Atnaujintas 2002 m. gruodžio 13 d.
Nr.94
(1101)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė šiandien
Ora et labora
Mums rašo
Atmintis
Visuomenė
Nuomonės
Lietuva


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Prieš prekybą moterimis

(Pabaiga. Pradžia Nr. 77, 81, 82, 92)

Moterų globos skyriaus bendradarbė supažindino su kita šelterio veiklos sritimi. Daug moterų kreipiasi naktį, savaitgaliais. Iš priimamos pradžių visos – paauglės, nuo sutenerių pabėgusios prostitutės, sumuštos, vyrų išvytos moterys su vaikais. Ne visos gali pasilikti, bet iškart to negalima išsiaiškinti, nes moterys apimtos streso. Pernakvojusios ir nusiraminusios daugelis sugrįžta namo. Skyrius turi paaukotų drabužių, ieškančiąsias pagalbos aprengia, nes dažnai jos atbėga kaip stovi. Kitą dieną darbuotoja su jomis kalbasi, aiškinasi jų kilmę, nelaimės priežastis, ar gali joms padėti socialinė tarnyba. „Nė viena moteris nelieka gatvėje, ieškome, kokia įstaiga galėtų padėti“, - teigė skyriaus darbuotoja. Kambariuose apgyvendina po dvi, bet tai nėra visai paprasta, nes dažnai moterys būna skirtingo amžiaus, skirtingos jų praeities žaizdos. Jei moterys dirba ir gauna atlyginimą, iš jo apmokamas pragyvenimas šelteryje. Globos namuose gali gyventi apie mėnesį, per tą laiką ramiai ieškodamos buto, kurį susirasti Vokietijoje šiuo metu nėra sunku, sakė svečiams projekto bendradarbiai.
Aplankėme dar vieną kančios mažinimo įstaigą – taip pat su kavine sujungtą narkomanų konsultavimo centrą. Jo darbo metodai tarp mūsų sukėlė diskusijas. Kavinė (atskirai moterims ir vyrams, kurių yra daug daugiau) veikia nuo 11 iki 18 val. Darbuotojai keičia švirkštus, sudaro sąlygas „švariai“ vartoti narkotikus. Už minimalų mokestį čia galima pavalgyti, pernakvoti, išsiskalbti, gauti medicininę, socialinę, teisinę, psichologinę pagalbą. Anot centro darbuotojų, visos šios priemonės skirtos tam, kad padėtų įveikti priklausomybę nuo narkotikų. Bet specialiai tokio tikslo centras sau nekelia, reikalavimai klientams kuo mažiausi, labiau siekiama narkomanijos aukas (cituoju) „priimti tokias, kokios jos yra, įgyti jų pasitikėjimą, tiesiog padėti joms išgyventi; noras išsivaduoti iš narkotikų nėra priėmimo į centrą sąlyga“. Darbuotojai kalbina narkomanus taip pat ir gatvėje, dalija lapelius su pagalbos įstaigų informacija, kviečia į savo kavinę-konsultaciją.
Tačiau švarios ir modernios įstaigos patalpos neužgesino mūsų, rytų europiečių, svarstymų, ar minėtos priemonės (švirkštų keitimas, „legalios“ narkotikų dozės) neprisideda įtvirtinant pragaištingą polinkį, užuot padėjus juo nusikratyti... Panašias mintis kėlė ir kai kurių krikščioniškomis save laikančių vokiečių įstaigų darbuotojų išsitarimai, kad jie, norėdami „prisijaukinti“ išnaudojamas moteris prostitutes, iš užuojautos dalija joms kontraceptikus ir t.t. Esu tvirtai įsitikinęs, kad Lietuvoje „Caritas“ ir krikščioniškoji, katalikiškoji socialinė pagalba niekada neis šiuo tariamai humanistiniu keliu. Mūsų pagalbos projektų tikslas – šalinti žeminančią blogio struktūrų valdžią žmonėms, o ne ją, tegul ir netiesiogiai, palaikyti.

Lankome valstybės įstaigas

Pažintį su socialinėmis įstaigomis pratęsė ekskursija į valstybės instancijas. Konferencijos organizatoriai atvėrė mums duris į Eseno teismo rūmus. Visus, įeinančius į Temidės buveinę, čia perfiltruoja tokia sudėtinga apsaugos sistema, kokios pas mus nei Seime, nei oro uoste nemačiau. Pasirodo, per kažkada Eseno teismo rūmuose įvykdytą teroro aktą žuvo teisėtvarkos pareigūnai. Dabar šeimininkai mums demonstravo daugybę priemonių, kuriomis siekiama apsaugoti liudytojas ir teisingumo vykdytojus per įkliuvusių mafijos bosų teismus.
Miesto policijos būstinėje pamatėme šiuolaikinių technologijų galimybes – didžiulį kompiuterinį Eseno planą. Gavus signalą iš bet kurio rajono, į įvykio vietą žaibiškai siunčiamas arčiausiai esąs policijos ekipažas (žybsintys punktyrai ekrane rodo jų buvimo vietą), o filmavimo kamera iš sraigtasparnio taip pritraukia žemėje susibūrusių žmonių vaizdą, kad galima atpažinti veidus. Filmuota medžiaga tuoj pat automatiškai siunčiama į policijos vadavietę, kur priimami sprendimai. Nors ir žinai, kad tai – prieš nusikaltėlius, skaičiusiam Orvelą ir išgyvenusiam sovietmetį kiek nejauku nuo to valstybės galios pojūčio.
Specifinę vietą, kur valstybė irgi naudoja jėgą, mums buvo leista pamatyti netolimame Neuso mieste – moterų deportacijos kalėjime. Čia sulaikomos moterys, nepadariusios jokių baudžiamojo kodekso apibrėžtų nusikaltimų, tik nelegaliai buvusios Vokietijoje, sulaikytos be jų buvimą šioje šalyje pateisinančių dokumentų. Aukštos pilkos kalėjimo sienos pasitiko mus juodu aerozoliu išpurkštais oponuojančiais šūkiais: „Naciai, jie išsiunčia žmones iš šalies!“, „Joks žmogus nėra nelegalus!“ Į tai kažkuris iš mūsų, rytų europiečių, grupės gal ne be pagrindo replikavo: „Žinoma, suteneriai labai nepatenkinti, kad moterys deportuojamos...“ Kai, mums įėjus, elektrinė automatika žvangtelėjusi sandariai užvėrė metalinius vartus, bandžiau palyginti su lankytais Lietuvos kalėjimais. Nors čia gal kiek švariau ir tvarkingiau, bet dvasia – tam tikros įtampos, nervingumo – buvo jaučiama ta pati. Nelaisvė visur yra nelaisvė... Tarp pastato aukštų ištempti tinkleliai. Vidiniame daugiaaukščių korpusų suspaustame kieme – šiek tiek žalumos, jame būriuojasi moterys. Sulaikytosios, be abejo, ne vien prostitucijos aukos, jų nelegalios imigracijos priežastys pačios įvairiausios. (Iš kolegų vokiečių jau girdėjau, kad čia yra ir lietuvių.)
Kalėjimo valdžia pakviečia norinčiąsias susitikti su mumis, o viršininkas tuo tarpu pasakoja apie taisykles ir statistiką. Užrakinamos tik išorinės durys, kameros didžiąją dienos dalį būna atviros. Yra žaidimų, susitikimų patalpos. Šiuo metu įstaigoje yra 75 moterys, 23 - iš Afrikos, tarp jų ir jauniausia -17 metų, ir vyriausia - 53 metų. Kitos – iš Rytų Europos: Lietuvos, Estijos, Ukrainos, Rusijos, Serbijos, Lenkijos ir kt. Deportacijos kalėjime moterys praleidžia nuo 1-10 dienų iki devynių mėnesių. Kai kurios dirba valytojomis – už darbą joms mokama. Jei suėmimo metu moterys turėjo per 400 eurų, iš tų lėšų apmokamos deportacijos išlaidos.
Į susitikimą (dalyvaujant kalėjimo administracijos atstovams) atėjo tik trys moterys: jauna serbė, tvirtinanti, kad trokšta tik kuo greičiau grįžti į tėvynę, kaimietiškos išvaizdos rusė nuo Rostovo ir karingų manierų Estijos rusė. Visos trys gyrė kalėjimo tvarką ir sakė nejaučiančios, kad administracija kuo nors pažeistų jų teises. Tuo tarpu Estijos pilietė mums, rusiškai suprantantiems NVO atstovams, be ceremonijų paaiškino: na, tai kas, kad ją išsiųs, dabar ji Vokietijos sistemą jau perprato, žino visus kanalus ir tuoj pat vėl atsiras Vokietijoje.
Prekyba žmonėmis yra nusikaltimas, prasiskverbiantis pro daugelio valstybių sienas. Tad konferencijos organizatoriai surengė mums išvyką į dviejų ES šalių – Vokietijos ir Olandijos – sienos perėjimo punktą Elteno-Klevės vietovėje. Dviejų valstybių sieną mūsų autobusas, kaip ir daugelis kitų automašinų, pravažiavo nestabdomas ir netikrintas, tik šiek tiek sumažinęs greitį. Draugiški pareigūnai vėliau aiškino, kad stabdomos dažniausiai tik „įtartinos“ mašinos, apie kurias iš anksto gaunama kompromituojanti informacija. Vis dėlto galėjai suabejoti, ar tokia judėjimo laisvė nepasitarnauja nusikaltėliams... Tvarkingoje pasieniečių įstaigoje darbuotojai pademonstravo mums kompiuterinę pasų tikrinimo sistemą: nurodžius valstybę, ekranas tuojau parodydavo atitinkamą pasą su autentiškumą patvirtinančiais požymiais ir galimais klastojimo būdais. Vokiečių ir olandų pasienio pareigūnai dirba viename pastate.
Pagal programą aplankėme Eseno municipalinį sveikatos skyrių. Dalykiškos tarnautojos ilgokai dėstė, kaip valstybės sveikatos apsauga grumiasi su AIDS grėsme, keliama nekontroliuojamos narkomanijos ir prostitucijos. Susidariau įspūdį, kad toji kova daugiausia yra tipiškos sekuliarios visuomenės pastangos „gydyti“ simptomus, nesistengiant pašalinti jų priežastis. Tokio mąstymo pavyzdys – įtikinėjimas, kad akivaizdų blogį galima „civilizuoti“, reglamentuojant jį valstybės įstatymais. Šių metų pradžioje Vokietijoje buvo įteisinta prostitucija, ir visi sutikti socialinėje sferoje dirbantys vokiečiai kiek sutrikę aiškindavosi, kad tai jiems nauja situacija, kad jie patys nežino, kaip tai paveiks visuomenės procesus. Tačiau Eseno sveikatos skyriaus valdininkė sausai, akademišku tonu apibūdino padėtį šitaip: “Iki minėto įstatymo priėmimo prostitucija buvo laikoma amoralia. Dabar, priėmus naująjį legalizavimo įstatymą, prostitucija jau nėra amorali“.
Po tokio stulbinančio absoliučios pagarbos rašytinėms valdžios instrukcijoms pareiškimo tariausi labiau supratęs, kaip šiame kultūringame krašte įsigalėjo ir buvo vykdomi nacių įstatymai. Tasai besąlygiškas klusnumas kito žmogaus ar žmonių grupės pasirašytiems, antspaudu patvirtintiems leidimams ar draudimams, tarsi jie galėtų pakeisti objektyvių dalykų, gėrio ir blogio, santykius! Visiškai kaip Igorio Talkovo posmuose apie pertvarkos („perestrojkos“) keistybes:

...Kas čia tokio, ko jūs norit,
Čia juk viskas normalu:
Tai, kas buvo nepadoru,
Tapo ne nepadoru. *

Valdininkė aiškino, kad dabar, įteisinus viešnamius, būsią lengviau ginti parsidavinėjančias moteris nuo smurto ir nuo ekonominio išnaudojimo, privalomi medicininiai tikrinimai stabdysią AIDS, o teismai ginsią jų socialines ir „profesines“ teises... Neištvėriau ir paklausiau – jei prostitucija valstybės pripažįstama legaliu verslu, „profesija“, tuomet teoriškai yra galima, kad suteneriai ateitų į mokyklas ir vykdytų atitinkamą „proforientavimą“?! Nepatenkinta paskaitininkė atsakė, kad ne, jog tai „ne visai“ profesija kaip kitos, savo teisiniu statusu tai esą kažkoks tarpinis variantas. Keisti tie vartotojų visuomenės įstatymdavystės paradoksai.

Liūdesio gatvė

Kadangi konferencijos tema – prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukos bei pagalba joms, buvo numatyta, kad dalyviai, šioje srityje dirbančių Eseno policininkų lydimi, pereis dabar jau „teisėtai“ veikiančia viešnamių gatve. Buvau suabejojęs, ar toks pasivaikščiojimas priimtinas krikščioniui ir dar dvasininkui, ir rengiausi jo atsisakyti. Bet mano abejones išsklaidė Ukrainos „Caritas“ direktoriaus Andrijus Vaskovičius, ukrainiečių emigrantų šeimoje Vokietijoje užaugusio inteligentiško kataliko, argumentas. Jis pasakė: „Mes, „Caritas“, Bažnyčia, turime būti ten, kur yra vargšai. Negalima leisti nusikaltėliams izoliuoti ne tik aukas, bet ir mus pačius. Neturime suteikti nusikaltėliams galimybės sakyti: „Čia nelįskite, čia mūsų zona“. Krikščionys, kunigai eina ten, kur žmonės kenčia, ir stengiasi jiems padėti“.
Taigi rytų europiečių bažnytininkų, nevyriausybininkų ir policininkų grupė buvo nugabenta į nuošalią, niekur nevedančią gatvelę miesto pakraštyje. Vienoje gatvės pusėje, stiklinėse verandose ir languose, moteriškės paplūdimio uniformomis vaidino joms patikėtąjį – viduje esančių „gyvų prekių“ reklamos – vaidmenį.
Žmogui, branginančiam doros principus, tai, manau, neturėjo būti didesnis išbandymas, nei madų ir reklamų vaizdai „normaliuose“ mūsų miestų kvartaluose. Ir tai, deja, yra ženklas, kaip giliai viešnamių stilius yra įsiskverbęs į vartotojų civilizaciją. Juk mes, krikščionys, kurie žmogaus kūną laikome šventove, skirta aukštesniems tikslams negu komercija, - mes turime išmokti ir įprastose gatvėse, reklamose ir vitrinose nesusiteršti tuo, kas iš tikrųjų tėra žmogaus lytiškumo „adaptavimas“ prekyboje, versle. Dar yra ko pasimokyti iš čečėnų, kurių nerašyti papročiai sako, kad spoksoti į moterį yra blogo tono ženklas.
Psichologiškai kur kas įdomesnė buvo kitoje gatvelės pusėje besibūriuojančių vyrų laikysena. Trumpiausiai ją galėtų nusakyti lietuviškas priežodis apie katiną, pridirbusį į miltus. Jie atrodė susikaustę. Maniau, kad čia sutiksime ciniškų raumeningų skustagalvių, ir nustebau pamatęs pagyvenusių ir netgi senų žmonių. Nesveikai išblyškęs senukas išsekusiu veidu, sustingęs kaip transe, žiūrėjo į stiklines verandas... Prisiminiau, kur mačiau tokius veidus: nuotraukoje prie mokslinio straipsnio apie liguistą priklausomybę nuo azartinių lošimų. Ten prie ruletės suakmenėjusių žmonių išraiška buvo labai panaši. Tų vyrų akivaizdoje pasijunti toks laisvas su „senamadišku“ Bažnyčios mokymu apie skaistumą, su tuo savų ir svetimų puolamu celibatu.
Gatvėje tvyrojo įtampa, dirbtinumas ir nenusakomas liūdesys. Tarsi neregimi žodžiai „kažkas ne taip“ būtų sklandę ore, byloję per moteris–gyvąsias lėles vitrinose, per sutrikusius vyrus, mindžiukuojančius šaligatviuose. Tas „kažkas ne taip“ buvo galingesnis ir už šiuos žmones, ir už „leidžiančiuosius“ valstybės įstatymus. Ir tai buvo viltinga patirtis.
Jau beeinant iš liūdnosios gatvės, civiliniais drabužiais vilkinčius vokiečių policininkus sustabdė valdinga ponia. Griežtas tamsus kostiumas ir visa povyza sakyte sakė, kad čia – ne parduodamoji, o pardavinėjančioji – administratorė ar „firmos“ savininkė. Be ceremonijų ji išbarė policininkus, kam jie čia, girdi, vaikštą – juos visi pažįsta, klientai baidosi, gadinamas biznis ir mažėja pelnas (!). Pareigūnai, mandagiai ramindami įsikarščiavusią ponią, paliko gatvę. Rytų Europos šalių policininkai šią sceną stebėjo išpūtę akis ir netverdami pykčiu, o vienas pratarė: „Ji rėkia ant policininkų! Na, pabandytų pas mus taip - nuriedėtų netyčia laiptais iš penkto aukšto (...)“. Nepanašu, kad būtų juokavęs.
Atgrasus moters veidas man pasirodė kažkuo panašus į abortus darančių ir ginančių medikų veidus. Tas pats negailestingas kietumas ir šaltis. Matyt, dalyvavimas žudyme, nesvarbu, ar kūno, ar sielos, įspaudžia panašius bruožus nusikaltėlių veiduose.
Epilogas – Lietuvoje
Ištrūkusi iš prostitucijos gniaužtų, sumušta, pablyškusi nepilnametė tylioje „Caritas“ virtuvėlėje balsu skaito didelę pasakų knygą. Knyga su spalvotais paveikslėliais, joje rašoma apie užburtas princeses, drąsius riterius, ištikimą meilę... Mergaitės akys, atrodo, pilnos ašarų. Jos klausytoja – kitos moters, žadant darbą apgautos ir Vokietijoje parduotos, dar nelankanti mokyklos dukra. Susikaupusios mažiulės veidelyje, rodos, tvyro viso pasaulio rimtis ir susirūpinimas.
Iš „Lietuvos Caritas“ informacinio lankstinuko:
„Miela nepažįstamoji, jei Tau tapo nemalonus toks gyvenimo būdas – pardavinėti savo kūną, – kai reikia kęsti fizinę ir psichologinę prievartą, slepiant nuo pačių artimiausių žmonių tiesą apie save, nematant ateities... Ateik pasikalbėti. Mes esame nevyriausybinė organizacija, nesusijusi nei su policija, nei su jokia kita valstybine institucija. Mes nemoralizuojame, o tiesiog labai norime Tau padėti. Jei susidomėjai mumis, ateik pas mus tik pasiklausyti, o jei norėsi, ir pasikalbėti.
Laukiame Tavęs kiekvieną darbo dieną nuo 9 val. iki 16 val. Kaune, Aukštaičių g. 10, III aukšte, „Lietuvos Caritas“ organizacijoje, tel. 323300 (Kristina). Nemokamas pagalbos telefonas 8-800 26161“.

* 1991 metais Maskvoje nušautas rusų bardas, dainavęs ir kūręs antisovietines dainas. Originalus tekstas: „Možiet eto i normal’no,/ Možiet tak i byt‘ dolžno: /To, čto bylo amoral’no, /Stalo nie amoral’no“ (vert. R. G.).

Kun. Robertas GRIGAS,
„Lietuvos Caritas“ generalinis direktorius

© 2002"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija