Dėl K.D.Prunskienės bendradarbiavimo
su KGB
fakto nustatymo bylos
Rudenį, kai ekspremjerė K.Prunskienė
pareiškė reikalausianti, kad būtų peržiūrėta byla apie jos bendradarbiavimo
su KGB fakto nustatymą, jos knygoje Išsivadavimo kaina dar kartą
perskaičiau Gudručių voratinklyje skyrių, kuriame autorė įrodinėja,
kad ta byla buvo B.Gajausko komisijos falsifikuota, o Aukščiausiasis
Teismas šališkas. Negaliu atitraukti akių nuo sakinio: Nei komisija,
nei Aukščiausiasis teismas neturėjo jokių mano veiklos KGB naudai
įrodymų. Dar 1993 ar 1994 metais, kai, šią knygą perskaitęs,
parodžiau Onai Dzedulionienei šį sakinį, ji atsakė: Gerai, kad
taip būtų buvę!.. O ar ji nieko nerašo apie tai, kad po Respublikos
generalinio prokuroro užprotestavimo Aukščiausiojo Teismo prezidiumas
bylą peržiūrėjo man nedalyvaujant, nors ir aš buvau prezidiumo
narė? Jei tų įrodymų nebūtų buvę, byla būtų buvusi iš karto nutraukta.
K.Prunskienė kaltina ir B.Gajauską, ir V.Čepaitį, ir V.Landsbergį,
ir dar daug ką nebūtais dalykais, tik nekaltina tų, kas ją į tą
voratinklį įtraukė. Aš apie ją nenoriu ir kalbėti: pamačiau, kokia
tai pikta ir sukta moteris. (Apskritai užtenka tik perskaityti
K.Prunskienės knygas Užkulisiai bei Išsivadavimo kaina ir,
nebūdamas kokiu nors analitiku, įtarsi, kad ji buvo stipriai į
KGB voratinklį įsipainiojusi, nors įrodinėja priešingai. Jau senovės
romėnai žinojo loginį paradoksą kas per daug įrodo, nieko neįrodo.)
O.Dzedulionienė nuoširdžiai norėjo, jog ši byla, tiek K.Prunskienę
prikankinusi, būtų panaikinta, bet ne dėl to, kad ji buvo šališkai,
vykdant dešiniųjų užsakymą, neteisingai išspręsta. Savo teisminėje
praktikoje teisėja O.Dzedulionienė klaidų nedarė, ir niekas jos
šališkumu nekaltino, išskyrus pačią K.Prunskienę. Jeigu teisėja
būtų pastebėjusi iš B.Gajausko komisijos pusės nors bandymą fabrikuoti,
būtų kitaip ir sprendusi bylos eigą. Tai buvo patyrusi teisėja,
turėjusi analitinį protą, žmoniškumą, puiki teisės normų žinovė.
Teisėjo etikai niekad nenusikalto. Tai paliudyti gali ne tik jos
išteisinti, bet ir nuteistieji, ir jos dori kolegos. Ypač ji jautriai
ir atidžiai tyrė K.Prunskienės medžiagą, nes sužinojusi, kad nagrinės
šią bylą, buvo nustebusi. Teisėja, kaip moteris, tiesiog buvo
sužavėta K.Prunskienės veikla, labai gailėjo, kai ji atsistatydino
iš Ministrės Pirmininkės pareigų. Jos paskelbtą moratoriumą laikė
politiniu manevru. Susipažinusi su byla, labai susirūpino. Atsisakyti
paskirtos bylos negalėjo. Tikėjosi nusišalinti, tą sprendė tarėjai,
kurie jai buvo nepažįstami. Jiems vadovavo Civilinių bylų pirmininkas,
jos viršininkas A.Valiulis. Jis buvo suinteresuotas, kad byla
būtų kuo greičiau išnagrinėta, o nusišalinimai tik būtų vilkinę
nagrinėjimą. Korumpuotas viršininkas, nemėgęs O.Dzedulionienės
dėl jos sąžiningumo ir tiesumo, turėjo užkulisinių tikslų jos
atžvilgiu. Kaip vėliau ir pati O.Dzedulionienė sužinojo, kad jis
norėjęs jąja atsikratyti. Nagrinėdama K.Prunskienės bylą, O.Dzedulionienė
suprato atsidūrusi tarp kūjo ir priekalo. Kaip išnagrinėtų ekspremjerės
bylą teigiamai ar neigiamai vis tiek bus negerai. Prasidėjus
konfrontacijai tarp dešiniųjų ir kairiųjų, abiem pusėms įtikti
sunku. Pakeitė tarėjus. Sudėčiai pasikeitus, teisėja tikėjosi
būti nušalinta ar pati nusišalins. Bet silpna K.Prunskienės gynyba
nesusiorientavo, o viršininkas susivokęs vėl sutrukdė. Teisėjai
nieko kito nebeliko, kaip nagrinėti bylą iki galo. Kadangi prie
pateiktos medžiagos, kurios buvo pakankamai, nebuvo pagrindo jos
atmesti kaip falsifikato, liudytojai, kagėbistai paliudijo, o
jų buvo ir nematomų procese, kurie per viršininkus paslapčia įrodinėjo,
kad turi ir filmuotos medžiagos ar susuktą filmą apie K.Prunskienės
bičiulystę su KGB. Bet, ir be anoniminės medžiagos, visiškai pakako
faktų patvirtinti juridinę reikšmę turintį faktą, kad LR AT deputatė
K.D.Prunskienė sąmoningai bendradarbiavo su SSRS KGB.
Teisėja O.Dzedulionienė turėjo dar vieną šansą, kad tas faktas
būtų panaikintas. Kai atsakovė su savo atstovais neatvyko į baigiamąjį
posėdį, teisėja, gavusi leidimą iš savo vadovybės nagrinėti bylą
be atsakovės, žinojo, kad Generalinė prokuratūra užprotestuos,
o po to bylą peržiūrėti privalės AT prezidiumas. Taip ir įvyko,
bet, kaip anksčiau minėjau, AT prezidiumas nesiryžo to nelemto
fakto panaikinti. Faktas ir jiems buvo akivaizdus, bet jie nesiryžo
bendradarbiavimo su KGB fakto naikinti.
Pasitvirtino teisėjos O.Dzedulionienės nuojauta, kad ji patekusi
tarp dviejų ugnių. 1993 metais Seime, kuriame vyravo LDDP dauguma,
tvirtinant Aukščiausiojo Teismo teisėjus, josios kandidatūra ne
tik nebuvo patvirtinta, bet LDDP su išgalvotais priekaištais,
kaip įsiutę žvėrys, puolė O.Dzedulionienę, kad iš posėdžių salės
vos gyva buvo sūnaus išvesta. Po nervinio streso ją ištiko mikroinsultas,
ir ji mėnesį išgulėjo patale. Pasigydžiusi, bet jau sutrikus sveikatai,
dar kelerius metus padirbėjusi Apygardos teisme, po antro mikroinsulto
pasiligojo vėl ir turėjo dėl ligos išeiti iš darbo, bet sveikata
negerėjo. Du mikroinsultai sukėlė Alzheimerio ligą, dar nesulaukus
šešiasdešimties metų. Jau treti metai pusiau paralyžiuota, negalinti
kalbėti guli patale. Už tą susidorojimą, įvarant šią ligą, ji
turi būti dėkinga A.Brazauskui, jo eldėdėpistiniams Seimo nariams
ir buvusiam Civilinių bylų skyriaus viršininkui A.Valiukui, kuris
primygtinai reikalavo kuo greičiau nagrinėti K.Prunskienės bendradarbiavimo
su KGB fakto nustatymo bylą, primindamas teisėjo J.Šerkšno nagrinėtą
V.Čepaičio bylą. Minimo V.Čepaičio bendradarbiavimo su KGB fakto
nustatymo byla, kaip juokėsi ir teisėjo J.šerkšno kolegos, iš
piršto laužta. O.Dzedulionienė įsitikinusi, kad V.Čepaičiui nebuvo
rimto pagrindo inkriminuoti bendradarbiavimo su KGB faktą, nors
ir neabejojo, kad ir jis buvo kažkaip įpainiotas. Bet, nieko nusikalstamo
neįvykdęs, išsipainiojo ir nuoširdžiai pasinėrė į Lietuvos nepriklausomybės
atkūrimo kovą. Apkaltintas bendradarbiavimu su KGB, niekam nedraskė
akių ir negriovė Sąjūdžio pasiekimų. Didžiavosi ir K.Prunskienės
energinga veikla Sąjūdyje, jai tapus Premjere. Tik K.Prunskienės
moratoriumo idėjos iškėlimas, kainų kėlimas ne laiku sukėlė visos
lietuvių tautos pasipiktinimą. O.Dzedulionienė niekaip negalėjo
pateisinti K.Prunskienės atsistatydinimo iš Premjerės posto, bet
jos nesmerkė, ką darė pati K.Prunskienė kitų atžvilgiu, o smerkė
jos piktus, kerštingus poelgius, kurie ryškiai matomi ir skaitant
jos knygą Išsivadavimo kaina, ypač skyrių Gudručių voratinklyje,
kur ji su įniršiu puola savo oponentus.
V.D.
(Pavardė redakcijai žinoma)
© 2002"XXI amžius"