Ar dvasingumas turi veidà?

Veidà, dvasingo þmogaus veidà, matome sausakimðuose troleibusuose, tarp reklaminiø stendø ar kompiuteriø ekranuose. Ar jis dar sako kà nors ðiuolaikiniam, postmodernistinëmis vertybëmis besivadovaujanèiam þmogui? Ar ðiandien apskritai dar ámanomas dvasinis gyvenimas? Atsakant á ðá klausimà, reikëtø iðsamiau paþvelgti á epochos, kurioje gyvename, peripetijas. Ðiandien, XXI amþiaus pradþioje, kol didieji pasaulio màstytojai dar nesugalvojo naujo termino gyvenamam laikotarpiui apibûdinti, mes vis dar kalbame apie postmodernizmo fenomenà, kurio fone nors sunkiai, bet vis dëlto skleidþiasi ðiuolaikinio þmogaus dvasingumas.

Ðiuolaikinis þmogus postmodernistiniame pasaulyje

F.Jamesonas „Kultûros baruose“ iðspausdintame straipsnyje (2000 m., Nr.6/7), nagrinëdamas postmodernizmà daugiau ið menininko pozicijø, kartu nurodo, kad tai yra “periodizacijos sàvoka, kuri turi susieti iðkilusius naujus formalius kultûros bruoþus su naujo pobûdþio visuomeniniu gyvenimu ir nauja ekonomine tvarka“. Anot jo, paprastai tai siejama su vartotojiðka postindustrine visuomene ir tarptautiniu korporaciniu kapitalizmu. Postmodernizmas ðia prasme iðreiðkia naujos kapitalistinës, ir bûtinai pridëkime þodá vartotojiðkos, visuomenës iðorinæ ir vidinæ sàrangà. Jau pats Þodis „vartotojiðkas“ nurodo á kaþkà neigiama, á tai, kas tik ima ir nieko neduoda mainais, t.y. vartoja, viskà palenkdamas savo egoistiniams tikslams, neatsiþvelgiant á kità, manipuliuojant ir gërá grindþiant utilitarizmo normomis - gerai tai, kas naudinga. Visa tai ekonomikos sàlygø ir mokslo progreso padiktuotoje aplinkoje suformavo naujà vertybiø rinkà, kuria grindþiamas praktiðkumas, materializmas, konkurencija, manipuliacija, standartizacija, masiðkumas ir t.t. Ðá sàraðà dar bûtø galima tæsti ir neatrodo, kad jis bûtø labai optimistiðkai nuteikiantis, o greièiau vedantis subjekto mirties link. Negi ið tiesø gyvename tokioje supuvusioje visuomenëje, implikuojanèioje vien neigiamas savybes?
Prie ðio klausimo dar sugráðiu vëliau, o dabar norëèiau paminëti pagrindinæ, visus postmodernizmo bruoþus vainikuojanèià temà - tai istorijos jausmo iðnykimà, kurá determinuoja ðiaip jau ið paþiûros teigiama þiniasklaida ir jos funkcija: iðstûmus praeities ávykius, stengtis nuolat cirkuliuoti dabartyje. F.Jamesonas raðo, kad “visa mûsø dabartinë visuomenës sistema pamaþu ëmë prarasti gebëjimà iðsaugoti savo praeitá, ëmë gyventi nuolatinëje dabartyje ir nuolatinëje kaitoje, iðdildanèioje, sunaikinanèioje tradicijas, kurias vienaip ar kitaip buvo iðsaugojusi ankstesnë visuomeninë informacija”. Jau ne vienà kartà ir ne viename vadovëlyje aiðkinta, kas yra þmogus be ðaknø, be istorijos, tik á kurià atsigræþæs, jis gali suvokti, kas esàs ið tikrøjø. Ar ne todël F.Jamesonas, kaip vienà postmodernizmo bruoþø ávardija ir nostalgijos madà, pritaikydamas jà kino menui? Ar ðiuolaikiniame kinematografe vyraujanti retrospekcija nepasako mums apie nûdienos þmogaus bûsenà, bylojanèià, kad þmogus daugiau nebegali þiûrëti tiesiai á realø pasaulá, todël uþsideda istorinës praeities akinius ir plagijuoja jà per visuotinai populiarius vaizdinius?
Èia reikëtø prisiminti ir tai, kad postmodernizmas susiformavo kaip modernizmo kritika, kuri kvestionavo ðios srovës absoliutizmo neigimà. Modernizmo ideologija, atmetusi Dievà, per technologijos progresà, racionalizmà ir naujà socialinæ santvarkà bandë sukurti naujà visuomenæ ir þmogø. Ðiandien mes matome to rezultatus - vieniðà, savo identitetà praradusá þmogø, kovojantá uþ savo egzistencijà, matome susvetimëjusius visuomeninius santykius, kuriuose þmogus þmogui yra tik svetimas kitas, besikësinantis uþimti svetimà bûties erdvæ. Dar ðvietimo epochoje iðkëlæs save á centrà ir paþangos amþiuje maksimaliai iðnaudojæs savo potencines protines ir techninës kûrybos galimybes, þmogus, atsigræþæs á save, rado tik tuðèiavidurá roboto atvaizdà, mëginantá uþkariauti visatà, kuri jam atsimoka tuo paèiu - gamtos kataklizmomis ir ekologinëmis krizëmis, galiausiai praþudysianèiomis ir já patá. Èia vël kyla klausimas: ar ne todël ðiø postmodernistiniø laikø þmogus savo þvilgsná vis daþniau kreipia á Dievà ir ieðko savo identiðkumo bei gyvenimo autentiðkumo? Ar ne todël yra padidëjusi ávairiø religijø paklausa (ypaè Rytø), ar ne todël jungiamasi á ávairias religines bendruomenes bei sektas? Juk þmogus kritiniais savo gyvenimo etapais visuomet stengiasi atsakyti á amþinuosius bûties klausimus, kurie padëtø jam integruotis á pasaulá, ir bûtent toká visoje savo teigiamybëje mes randame postmodernistiná þmogø: besiblaðkantá tarp gausybës pasiûlos ir vertybiø rinkoje ieðkantá savæs. Ðtai tokioje aplinkoje, iðkeldamas þmogaus esmës klausimà, ir atsiveria dvasinis laukas.

Dvasinë þmogaus esmë

Jeigu ðiø dienø metafizikos atstovø paklaustume, kas yra asmuo, jie atsakytø, kad asmuo yra dvasinës prigimties subjektas, kurio gyvybë kyla ið sielos gyvenimo. Jau Senajame Testamente Dvasia yra tai, kas duoda þmogui gyvybæ. Taèiau ji nëra iðskirtinai priklausanti tik þmogui, o duota Dievo, nes pats Dievas yra Dvasia. Kaip þmogaus dvasia, ji daþnai gretinama su siela ir vartojama þmogaus prigimèiai apibûdinti. Taèiau siela daugiau þymi sàmonæ, þmogaus iðoriná gyvenimà ir jo psichines savybes, tuo tarpu dvasia reiðkia vidinæ, á Dievà orientuotà gyvenimo dimensijà, tai yra nurodo betarpiðkà ryðá tarp þmogaus ir Dievo. Tuo bûdu þmogaus egzistencija yra ne kas kita, o dvasinë tikrovë, kurioje ávyksta asmens pabudimas sau ir visaapimanèiai Bûèiai. Ðis pabudimas ir sudaro dvasinæ þmogaus esmæ, tà perspektyvà, nuo kurios priklausys visas tolesnis jo gyvenimas. Anot apaðtalo Pauliaus, dvasinis þmogus yra vidinis þmogus, kuris gyvena kupinà Dievo malonës gyvenimà, t.y. þmogus, pabudæs savo esmei ir atradæs savo panaðumà Dieve. Prieðingai nei juslinis, t.y. vien sielos iðoriná gyvenimà gyvenantis þmogus, orientuotas á þemiðkus dalykus, dvasinis þmogus gali “spræsti apie viskà”(I Kor 2,16), nes “Dvasia visa paþásta”(I Kor 2,10), dar daugiau, dvasiniai þmonës turi “Kristaus iðmonæ”(I Kor 2,16). Èia dvasingumas yra neatsiejamas nuo racionalumo, nes tik vidinis, dvasinis subjektas yra pajëgus atlikti autorefleksijà, valdyti save, paþvelgti giliai á save patá ir apsispræsti tikëjimui. Galima sakyti, kad racionalumas dvasiniame subjekte atlieka apsisprendimo funkcijà, kurià priëmæs, þmogus ágauna Dvasios iðminties ir priartëja prie tiesos paþinimo. Tokiu bûdu Dvasia, kaip pasaulio paþinimo principas, atskleidþia þmogui tikràjà daiktø prigimtá, egzistencijos paslaptis, nurodo kelius bei tikslus ir tvarko visà jo þemiðkà bei dvasinæ tikrovæ, neatmetant moralës ir etikos srities. Visa tai yra ámanoma tik todël, kad Dvasia turi mumyse ontologiná pagrindà, tai yra Dvasios dëka Dievas yra imanentinis ir gyvena mumyse, kaip mûsø egzistencijos palaikytojas, buvimo ir viso veikimo pagrindas.
Dar kartà norëèiau sugráþti prie postmodernistiniø laikø þmogaus, kuris ieðko Dievo, bet vis dar nedrásta paþvelgti giliai á savo vidø, nes bijo jame atrasti tà jëgà, kuri parklupdys já ant keliø prieð visà visatà. Ta jëga - tai Ðventoji Dvasia, kurios vadovavimo vis dar bijo ðiuolaikinis þmogus, todël uþsidengia veidà gobtuvu ir atkakliai neigia Dvasios reikðmæ savo gyvenime, taip paneigdamas savyje patá imanentiná Dievà. Ðiuolaikinis þmogus Dievo ieðko anapus savæs, t.y. transcendentinio, jo bûtyje nesutinkamo Dievo, o pats pasilieka saugioje savo egzistencijoje, palikdamas vietos tik þemiðkai ir praktiðkai tikrovës sklaidai. Pripaþindamas tik savo kasdienæ tikrovæ, þmogus paneigia didþiausià visø laikø kada nors jam suteiktà privilegijà tapti Dievo paveikslu ir panaðumu, t.y. praranda savo pirmavaizdá. Visomis iðgalëmis plëðdamas nuo savæs kûrinio etiketæ, jis bando atsipalaiduoti nuo ápareigojanèio dvasinio buvimo ir, atsisakæs santykio su Kûrëju bei iðkëlæs save á centrà, galiausiai parklumpa ant vienatvës, pasimetimo ir susinaikinimo slenksèio. Ir prieðingai, þmogus, kuris sekuliarizuotame postmodernistiniø laikø pasaulyje, siûlanèiame vien naudingus sandërius, iðdrásta paþadinti save ir atverti savo ðirdá Dvasiai, tai yra áeiti á “nenaudingà” sandërá su Dievu, transformuoja save á aukðtesná dvasiná lygmená, kuriame Sutvirtinimo sakramentu Dvasia pereina á visà jo egzistencinæ veiklà, taip brandindama asmená iki jo visiðko iðsiskleidimo, iki bûties pilnatvës þmogiðkose aplinkybëse. Tokioje bûsenoje, dþiaugsmingai tariant Aba, nukrinta visi gobtuvai ir sušvinta þmogaus veidas, dvasingo þmogaus veidas!

Lina KLUSAITË

© 2002"XXI amþius"