XXI amžius

Rinkimai ir mes

Dar gyvas žmonių atmintyje teiginys apie vieną partiją, vieną tiesą. Dabar partijų daugybė, nors jų programos dažnai skiriasi tik sakinių sandara, bet ne esme. Tiesa yra viena, tik kiekvienas tempia ją ant savo kurpalio. Kokios priežastys verčia tai daryti, kliudo siekti bendro, programose deklaruojamo tikslo?
Esmė ta, kad vieniems programa yra veiklos gairės, siekiant naudos visuomenei, kitiems - tik grupinių, savanaudiškų interesų maskuotei. Paprasčiau sakant - meluoja, naudodami melą kaip priemonę valdžiai siekti. Taip atsiranda partijų priešprieša, ir programų panašumas nereiškia vienos tiesos, klaidina žmones. Rinkėjas kasdien susitinka su niekur nedingusia sovietmečio nomenklatūra, marksizmo-leninizmo institutuose išmokyta agitacijos, taigi meno meluoti. Tiesa jiems nereikalinga, netgi žalinga, nes kliudo papirkti rinkėjų sąmonę, užhipnotizuoti „šviesaus rytojaus“, „nusipelnymu gyventi geriau“ pažadais.
Neišsipildžius viltims, ne vienas sako: neisiu balsuoti… Tai netesėtų pažadų, netiesos sakymo, įžūlaus savanaudiškumo apraiškų kasdieniniame gyvenime pasekmė, protestas dėl patirtos apgavystės. Iš tikrųjų tai susitaikymas su blogiu, atsisakymas ieškoti vaistų ligoniui. Teisingai sakė rašytojas Jonas Avyžius, kad tie, kurie pareiškia nemylintys tokios Lietuvos, kurie siunčia ją velniop su netikusia valdžia, su vagimis, reketininkais, plėšikais, tai „…lūpos, drįstančios ištarti tokius žodžius, galėtų juos pakartoti ir savo motinai, sunkios ligos paguldytai į patalą, kuriai reikia ilgo, rūpestingo slaugymo“.
Skundžiamės blogu gyvenimu, o nenorime ir piršto pajudinti, kad jis pagerėtų. Laukiame, kad jį geresnį padarytų kažkas kitas. Balsavome, apsirikome, leidome apgauti save, tai nors patys neapgaudinėkime savęs, būkime protingesni, pasimokykime iš savo klaidų. Laikas išmokti skirti grūdus nuo pelų. Eikime į rinkimus, bet gerai pažiūrėkime, ką renkame. Apie kandidatus spręskime iš jų elgesio, darbų, o ne kalbų. Įvairių partijų sąrašuose į savivaldybių tarybas išaiškėjo, kad apie šimtas kandidatų turi nesibaigusį teistumą už įvairius nusikaltimus. Ar balsuosite už juos? Rinkitės. Tad kam keršysime neidami balsuoti? Tik sau. Privalome suvokti, kad mūsų ateitis bus tokia, kokias moralines vertybes pripažinsime kiekvienas - ir rinkėjas, ir išrinktasis.
Žmogaus elgesio ir veiklos teisingumą nustato pripažintas moralės kodeksas - Dešimt Dievo įsakymų. Žmogus gali klysti, gali paslydęs nusižengti. Klysti yra žmogiška. Tik kai grupės žmonių, susietų bendrų interesų, susibūrusių į turinčias savo programas ir tikslus partijas, sąmoningai ignoruoja tą moralės kodeksą ar net vykdo jam prieštaraujančią, į valstybinį rangą pakylėtą politiką - tai jau amoralu ir gėda.
Neregėtą mastą pasiekė melas, pasityčiojimas iš teisingumo. Sako, politika - nešvarus dalykas. Tad kaip ji bus švari, jei eisime į ją purvinomis kojomis. Pažiūrėkime į save: ne veidrodžiai kalti, jei kreivas veidas. Kai kurių valstybių teismuose yra duodama tokia priesaika: „Prisiekiu sakyti tiesą, vien tiesą ir tiktai tiesą!“ Tokia turėtų būti ir politiko priesaika: „Prisiekiu siekti teisingumo, vien teisingumo ir tiktai teisingumo“. Tik ar reikalinga priesaika būti teisingu žmogumi, nejaugi tik priesaika įpareigoja turėti švarias rankas ir sąžinę?
Išsirinkome Seimą. Jau ne kartą kai kurių jo narių negražūs skandalai pakenkė Lietuvos prestižui ir jos gyventojams. Įstatymų leidyba tokia, kad kartais savi interesai aukščiau Konstitucijos. Nėra ko stebėtis prisiminus, kad okupantų bendrininkai skundais, išdavystėmis, savo tautiečių kančiomis sumokėjo už partsekretorių ir kitų vadukų krėslus. Vakarykščiai komsorgai šiandien sėdi nepriklausomos Lietuvos valdžios kėdėse ir, pasityčiodami iš savo aukų, moka valstybines pensijas tautos genocido vykdytojams - stribams, KGB, MGB ir kitų represinių struktūrų darbuotojams. Jie šmeižia Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio dalyvius, partizanus, politinius kalinius, tremtinius, nacionalizuoja Lietuvos piliečių žemę ir kitą nekilnojamąjį turtą. Pasinaudodami savo dauguma Seime ir tuo užsitikrindami nebaudžiamumą, šmeižia tuos Seimo narius, kurie gina teisingumą ir taip saugo Seimo garbę. Argi tai ne paradoksas? Masiniai rinkėjų protestai dėl Seimo veiksmų, kenkiančių Lietuvai, dėl energetikos objektų pardavimo buvusiems okupantams, daugelio įstatymų, prasilenkiančių su sveiku protu, leidybos netrikdo įpratusių vadovautis tik savo interesais Seimo narių. Nejaugi vien šių faktų neužtenka, jog prisimintume esą rinkėjai, o ne vien laipteliai į olimpą išrinktiesiems. Nesistebėkime Seimo daugumos vienybe, nes niekas taip nevienija, kaip bendri nusikaltimai.
Rinksime Prezidentą. Tai užsienio politikos vadovas. Daug kandidatų labai geros nuomonės apie save, bet ir pakankamai susitepusių nešvaria praeitimi ir melaginga dabartimi. Vienintelė jų viltis - privilioti rinkėją bet kokiomis priemonėmis. Nejau rinksime avansu svetimais milijonais finansuojamus, pasirengusius mūsų ateities kaina už juos sumokėti, o ne žinomą darbais asmenį, atvedusį prie saugaus NATO slenksčio? Juk nesame priešai sau patiems, savo tautai ir valstybei.
Ne mažiau svarbūs savivaldybių tarybų rinkimai. Nelengva atrinkti kandidatus, norinčius savo protu, žiniomis, gyvenimo patirtimi siekti visų gerovės, o ne gerovės sau visų sąskaita. Nelengva, bet privalome, tai mūsų, rinkėjų, pareiga visuomenei. Nesivadovaukime nuomone, kad visos partijos vienodos. Pažvelkime į jų ištakas, į darbais parodytą ištikimybę Dievui, Tėvynei ir žmonėms. Nuo atsakomybės suvokimo, nuo mūsų reiklumo priklausys, ar greitai sulauksime prošvaisčių mūsų gyvenime.

Algirdas BLAŽYS
Lietuvos Sąjūdžio Tarybos pirmininko pavaduotojas
Panevėžys