamsios naktys su už langų stūgaujančiu žiemiu įprasmina Adventą. Jį įprasmina tas didis ir prasmingas laukimas, jog turi užgimti žmonijos Išganytojas. Ir nors Kristus jau seniai užgimė ir seniai paaukojo save už mus, nusidėjėlius, tačiau vis vien kasmet tebelaukiame Jo užgimimo šventės – šv. Kalėdų.
O laukiame turbūt todėl, kad patys norime kasmet naujai užgimti savo dvasia: atsisakyti visų blogybių, ydų, sunkios praeities, išbristi iš dabartinio pasaulio purvo, nebegrimzti vis gilyn ir gilyn į baisų ir pražūtingą nuodėmių liūną… Bet juk tam vien norų, mūsų pažadų, tuščių žodžių, šaltų ir abejingų maldų neužtenka. Reikia ir konkrečių pastangų, konkrečios veiklos. Tad ir pamąstykime apie tai, prasidėjus paslaptingam Adventui.
Šį Advento laikotarpį „Lietuvos Caritas“ kviečia tikinčiuosius bei visus geros valios žmones į labdaros akciją „Gerumas mus vienija“. Ar visi aktyviai ir vieningai įsijungsime į ją? Žinoma, daug kas pasakys, jog patys esame vargšai. Ne, ne šimtais ar dešimtimis litų paremkime neturtėlį, už mus vargingesnį, bet kaip toji našlė iš Šventojo Rašto nors ta vienintele paskutine drachma – nors vieninteliu centu… Juk nežinome savo likimo: gal rytoj mums patiems prireiks tokios paramos.
Kaip yra pasakoję mano tėvai ir seneliai, prieškario laikais per visą Advento laikotarpį šeimos mėgdavo ilgai vakaroti. Ir tų vakarojimų metu šeimos rate drauge su vaikais būdavo skaitoma ir aptariama katalikiška spauda: „Lurdas“, „Šaltinėlis“, „Jėzaus širdis“ ir t.t. Tėvai, susėdę prie stalo su savo vaikais ir samdyta šeimyna, bendrai melsdavosi, kalbėdavo rožinį, giedodavo Adventui skirtas giesmes ir pan. Ypač daug būdavo kalbama apie Dievą, gerumą, meilę savo artimui, pasakojama apie įvairius mūsų tautos papročius. Taip anuomet tėvai perduodavo tikėjimą ir dorą savo vaikams. Be didelių mokslų, be raštų jaunoji karta šitaip perimdavo iš savo tėvų tai, kas buvo dora, katalikiška ir tikrai lietuviška.
O dabar? Retoje, labai retoje šeimoje šiandien rasime kokį nors katalikišką leidinį ar žurnalą, kurį būtų galima nors Advento metu pavartyti su visa šeima. Vietoj „XXI amžiaus“, „Katalikų pasaulio“ ar vaikams taip reikalingos „Kregždutės“ ant stalo „puikuojasi“ butelis „samanės“ ar dar kokio nors „pilstuko“… Apsiblaususios tėvų akys piktai žvelgia į vaikus. Ar ne dėl to, kad tokiose šeimose nebeliko vietos Adventui, katalikiškai spaudai ar pamėgtas tik drumzlino skysčio butelis ant stalo, šiandien tiek daug pačių tėvų sumuštų, žiauriai suluošintų, badu marintų vaikų guli ligoninių reanimacijos skyriuose, priglaudžiami vaikų namuose? Ne vienas tikrai tikintis katalikas šiandien šitaip pasako: kur nėra kryžiaus, maldaknygės, švento paveikslo, kur neskaitoma katalikiška spauda ir nesimeldžiama – tenai apsigyvena pats šėtonas, kuris ir atlieka tą visą juodą darbą ne tik šeimose, bet kiekviename žmoguje, kuriam tampa svetimas Adventas.
Kai kurie mūs televizijos kanalai peržengė visas žmogiško padorumo ribas. Manote, jog atėjus Adventui jie neberodys tiek amoralių dalykų? Atvirkščiai, dar labiau stengsis pakelti savo šlykščių programų bei laidų reitingą. Jau tenai žmogiškumo nebelikę. Bet mes patys turime su tuo kovoti. Paprasčiausiai išjunkime tokius kanalus, nežiūrėkime jų amoralių laidų. Nuo šito atitraukime ir savo šeimos narius, t.y. vaikus, jaunimą. Juk per mūsų nacionalinę televiziją yra transliuojama ir religinių, tautinių ir kitokių padorių laidų. Šėtonas visais laikais egzistavo ir turbūt dar ilgai egzistuos. Tad išmokime patys atsisakyti visų jo siūlomų paslaugų, vilionių. Bent jau vaikus ir naująją kartą apsaugokime nuo viso šiandieninį pasaulį užplūdusio amoralumo purvo.
Advento tyla ir susikaupimas turėtų ateiti ir į mokyklas. Bent jau tikybos mokytojai turėtų organizuoti įvairias adventines popietes, sakralinių giesmių konkursėlius, susitikimus su parapijų kunigais. Ir patiems tikybos mokytojams nors Advento metu reikėtų kuo dažniau nueiti bažnyčion ir taip parodyti pavyzdį vaikams. Gal net su moksleivių grupelėmis bent jau sekmadienį išklausyti šv. Mišias. Gera proga per Adventą su vyresniųjų klasių mokiniais panagrinėti J.Biliūno apsakymą „Piestupys“, kurį sovietmečiu buvo uždrausta aptarinėti. Parekomenduokime vaikams išklausyti per pirmąją Lietuvos radijo programą transliuojamas „Mažosios studijos“ laidas, pažiūrėti per televiziją rodomas katalikiškas laidas.
Baigiasi katalikiškų leidinių prenumerata 2003-iesiems metams. Pasirūpinkime, kad kuo daugiau vaikučių skaitytų „Kregždutę“, o jų tėveliams bei visiems suaugusiesiems parekomenduokime skaityti „XXI amžių“, „Katalikų pasaulį“ ir kitus katalikiškus leidinius.
Lekia, skuba Advento dienos, vis labiau ir labiau artindamos Kalėdų džiaugsmą! Nė nepastebėsime, kaip bažnyčios prakartėlėje išvysime mažąjį Jėzulį, kuris atėjo į šį pasaulį išvaduoti mūsų visų iš amžinosios pražūties. Ištiesinkime savo dvasioje JAM kelią į tą Jo amžiną ir šventą prakartėlę savo gerais, prasmingais ir katalikiškais darbais!

Pranciškus ŽUKAUSKAS
Šilalė

© 2002"XXI amžius"