|
Dienos su šventais paveikslais
Janina SEMAŠKAITĖ
(Tęsinys. Pradžia Nr.1,
3,
5,
7,
10,
12,
14,
16,
18,
20)
Po savaitės motina susitiko su partizanais: jie
pranešė, kad Vaitkunskas labai dažnai lankosi stribynėje ir saugumiečių
būstinėje Onuškyje, ir ten iki smulkmenų praneša, kas vyksta Grinkavoje
ir gretimuose kaimuose. Ir vėl motina vaikams priminė, kad saugotųsi,
su niekuo nekalbėtų ir niekuo nepasitikėtų. Paglostė sūnums galvas
ir pridūrė: Ar neteks mums ir vėl iš namų iškeliauti? Tačiau
kur? Iš tiesų, po dviejų dienų Lukšio sodybą apsupo kareiviai.
Neleido nei šilčiau apsirengti, nei maisto pasiimti. Tik skubino,
skubino! Vaikai spėjo tik batus apsiauti. Besiruošiant nežinia kur
dingo mažasis Jonukas. Mama ženklu parodė vyresniesiems, kad tylėtų.
Kareiviai tempte ištempė vaikus iš namų ir kartu su motina išvežė
į Onuškio valsčiaus stribų būstinę. Ten tardė, mušė, spardė, klausinėjo
apie motiną, tėvą ir partizanus: Kada mateisi? Kur susitinkat?
Vaikai atsakinėjo, jog seniai tėvo nematę. Tada puolė motiną: Ir
tu nežinai, kur vyras? Banditų išperos! Rėkė, rėkė grasindami:
Jūs nieko nežinot? Tuoj prakalbėsit! Kišo vaikų pirštus tarp durų
ir laužė, spaudė iki kraujo, iki alpulio.
Vaikai tylėjo. Jeigu ir būtų žinoję, kur tėvas, jau negalėjo nė žodžio ištarti. Klykė iš skausmo, bet neprakalbėjo. Motinos akivaizdoje iškankinę vaikus, nuvarė juos į klėtį, prigrūstą suimtųjų, ir ėmėsi motinos... Kai ją beveik negyvą atvilko iš tardytojo landynės, ji jau nebuvo panaši į moterį. Sūnūs ne iš karto motiną pažino. Ji sunkiai prašneko: Čia aš, vaikai, dar gyva... Ar tai jų motina? Sudaužytu pamėlusiu veidu, išmuštais dantimis, kruvina, į skutelius suplėšyta suknele... Sudaužę motiną, kol pati jau nepaėjo, vėl pašaukė berniukus:
Liežuvį išpjausim! grasino prikišę peilį prie gerklės. Tada visą gyvenimą tylėsit!
Liežuvio neišpjovė, vėl laužė pirštus. Motina, pamačiusi sužalotas vaikų rankas, puolė prižiūrėtoją: Matau, jūs komunizmą jau pastatėt. Net vaikai mirtini priešai pasidarė! Ką motinai vėliau teko iškęsti, vaikai nesužinojo. Ją nuo vaikų atskyrė. Išvedė į kitą patalpą. Stribų irštvoje vaikai liko vieni.
Apsikabinę guodė vienas kitą:
Ar labai skauda pirštus? glostė ranką brolis broliui.
Ne... Neskauda, dega rankos. Ir pirštų neištiesiu... Dabar galėčiau juos nušauti, ne taip, kaip tą šventą Kūčių vakarą, kai rankos virpėjo šaudant į orą, pasakė Alfonsas.
Mes užaugsim, pakentėsim ir užaugsim, guodė vienas kitą berniukai. Tačiau neapykanta okupantui augo greičiau už dar gležną vaikišką kūną. Ir sieloje liko neužgyjantis randas. Vieną dieną jie išgirdo motinos balsą. Vedama tardyti ji šaukė: Prakeiktieji! Nušaukit iš karto! Vis tiek nepasakysiu, nieko nepasakysiu! Gaila, tada mama dar nežinojo, kad vyriausiąjį sūnų Albiną jau buvo sugavę rusai ir išsiuntę į armiją, tiesiai į rusų frontą. Sugauti padėjo savi išdavikai.
Motiną su sūnumis išvežė į Trakų kalėjimą. Nuo tada vaikai jos jau nebepamatė ir nebeišgirdo.
Trakų kalėjime vėl tas pats: nuveda prižiūrėtojai vaikus tardyti, pagrasina, suspardo ir su kiekvienu spyriu klausia: Kur tėvas? Kam perdavėt maistą miške? Kokias žinias rinkot? Kur partizanų bunkeris? Rusų kalbos vaikai pradėjo mokytis įsimindami keiksmažodžius, nes tardytojui daug žodžių nė nereikėjo, užteko keiksmų.
Kai atvesdavo tardyti naują įkalintą vyruką, tada vaikus nutempdavo ir įgrūsdavo į sausakimšai pilnutėlę kamerą. O ten jie pro sulaikytųjų kojas nuslinkdavo į tamsiausią kampą ir slėpdavosi už suimtųjų nugarų. Gerokai vėliau broliukai sužinojo, kad motiną be teismo nuteisė dešimčiai metų kalėjimo ir išvežė į Komijos lagerius.
Mama vaikams pasirodydavo tik sapnuose. Visą likusį gyvenimą lankė vaikus sapnuose. Visada ateidavo šviesi, balta palaidine, kaip Kūčių vakarą, ir šypsodavosi. Tiesdavo rankas apsikabinti, bet tarytum rūke ištirpdavo jos paveikslas, nė nepasiekęs maldaujančio sūnų žvilgsnio: Mama, neišeik
Sapnai žinia, kurios jie tada nesuprato. Motina iš Komijos lagerių nesugrįžo. Pasiligojo, nesulaukė Stalino mirties. Ir užaugę vyrais ąžuoliukais, kaip sakydavo motina, jie tik retkarčiais pamatys ją miglotuose sapnuose, o nubudus suspaus širdį begalinis ilgesys. Vaikai nesužinojo, kur, kokiame Sibiro kampelyje liko sutryptas motinos kapas.
Dar būnant Trakų kalėjime abu brolius kankino panašūs sapnai: saulėta gimtinės palaukė, žalios bulvių vagos ir abu broliai grimzta į baisią gilią duobę
Nubunda išpilti šalto prakaito.
Išdavikų varovų medžioklė
Vieną rytą juos išleido iš kalėjimo. Neįtikėtina! Nejaugi Rusija dar nebuvo spėjusi vaikams konclagerių pastatyti, o turimų jau neužteko visiems suimtiesiems? Atėjo vieną rytą prižiūrėtojas plačiais žandikauliais ir bulvės nosimi, liepė pasiimti daiktus ir, gražiai palinkėjęs pošol von! atidarė duris į kiemą.
Vaikai jau sunkiai laikėsi ant kojų, nes duonos kepalas, kurį spėjo sugriebti broliukas, buvo seniai suvalgytas. Tad abu nuslinko iki kalėjimo vartų. Laisvės šauksmas buvo toks galingas, kad, atsidūrus už vartų, atsirado jėgų bėgti. Kuo toliau nuo visų okupantų ir budelių smogikų! Lėkė abu su vėju tėviškės pusėn, žinojo, kad ten jų niekas nelaukė, nepasitiks tėvas vis tiek šaukė namai.
Berneliai neklausė, ar reikėjo grįžti namo. Jie jau buvo visko matę, patyrę smurtą, bet vis dar negalėjo patikėti, kad yra šalis, kur leidžiama šaudyti į vaikus, kad iš jos užplūdusi raudonoji grėsmė greit sukaustys visą Lietuvą. Nevaikišką baimę patyrę, jie greit sužinos, jog auginanti smogikus vieta visada atsiranda mūsų planetoje, o tada motinų akivaizdoje šaudomi vaikai
Pakeliui prie Ilgio ežero broliukai užsuko pas ūkininką ir paprašė valgyti. Šeimininkai pavaišino juos riebia, nors gerokai atšalusia kopūstų sriuba, atpjovė po didelę riekę duonos. Kai jie išėjo, jau temo. Ilgai pusbadžiavus nuo riebaus maisto abiem suskaudo pilvus. Tačiau, priėjus Strėvos mišką, skausmas praėjo ir jiedu netrukus pasiekė Grinkavą. Balutes jau traukė plonas ledukas. Užėjo pas kaimyną Juozą Zalecką. Sužvarbę, pavargę pasiprašė nakvynės, papasakojo, kas nutiko. Alkani, kalėjime apkrėsti utėlėmis, jie nedrįso net atsisėsti šeimininkei pakvietus valgyti. Geroji kaimynė viską suprato, nusivedė vaikus į pirtelę, pašildė vandens, pasiraitė rankoves ir išmaudė. Išvalė, iškaitino jų rūbelius, aprengė švariais marškiniais ir pasodino prie stalo, kur jau garavo spirgučiais pagardintos bulvės, stovėjo puodynė rūgusio pieno. Po kalėjimo tai buvo neregėta puota. Tarsi motina suguldė vaikus, o jie smigte smigo į gilų miegą be sapnų.
Viešėjo pas geruosius ūkininkus kelias dienas. Netrukus vaikus aplankė partizanų ryšininkė Giminaitė ir įspėjo, kad apie jų sugrįžimą žino stribai. Buvęs kaimynas Jonas Virganavičius pranešė kagėbistams, kur galėtų sustoti vaikai, ir stribai ketina surengti pasalą. Kaimynas Jonas, nepasižymėjęs dideliu proteliu, baigiantis karui, tikėdamasis naudos, griebėsi išdavysčių, iš kailio nėrėsi talkindamas raudoniesiems partizanams ir stribams. Vaikams teko kuo skubiau dingti iš svetingų namų
Berniukai sužinojo ir apie jauniausią brolį Jonuką, kuris spėjo pasislėpti po bulvėmis, kai apsupę namus kareiviai išsivedė motiną ir jo brolius. Vos rusai išgužėjo, Jonukas nubėgo pas vyriausio brolio Albino uošvius, gyvenusius Spindžių kaime, ir pranešė apie nelaimę namuose.
Guodė, ramino Jonuką senieji uošviai, nes vaikas raudojo balsu: Gal juos visus sušaudys? O gal jie jau negyvi?
Nusiramink, guodė senoji, gal paleis? Patardys ir paleis.
Nepaleis, sakė Jonukas. Nepaleis. Aš juos mačiau, kai mamą su broliais išsivarė
Tokie nepaleis.
Nors Alfonsui tebuvo keturiolika, vis tiek teko imtis vyriausio brolio atsakomybės ir kuo greičiau pasirūpinti, kad mažasis neliktų vienas. Jis pasiuntė Adolfą parvesti Jonuko:
Gerai apsidairyk, ar tavęs neseka, tik tada eik į sodybą, priminė broliui.
Gerai, gerai, jau bėgdamas šūktelėjo Adolfas.
Kai abu broliai uždusę nuo bėgimo parsirado, kai visi apsikabino ir nuoskaudas išsakė, tarsi baimė pasitraukė. Jie vėl drauge, nors ir be mamos.
Vakarėjo. Vaikai skubiai susiruošė į kelią: liko vienintelė viltis sesuo Marytė, kuri gyveno uošvių Plesevičių namuose, Javaišiškių kaime. Atsargiai pro to paties kaimyno išdaviko Jono sodybą vaikai slinko Aukštadvario pusėn. Slapstydamiesi pamiškėse, apsukdami didžiausius ratus, jau temstant vaikai pasiekė Plesevičių sodybą. Nei stribų, nei kareivių nesimatė, tad broliai drąsiai pasibeldė į duris. Sesuo Marytė glebėsčiavo savo jaunylius broliukus, skubiai pasodino prie stalo, sunešė ką skanesnio turėjo. Vos berniukai spėjo pavalgyti, kai nuo Aukštadvario pusės pasigirdo šaudymas, garsiai ėmė loti aplinkinių sodybų šunys. Buvo aišku: stribai vaikų ieškoti pirmiausia atskubės čia, pas artimiausius gimines. Gal tai tebuvo tik vaikus lydėjusi baimė, tačiau sesuo nesiryžo brolių sulaikyti. Greitai temo, berniukai nė nepailsėję paliko sesers Marytės pastogę ir išėjo. Prislėgė baisi nuojauta, jog smogikai labai arti.
Ir jei iki šio momento karo įvykių maišaty broliams tai atrodė tik pavojingas nuotykis, dabar mažose širdelėse gimė galingas neapykantos jausmas: dabar stribas vaiko akyse jau buvo ne žmogus, ne kvailelis, nesuvokiantis, ką daro, bet žudikas. Jeigu šitaip, tai jis, Alfonsas, irgi kovos! Kaip nors susitiks su tėvu ir išeis į mišką. Taip, partizane Adomai Lukšy, raudonieji partizanai ir stribai jau medžioja tavo nepilnamečius beginklius vaikus.
Sesuo Marytė neapsiriko išleidusi vaikus į naktį. Iš tiesų auštant stribai su kareivių daliniu apsupo Plesevičių sodybą, puolė tardyti, šaukti, grasinti, jog visus sušaudys, jeigu nepasakys, kur bandito vaikai. Marytė gynėsi nieko nežinanti nei apie vaikus, nei apie jų tėvus.
Per naktį smarkiai pasnigo, pėdsakų neliko, ir stribai, pakeiksnoję fašistus ir buožes, Marytę išsivežė į stribyną. Ten dar kartą iškeikę moterį ir tik tada pastebėję, kad ši laukiasi kūdikio, paleido, pasakę, kad bėgliai niekur nedings. O tada arba jie tėvą, arba tėvas juos suras ir
pasigailėjimo nelaukit! Nenorit geruoju susitarti? Abudu nudės!
Marytė verkdama išėjo namo. Pėsčiomis.
Broliukai tuo metu skuodė iš visų jėgų, stengdamiesi orientuotis tamsoje ir neišklysti iš kelio. Nuėję kelis kilometrus, visiškai neteko jėgų ir sustojo miške atsikvėpti. Netoli Daugų ežero ryžosi pasibelsti į pamiškės sodybą. Pasisakė, kad sutemus paklydo, ir paprašė nakvynės kur nors ant šieno
Kur einate? paklausė šeimininkas.
Pivašiūnų link, ten mes piemenaujam pas ūkininką, pirmasis suskubo aiškinti Alfonsas. Esame totorių vaikai, naktį bijome eiti, miške vilkai bastosi
Gerai, pasakė šeimininkas. Pasilikit.
Šitas doras žmogus viską suprato. Vaikai bėgliai. Tikriausiai nuo tremties į Sibirą bėga, o į totorių vaikus tikrai nepanašūs. Gal jų tėvus jau išvežė?
Pavalgydinę vaikus, šeimininkai susirūpino:
Parodykit kojas
Mažasis šlubuoja. Vargeli, kokios nutrintos!
Iš tiesų, Jonukas vos laikėsi, jam labai skaudėjo kojų padus. Vyresnieji dar šiaip taip, o mažasis jau nebūtų nė kilometro nuėjęs. Šeimininkas sutvarkė batus, sutepė ir patarė vaikams:
Visiems tą patį sakykite, jeigu kas
Piemenaujate. Ir daugiau nė žodžio.
Pakaitino sutinusias bėglių kojas karštame vandenyje, davė užkąsti. Žiūrėjo geraširdis žmogus į vaikus ir tylėjo. Tylėjo ir meldėsi mintyse: Dieve, ką daryti? Pasigailėk vaikų.
Sąžinė liepė juos priglausti, jeigu kas, pasakyti, kad tai jų pačių vaikai. O jeigu jie partizanų vaikai, tada visus išgrūs į Sibirą arba sušaudys. Nieko neveiksi, teks išleisti juos į kelią, nors širdį graužia nerimas. Juk jau ir čia buvo pasirodę SMERŠ žudikai. Supleškins visą kaimą, liksime be pastogės, be duonos kąsnio. Kad nors žinočiau, kieno tai vaikai, mąstė ūkininkas. Žiūrėjo į pavargusius, išsigandusius berniukus, aiškiai kažką slepiančius, ir tylėjo, vis dar tylėjo, nerasdamas atsakymo ką daryti? O jeigu tie, kurie ieško vaikų, jau netoli? Atsiduso senas žmogus, kankinamas sunkių minčių, o Alfonsas, tarsi nuspėdamas šeimininko savigraužą, pasakė:
Jeigu mus čia suras, tai ir jūsų nepasigailės
Ačiū, sušilom, eisim.
Prigulkit, kol praauš. Rytas už vakarą gudresnis.
Suguldė vaikus, apklojo, o pats visą naktelę nesumerkęs akių budėjo, klausėsi, žvalgėsi, ar kas nesuka sodybos pusėn. Vos išaušus vaikai pakilo.
Dar kartą ačiū, dėde. Mes jau eisim.
Padėk, Dieve, palinkėjo šeimininkas. Norėjau ilgiau jus užlaikyti, pagloboti, duonos užtektų, bet
Mes jau sąrašuose, ketina į Sibirą išvežti. Tik nežinome patys, ką daryti? Bėgti iš namų, slapstytis ar laukti kas bus, tas bus
Ar tikrai dar turite savų, artimųjų? vėl paklausė.
Turim, dėde, susirasim! Pralinksmėjo Alfonsas. Sudie!
Ar toli eiti?
Pasieksim. Sniegas pėdsakus užpustė, mūsų jau nepavys
Su Dievo padėjimu keliaukite, vaikai
Gal dar kada nors susitiksime?
Šeimininkas įdėjo duonos kelionei. Vis dar šiek tiek snyguriavo. Pailsėjus keliauti buvo lengviau.
Viešpatie, kaip gražu aplinkui, rodos, tik dabar pamačiau, kaip gražu, pasakė Alfonsas broliams ir padrąsino: Viskas bus gerai. Einam tiesiai pas dėdę Vaclovą Baublį į Dvarčių kaimą. Dėdė žinos, ką daryti, patars, kaip mums toliau gyventi.
© 2007 XXI amžius
|