|
Gyvenimo vingiuose
Juozas Keliuotis apie Juozą Albiną Herbačiauską
(Pabaiga. Pradžia Nr. 18,
20, 22,
25, 27,
29, 31,
34)
Ministrų taryba, kaip buvo sutarta, J. A. Herbačiauskui
tą pensiją antradienį paskyrė. Bet Herbačiauskas jos nepriėmė ir
apie tai paskelbė laikraščiuose. Ir daugiau nuo to laiko ėmė nebeatsakinėti
į ministrų sveikinimus. Aš pats buvau liudininkas, kaip kartą vidaus
reikalų ministras pulkininkas Rusteika, turbūt truputį įkaušęs,
Metropolio restorane iškilmingai nusilenkė Herbačiauskui, o šis
demonstratyviai tuo metu nusigręžė į priešingą pusę. Tai įvyko visų
restorano valgytojų ir kelnerių akivaizdoje. Kitą kartą mudu su
J. A. Herbačiausku irgi Metropolio restorane drauge atsisėdome
pietų. Netoliese sėdėjo vidaus reikalų ministerijos generalinis
sekretorius pulkininkas Štencelis su keliomis puošniomis damomis.
Prie mūsų priėjo kelneris ir pasiteiravo, ką mes šiandien valgysime.
J. A. Herbačiauskas garsiai šelmišku balsu atsakė:
Šiandien aš valgau štencelį!
Šiandien jūs valgote šnicelį, pone profesoriau? patikslino kelneris.
Taip! Taip! Šiandien aš valgau štencelį! kiek galima garsiau pakartojo Herbačiauskas, kad girdėtų visa restorano salė.
Visi į mudu sužiuro. Pulkininkas Štencelis tai balo, tau raudonijo, nežinodamas, kaip jam dabar pasielgti. Jis aiškiai suprato, jog rašytojas nori iš jo pasityčioti. Bet reaguoti kariškai nebuvo kaip: juk Herbačiauskas tik užsisako sau šnicelį ir kažkodėl daro tokių nemalonių korektūros klaidų. O Herbačiauskas ima garsiai ir detaliai kelneriui aiškinti, kaip jam reikia pagaminti ir paruošti tą vadinamąjį štencelį.
Aš mėgstu gerai iškeptą štencelį! Tik nepagailėkite svogūnų ir pipirų! Be svogūnų ir pipirų štencelis bus neskanus!
Taip, taip: aš jau žinau, kokį šnicelį, pone profesoriau, mėgstate, pritarinėja kelneris, nesitverdamas juokais. Valgytojai irgi juokėsi į saujas ir neramiai žvilgčiojo tai į Herbačiauską, tai į pulkininką Štencelį, laukdami skandalo.
Pulkininkas Štencelis sėdėjo kaip ant adatų, bet nesijudino iš vietos ir stengėsi, kaip niekur nieko, ramiai kalbėtis su savo damomis; kurios į Herbačiausko pusę jau mėtė pykčio ir įniršio žaibus.
Po kiek laiko grįžta mūsų kelneris, nešinas šnicelį. Herbačiauskas, tai pamatęs, ima garsiai džiūgauti:
Ak, kaip skaniai kvepia štencelio mėsytė! Ak, kokį malonumą turėsiu paragauti štencelio mėsytės!
Čia jau pulkininkas Štencelis neištvėrė: pakilo visas išraudęs ligi plaukų šaknų ir su savo damomis išėjo iš restorano salės. Valgytojai vos galėjo tverti garsiai nesikvatoję. O Herbačiauskas triumfuodamas žvalgėsi į visas puses ir tyliai priiminėjo publikos tylias ovacijas. Pradėjęs valgyti savo šnicelį, jis vis garsiai gardžiavosi:
Iš tiesų kokia skani štencelio mėsytė! Bijau, kad liežuvio nepraryčiau!
Suvalgęs šnicelį, jis ilgai kavinėje visiems dar pasakojo, kaip jis suvalgė štencelį ir kaip jam buvo tai skanu ir džiugu padaryti. Visi juokėsi ir greitai apie šį įvykį žinojo beveik visas kraštas.
Po to kartą mudu su J. A. Herbačiausku išeiname iš Metropolio kavinės, o pulkininkas Štencelis, truputį įkaušęs, tuo pačiu metu išeina iš to paties Metropolio restorano (ir restoranas, ir kavinė turėjo bendrą drabužinę). Pulkininkas Štencelis, matyt, atsiminė, kaip neseniai buvo valgomas štencelis, tuojau priėjo prie Herbačiausko ir familiariai tapšnodamas jam per petį tarė:
Visuomenė kalba, kad Herbačiauskas variotas.
Aš tai Lietuvos bajoras! Ir mano herbe Lietuvos vytis! - suriko Herbačiauskas. O tu, šunsnuki, kas toksai būsi?
Aš irgi bajoras! suriko įsiutęs pulkininkas.
O kas tau tą bajorystę suteikė? pasiteiravo Herbačiauskas. Gal Hitleris? Žinoma, Hitleris! Lietuvoj ima įsigalėti Hitlerio agentai! Ir tavo herbe jautis, ant kurio sėdi piemuo! Štai kas tu esi!
Pulkininkas Štencelis puolė Herbačiauską mušti, bet čia abu susikivirčijusius apspito kelneriai, neleido jiems muštis ir juodu išsiskyrė, keikdami kits kitą. Herbačiauskas tuojau nuvyko į Konrado kavinę ir ten vaizdingai visiems papasakojo savo incidentą.
Šunsnukiu išvadinau ministerį, Hitlerio agentu! triumfuodamas pasakojo rašytojas.
Kartą ateina J. A. Herbačiauskas pas mane į redakciją ir tuojau pakiša man mažytį raštelį:
Štai čia nuorašas rašto, kurį šiandien pasiunčiau ponui Respublikos prezidentui. Skaityk!
Atminty pasiliko iš jo keli sakiniai: Šį kartą aš jums rašau labai šaltai. Jūs generolui Plechavičiui paskyrėte 1000 litų pensijos, nes jis turi dvarą ir malūną. S. Čiurlionienei-Kymantaitei paskirsite 800 litų pensiją, nes ji turi savo vilą ir tūkstančius Šveicarijos bankuose. O J. A. Herbačiauskui nereikia jokios pensijos skirti, nes jis ničnieko neturi! Štai kokia Jūsų logika! Gal Lietuvos valstybei reikės Amerikoj paskolą užtraukti, kad ji galėtų išlaikyti tokį riebų ir tokį storą Herbačiauską?..
Matote? Faktas!
Taip, matau, tai faktas. Bet jūs niekad iš anksto nepasitariate, o tik ką nors padaręs lemiamo pranešate: Faktas!
Aš absoliučiai tiksliai veikiu! Aš esu karo strategas. Priešas niekur iš mano rankų nepaspruks! Kur aš pirštu parodau ten prasiveria praraja! Štai išradau sruogizmą Balys Sruoga dar giliau rausiasi ir slapstosi po naujais pseudonimais savo paskvilių žurnale Skynimuose, o valstybės prokuratūra jo broliui Adolfui Sruogai, tam vyriausiajam centrinio pašto direktoriui ir geltonosios spaudos vyriausiajam mecenatui, iškėlė bylą už išeikvojimą 5 ar 6 milijonų litų, uždirbtų mūsų valstiečių ir darbo žmonių! Aš žinau, ką darau! Aš Lietuvoje sukelsiu revoliuciją, kuri nušluos visus niekšus, visus vagis ir paleistuvius! Pamatysi!
Tai išdėstęs skubiai išėjo.
Kartą Konrado kavinėj vakare prisėdęs priėjo staliuko aš ėmiau jam dėstyti:
Pone profesoriau, jūs liaukitės šūkalioję apie nusižudymą! Žmogus ne savo valia atsiranda, jis ir neturi teisės savo valia liautis gyventi.
Aš aukojuos, kad Lietuva gyventų! Kai aš mirsiu badu, Lietuvoje būtinai kils revoliucija: ją pradės studentai.
Man rodos, jog jūs čia klystate. Lietuva dar nepribrendus revoliucijai. Lietuvoj dar nėra revoliucinės situacijos. O be to, jūsų svajojama revoliucija yra grynai romantinio pobūdžio. Mes gi dabar gyvename ne romantizmo epochoje. Studentai jums kalbant audringai ploja, o jums sąmoningai mirus badu pasakys tik: Štai žuvo dar vienas variotas! Ir viskas! Ir jūsų ši tariamoji auka bus beprasmiška.
J. A. Herbačiauskas tai išklausęs baisiai susijaudino ir įniršo. Jam ėmė drebėti rankos. Ėmė virpėti visi veido muskulai. Jis pakilo ir ėmė isteriškai šaukti:
Mano šis klausimas išspręstas galutinai ir aš draudžiu jums jį iš naujo kelti! Aš atsisakau šia tema su jumis toliau kalbėtis!
Tai taręs demonstratyviai pasuko durų link, vis dar ant manęs šūkaudamas. Kavinės lankytojai sužiuro į vykstančią sceną ir ne vienas jų sau tarė:
Pagaliau tarp Herbačiausko ir Naujosios Romuvos nutrūko diplomatiniai santykiai! Dabar Herbačiauskas liks visiškai vienas!
Aš ramiai sėdėjau ir toliau gėriau kavą. Aš jaučiausi esąs teisus. Man tik buvo gaila Herbačiausko, originalaus žmogaus ir ekspresyvaus rašytojo, beatodairiškai ardančio savo sveikatą ir beeikvojančio savo kūrybines jėgas ekstravagantiškiems žygiams, kurie bent šiuo metu negalės duoti kokių nors teigiamų ir lemiančių vaisių. Žinoma, tai audra buržuazinėj visuomenėj, kuri šiek tiek praskaidrins orą, bet kuri nesukurs naujos epochos. O aš mačiau, kaip rašytojo sveikata kasdien menkėja, kaip jis darosi vis isteriškesnis, kaip jo nervai krinka ir jį stumia į chaosą.
Bet po pusvalandžio J. A. Herbačiauskas vėl grįžo į kavinę, priėjo prie manęs ir ramiai, draugišku tonu tarė:
Eime pasivaikščioti. Šį vakarą labai gražus oras. Lauke ramiai pasikalbėsime ir pasvajosime.
Aš pakilau ir mudu išėjome lauk. J. A. Herbačiauskas ėjo įsikibęs mano rankos. Išėjome į Laisvės alėjos vidurį. Buvo jau naktis. Bet giedri ir šilta. Danguje švietė milijonai žvaigždžių. Prie mudviejų prisijungė iš kažkur atsiradęs Faustas Kirša. Ėmėm iš lėto žingsniuoti visi trys. J. A. Herbačiauskas įsižiūrėjo į mėlyną vasaros dangų ir ėmė garsiai svajoti:
Taip, aš badausiu... ir paskutinę mano gyvenimo dieną man kaip demonui užaugs juodi sparnai, didumo sulig visu Kaunu. Aš suplevensiu šiais savo sparnais, ir Kaune neliks akmens ant akmens... Taip ir žus visas šis Babilonas!...
Koks Jūs žiaurus, pone profesoriau, įsikišau aš, juk Kaune yra ir dorų žmonių, ir jūs juos visus sunaikinsit... Argi visi jau čia tik niekšai?...
Dori žmonės gaus šventosios dvasios įkvėpimą ir tą dieną jie išvyks iš Kauno... Nė vienas nekaltas doras žmogus nuo manęs nenukentės!...
Bet iš kur jūs žinote, kad jie gaus iš šventosios dvasios įkvėpimą? O gal jie visiškai iš niekur negaus jokio įkvėpimo ir tada jie žus drauge su nusikaltėliais ir niekšais... Kiekvienas žmogus yra begalinė vertybė...
J. A. Herbačiauskas jau nieko nebeatsako į šias mano pastabas, o tik norėdamas jomis nusikratyti kreipiasi į F. Kiršą:
Tu, Kirša, jau dabar bėk į Vytauto bažnyčią ir melskis! Kad kanauninko Tumo namai išliktų negarantuoju! Kirša, jei tu tuojau nenubėgsi į Vytauto bažnyčią, tai audra tave sučiups ir nublokš ant Antalieptės bažnyčios bokšto ir tu ten rėksi nesavu balsu, šaukdamasis pagalbos... Ir gaisrinės mašinos turės atvažiuoti tavęs išgelbėti...
O valstybės teatras ar išliks šios katastrofos metu? ramiai ir rimtai pasiteiravo berūkąs poetas.
Liks tik iškaba su užrašu Valstybės teatras, o kur dabar yra valstybės teatras, ten bus praraja... Čiurlionienė bus nublokšta į vištidę, ir vištos ją užkapos... Lapėnas į kiaulidę, ir kiaulės jį gyvą suės... Taip, atėjo jau atsiskaitymo valanda!... Babilonas bus sunaikintas!.. Lietuvoje ims dvelkti gaivus šviežias oras... Viskas atgis ir iš naujo ims augti ir žydėti... Kursis naujas didelis gyvenimas...
J. A. Herbačiauskas garsiai svajojo, Faustas Kirša susimąstęs ramiai traukė pypkės dūmus. Aš žiūrėjau į žvaigždėtą mėlyną dangų ir projektavau naują Naujosios Romuvos numerį, kurį rytoj turėsiu jau nunešti į Spindulio spaustuvę. Prisisvajoję pagaliau tyliai atsisveikinome ir kiekvienas atskirai nuėjome į savo namus.
Rytojaus dieną, J. A. Herbačiauskui esant kavinėje, aš nuvykau į jo butą ir jo žmoną užtikau vieną.
Jūsų vyras jau svaičioja, jo sveikata kasdien nyksta, tariau jai. Jis rengiasi mirti ir iš tiesų mirs, jei jūs, ponia, jo laiku nesulaikysite, jo nenuraminsite ir nesugrąžinsite jam sielos pusiausvyros.
Senutė jo žmona liūdnai palingavo savo žilą galvą, valandėlę pamąstė ir ramiausiai tarė:
Aš visada taip galvoju ir elgiuos, kaip mano vyras... Jei jis nutarė mirti, tai ir aš mirsiu drauge apgalvota ir nutarta...
Tada, ponia, atleiskite už sutrukdymą, tariau aš.
Labai prašau! Miela buvo su jumis pasimatyti ir pasikalbėti.
Aš atsisveikinau, senutei pabučiuodamas ranką. Išėjau įsitikinęs, jog būtų bergždžias laiko gaišinimas bandyti paveikti ištikimą rašytojo žmoną. Vadinasi, jų abiejų susitarta ir nuspręsta mirti. Bet vis dėlto netikėjau, jog juodu abu taip ir mirs. Man atrodė, jog gyvybės instinktas stipresnis už bet kokius nutarimus ir kokiu nors būdu juodu pasiliks gyventi. Juk tik vieną kartą tegyvename ir numirti visada suskubsime.
Taip J. A. Herbačiauskui triukšmaujant praslinko visa vasara. Universitetas išsirinko naują rektorių profesorių V. Čepinskį. Respublikos prezidentas pasikvietė jį pas save ir paprašė jį sutvarkyti J. A. Herbačiausko reikalą. Patarė jam tėviškai pabarti Herbačiauską ir pasiūlyti jam atsiimti atsistatydinimo raštą ir grąžinti jį į darbą.
Profesorius V. Čepinskis sutiko visa tai padaryti. Profesorius V. Čepinskis pasikvietė Herbačiauską ir ėmė jį barti už keistą triukšmavimą. Herbačiauskas įsižeidė ir ėmė karščiuotis, šūkauti ir beveik plūstis. Tada įsižeidė ir rektorius ir jo pasiteiravo, kas gi jam su juo daryti. Herbačiauskas, pastebėjęs dekano profesoriaus V. Krėvės rezoliuciją ant jo atsistatydinimo rašto Atleisti tučtuojau!, ėmė šaukti:
Daryk tai, ką Krėvė tau įsako!
Profesorius V. Čepinskis, irgi ne mažiau karštesnis už patį Herbačiauską, paėmė plunksnakotį ir pasirašė, kad atleidžiąs jį nuo lektoriaus pareigų. Ir išėjo taip, jog profesorius V. Čepinskis, užuot Herbačiauską grąžinęs į darbą, galutinai jį atleido. Bet paskui, atvėsus nuotaikai, įkalbėjo Herbačiauskui parašyti prašymą, kad jį vėl grąžintų senosioms pareigoms. Bet Humanitarinių mokslų fakulteto taryba 11 balsų už, dviem prieš ir trim susilaikius į jo vietą išrinko kitą lektorių, ir tada jau Herbačiauskas galutinai liko be darbo. Pensijos jau niekas jam nebebandė skirti.
Dar susidarė privačių žmonių būrelis, Metropoly jam surengė vakarienę ir pasiūlė privačiu būdu kas mėnuo duoti po 600 litų, kol valdžia jam paskirs reikiamą pensiją. Herbačiauskas griežtai atsisakė priimti šią paramą ir jos iniciatorius išvadino provokatoriais ir saugumo agentais. Aš nežinau, ar jis turėjo kokį nors pagrindą taip pasielgti, bet faktas, kad ir ši privati iniciatyva sužlugo.
Dabar Herbačiauskas, su visais sudeginęs tiltus ir jokios revoliucijos nesukėlęs, pasiskelbė vyksiąs į Lenkiją. Aš visiškai nepritariau šiam jo sumanymui ir jam nurodžiau daugybę jo padarytų klaidų, kurių išvengus buvo galima pasilikti Lietuvoje ir toliau tęsti kovą už naują gyvenimą. J. A. Herbačiauskas nepanūdo paanalizuoti savo klaidų, o rezgė jau naujas svajones:
Maršalas Pilsudskis jau senas, paliegęs ir rengiasi mirti. Aš prieš jam numirštant užeisiu pas jį ir paprašysiu, jog jisai, kaip pats lietuvis, man, lietuviui, mirdamas atiduotų Vilnių ir visą jo kraštą. Žinoma, maršalas man jį atiduos. Tada Lietuva turės prisijungti prie Vilniaus, ir aš pasidarysiu visos Lietuvos valdovu. Tada tai ir bus sudarytas sąrašas asmenų, kuriems bus
uždrausta į Vilnių įkelti koją.
Ir tuojau paėmęs popieriaus gabalą ir plunksnakotį sudarė didelį žymių tada asmenų sąrašą, kuriems bus uždrausta įvažiuoti į Vilnių. Faustas Kirša dar papildė šį sąrašą, žinoma, ironiškai šypsodamasis, o J. A. Herbačiauskas kvatojo, džiūgavo ir trynė rankas.
Na, matote! Paskutinis žodis vis dėlto man priklausys!
Šis sąrašas buvo išplatintas po visą miestą.
J. A. Herbačiauskas jau rengėsi iškeliauti į Lenkiją. Varšuvoj gyveno jo žmonos brolis, konservatorijos profesorius. J. A. Herbačiauskas tikėjosi pas jį prisiglausiąs. Vyriausybė iš pradžių buvo nusiteikusi neduoti jam išvykimo užsienio vizos. Būgštavo, jog išvykęs į priešišką Lenkiją jis bus panaudotas priešlietuviškai propagandai. Tada J. A. Herbačiauskas ėmė be atodairos savo paskaitose ir kalbose plūsti vyriausybę, niekinti ministrus, prezidentą ir jų šeimas. Kavinėse net ėmė grasinti nušausiąs prezidentą ir tada Lietuvoj prasidėsianti nauja epocha. Jį suimti nesiryžo, ištremti jį iš Kauno irgi atrodė nepatogu, tad pagaliau buvo nuspręsta leisti jam išvažiuoti į Lenkiją ir apie tai jis buvo painformuotas. Tada jis Piliečių departamentui parašė ilgą drastišką pareiškimą, kuriame prašė duoti jam užsienio pasą ir vizą išvykti iš Lietuvos. Departamento direktorius paprašė jį sutrumpinti pareiškimą ir iš jo pašalinti visus vyriausybės plūdimus ir įžeidinėjimus. J. A. Herbačiauskas atsisakė tai padaryti.
Kaip tu, būdamas valdininkas, drįsti seną Lietuvos rašytoją mokyti, kaip reikia rašyti!
Nebuvo kas darą, direktorius ir ant tokio pareiškimo užrašė direktyvą išrašyti jam užsienio pasą ir vizą.
Būrelis rašytojų, dailininkų, muzikų ir aktorių Metropolio restorane suruošė jam kuklias išleistuves. Išleistuvių nuotaika nebuvo pavydėtina. Visi liūdėjo, kad toks dinamiškas ir originalus rašytojas nugalėtas apleidžia kovos lauką ir būgštavo dėl jo tolimesnio likimo ir būsimų žygių. Išleistuvėse dalyvavo apie trisdešimt asmenų.
Kitą dieną būrelis jo bičiulių atvykome į geležinkelio stotį palydėti jį į traukinį, vykstantį į Karaliaučių. Ir J. A. Herbačiausko, ir jo bičiulių nuotaika buvo beveik laidotuvinė. Visi jutome, jog daugiau jo nebesutiksime Lietuvoje ir nebegirdėsime jo dinamiškų ir originalių šūkių. Ir būgštavome dėl jo likimo Lenkijoje ir dėl jo būsimų žygių racionalumo. Visi apgailestavome, kad jis nebegalėjo pasilikti Lietuvoje ir čia mėtyti žaibus ir perkūnus prieš bet kokį sustingimą ir suniekšėjimą. Visi stengiamės šypsotis, bet širdyje niekam nebuvo linksma.
Ir pats J. A. Herbačiauskas nebuvo linksmas: jis pažinojo Lenkiją ir žinojo, jog niekas jo ten nelaukia su ištiestomis rankomis. Jis ten vyko tik todėl, kad buvo jau per daug įsismaginęs, kad buvo sudeginęs tiltus, jungusius jį su buržuazine lietuvių visuomene, kad nebebuvo kelio atgal. Jis niekad netikėjo, kad jo pradėta karšta kova baigsis iškeliavimu į kitą, svetimą kraštą. Jis savo dinamika tikėjosi sukelti Lietuvoje, jau nežinau kokią romantišką ar siurrealistinę revoliuciją, ir padvelkti joje šviežiu, nauju oru. Tokia šios kovos baigtis jam buvo tragiška. Jis man dar suskubo išpranašauti, jog aš greitai susitaikysiąs su Vincu Krėve ir Baliu Sruoga ir juodu abu tapsią ištikimais Naujosios Romuvos bendradarbiais. Žinoma, taip ir atsitiko, kaip jis pranašavo.
Bet ir su J. A. Herbačiausku toliau palaikiau ryšius. Jis
iš Varšuvos man rašinėjo laiškučius, aš jam mielai atsakinėjau.
Šiuose savo laiškuose jis pranašavo greitą galą ir buržuazinei Lenkijai,
ir buržuazinei Lietuvai. Pilsudskiui sunkiai susirgus, jis darė
žygių su juo pasimatyti: matyt, prisiminė savo pažadą iš mirštančio
diktatoriaus paprašyti Lietuvai grąžinti Vilnių. Bet niekas jo prie
mirštančio maršalo nebeprileido.
© 2008 XXI amžius
|