|
Apie pasaulinę konfederaciją
Toliau spausdiname ištrauką iš naujos knygos.
Pradžia 2010 m. Nr. 46,
55,
59,
67,
76,
93,
2011 m. Nr.
5, 9,
14
Dr. Petras Ironis Jokubka
Aleksandras III (18811894)
Nors tuo metu, kai Aleksandras III perėmė valdžią, revoliucija jau buvo toli pažengusi, naujasis caras ėmėsi dar griežtesnių priemonių ją užgniaužti. Užvirė žūtbūtinė kova. Revoliuciniame judėjime dalyvavo daugiausia studentai, todėl Aleksandras III ėmė stipriau kontroliuoti universitetus, susiaurino jų savivaldą, sugriežtino spaudos cenzūrą. Griežtos priemonės iš pradžių davė geresnių rezultatų, tačiau tada studentai griebėsi efektyvesnių priemonių. Kad valdžiai būtų sunkiau iššifruoti slaptą studentų judėjimą, jie ėmė organizuotis į trejukes ir vengė viešų susirinkimų.
Kad apsaugotų valstiečius nuo revoliucijos, caras sumažino ūkių išperkamuosius mokesčius, o kad apsaugotų fabrikų darbininkus nuo griežtų prižiūrėtojų, buvo įvesta fabrikų priežiūra: nustatytos trumpesnės darbo valandos vaikams ir moterims, sustiprintas kitataučių rusinimas. Užimtų kraštų mokyklose viskas buvo dėstoma rusų kalba. Kadangi žydai rėmė revoliucionierius, jie buvo labiau persekiojami.
Aleksandras III siekė artimesnių santykių su Vokietija, bet kadangi jie nesivystė taip sklandžiai, kaip norėjosi, Rusija 1892 metais su Prancūzija sudarė draugystės sutartį.
Nikolajus II (18941917)
Nikolajus II paveldėjo sostą iš savo tėvo Aleksandro III. Jis buvo vedęs HesseDamadto kunigaikštytę Aliciją, kuri priėmė stačiatikių tikėjimą.
Nors opozicija prieš caro režimą augo, Nikolajus II nesiskubino daryti nuolaidų. Iš pradžių caras mažai rūpinosi krašto valdymu tas pareigas jis pavedė savo ministeriams, kurie persekiojo visus tuos, kurie skelbė demokratines idėjas, ir juos baudė žiauriomis bausmėmis. Jie siekė pavergtas tautas kuo greičiau surusinti.
Pavergtų valstybių ir Rusijos studentai siekė daugiau laisvės. Juos visus persekiojo valdžia. Buvo sustiprinta universitetų priežiūra, rusinimo pastangos buvo tęsiamos toliau. Valdžia abejingai žiūrėjo į žydų pogromus. Studentai universitetuose darė susirinkimus ir planavo demonstracijas, fabrikuose darbininkai organizavosi ir ruošė streikus.
Dėl to valdžia padarė nedidelių nuolaidų: buvo įvesta 11 valandų darbo diena, darbininkams leista organizuoti darbo unijas. Nors jos buvo valdžios kontroliuojamos, bet revoliucionieriai sugebėjo palenkti jas savo pusėn.
1898 metais įsikūrė socialistų partija, kuri greit suskilo į bolševikų ir menševikų sparnus. Susiorganizavo ir liberalų sąjunga, vėliau pasivadinusi kadetų partija, kuri taip pat siekė reformų. Visos tos partijos veikė slaptai.
Tautinės mažumos kūrė savo partijas ir reikalavo nepriklausomybės. Neatsiliko nuo kitų ir lietuviai.
Vykstant bruzdėjimams viduje, rusai bandė nukreipti tautos dėmesį į tarptautinę politiką ir 1904 metais užpuolė Korėją. Japonija stojo Korėjos pusėn. Prasidėjo rusų ir japonų karas, kurį rusai pralaimėjo. Tada prasidėjo revoliucinis judėjimas laivyne.
1905 m. rudenį Petrapilyje suorganizuotas darbininkų streikas peraugo į sukilimą. Tik dabar Nikolajus II praregėjo ir nutarė eiti į kompromisą: jis paskelbė manifestą, kuriuo pažadėjo leisti įsteigti parlamentą. Po to revoliucinis judėjimas kiek sulėtėjo, caro padėtis pagerėjo.
Konstitucinis laikotarpis (19051917)
Po caro manifesto Rusija tapo konstitucine monarchija. Buvo įsteigtas parlamentas Dūma, kurios sudėtis tenkino nuosaikiuosius. Tačiau carą pradėjo spausti savieji. Dūma buvo tik patariamasis organas, ji neturėjo įstatymų leidimo galios. Pusė senato atstovų buvo caro skiriami asmenys. Jie buvo atsakingi tik carui.
Pirmoji ir antroji Dūma atidžiai svarstė caro siūlomus įstatymus ir juos kritikavo, todėl, patarus ministrui pirmininkui P. Stolypinui, jos buvo greit paleistos. Atstovai, renkami į kitas dūmas, privalėjo turėti nustatytas kvalifikacijas, buvo suvaržytas tautinių mažumų ir darbininkų atstovavimas. Todėl į trečiąją Dūmą pateko daugiausia dvarininkai ir aukštieji valdininkai. Stolypinas pradėjo spausti tautines mažumas, ypač lietuvius ir žydus.
Kad patrauktų atstovus į savo pusę, 1907 metais Stolypinas pravedė reformą, pagal kurią valstiečiai galėjo įsigyti ūkius. Revoliucionieriai buvo nepatenkinti Stolypino reformomis ir jį nužudė. Caras vėl sugriežtino kovą su revoliucionieriais.
Esant tokiai blogai situacijai, Rusiją užklupo dar viena nelaimė Grigorijus Rasputinas.
Vienintelis caro sūnus Aleksejus sirgo nepagydoma hemofilijos liga. G. Rasputinas turėjo hipnozės galią. Apie tai sužinojusi caro šeima nutarė juo pasinaudoti. Taip jis įsigijo caro ir carienės globą ir pasidarė nuolatinis caro rūmų svečias. Kadangi viešai buvo žinoma, kad Rasputinas buvo kriminalistas ir paleistuvis, atsakingi Rusijos asmenys piktinosi ir planavo juo atsikratyti. Sąmokslą jį nužudyti paruošė F. Jusupovas. Pasikvietęs į savo namus keletą draugų ir G. Rasputiną, jį nužudė.
Jusupovas savo kaltę prisipažino atvirai. Atlikti bausmę jis buvo ištremtas į Komsko guberniją. Palaužtas nelaimių caras, matyt, nepareikalavo griežtesnės bausmės.
Nusikračius G. Rasputinu padėtis kiek palengvėjo, tačiau tada prasidėjo karas. Jis Rusijai klostėsi prastai. Vokiečiai buvo užėmę didelę dalį Rusijos. Bolševikai reikalavo jį baigti tuojau pat, nekreipdami dėmesio į pasekmes.
1915 metais Dūmoje atsirado progresyvistų blokas, turėjęs daugumą. Jie reikalavo įvesti parlamentinę valdžios sistemą ir atlikti būtinas reformas. Carui buvo siūloma atsisakyti sosto ir valdžią perleisti broliui Mykolui. Besitęsiant tiems svarstymams Petrapilyje prasidėjo darbininkų streikai.
Palaužtas nelaimių caras Nikolajus II atsistatydino. Jam atsistatydinus, vyriausybę sudaryti bandė Lvovas. Jam nesisekė. Pagaliau vyriausybę suorganizavo Aleksandras Kerenskis, kuris bandė įvesti Rusijoj demokratinę santvarką. Tam griežtai pasipriešino Vladimiras Iljičius Leninas, kuriam vadovaujant 1917 m. spalio 25 dieną Kerenskio vyriausybė buvo nuversta.
Po ilgesnio kalinimo 1918 metais caras Nikolajus II su visa šeima bolševikų buvo sušaudytas.
Komunistai valdžioje
Carui 1917 metais atsistatydinus, valdžią paėmė Lenino vadovaujami bolševikai. Bolševikų pirmas žingsnis buvo baigti karą. 1918 metais jie su Vokietija sudarė taikos sutartį, kuria atsisakė pretenzijų į Lietuvą, Suomiją, Estiją, Latviją, Lenkiją ir dalį Kaukazo.
Vidaus tvarkai palaikyti bolševikai suorganizavo stiprią saugumo policiją ČK. Jie panaikino privatinę žemės nuosavybę, nusavino pramonę, susisiekimo priemones ir bankus. Kadangi viską padarė skubotai, gerai nepasiruošę, prasidėjo chaosas: miestuose pritrūko maisto, nuskurdę žmonės badavo.
Dėl to kilo pilietinis karas tarp baltųjų ir raudonųjų. Raudonųjų pajėgos buvo palyginti nedidelės, bet gerai disciplinuotos. Baltųjų pusėn stojo Rusijos patriotai, bet dauguma jų jau buvo pavargę nuo karo su vokiečiais ir labiau linko eiti į kompromisą.
Kai į karą įsikišo Vakarų valstybės, bolševikai pravedė propagandą, kad jos nori pavergti Rusiją. To užteko tamsiai rusų liaudžiai ir Rusijos darbininkai pradėjo labiau remti bolševikus. Vakarų valstybės, išvargintos karo, nenorėdamos įsivelti į Rusijos vidaus karą, 1922 metais per Vladivostoko uostą išvedė savo pajėgas. Dalis baltųjų pabėgo, kiti įsiliejo į bolševikų armiją.
Nacionalizavę privačius ūkius, bolševikai steigė kolchozus ir savininkus vertė dirbti kaip valdžios samdinius. Protestuodami ūkininkai nėjo į darbą. Laukai liko neapdirbti, javai nepasėti. Kilo badas. Kad išgelbėtų padėtį Leninas pradėjo Naująjį ekonominį planą (NEP), pagal kurį savininkams paliko mažus ūkelius, nedideles dirbtuvėles. Valstiečiai dalį savo derliaus galėjo parduoti patys. Kiek daugiau pasiturinčius trėmė į Sibirą, bet koks, kad ir menkiausias pasipriešinimas, buvo slopinamas ir kaltininkai baudžiami mirties bausme.
Bolševikai kovojo ir su tikinčiaisiais. Jie sekė tuos, kurie lankė bažnyčias ir juos ignoravo. Tie valdininkai, kurie lankė bažnyčias, buvo atleidžiami iš darbo. Mokyklose pradėtas dėstyti marksizmas.
Tarptautiniam komunizmui remti ir aukas rinkti buvo įsteigta pagalbinė organizacija Mopras. Kiekvienoj valstybėj buvo organizuojamos rusų atstovybės ir palaikomos slaptos komunistų partijos.
Nuo 1924 metų Rusija oficialiai pradėjo vadintis Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga (SSRS). Jos sostine pasiliko Maskva, o Petrapilio pavadinimas pakeistas į Leningradą.
1924 metais mirus Leninui, nužudęs visus varžovus valdžią paėmė Josefas Stalinas. Jis pasiliko ir partijos vadu. Vienas iš žymesnių vadų buvo L. Trockis. Jis, gelbėdamas savo kailį, pabėgo į Meksiką. Ilgos Stalino rankos surado jį ir ten. 1940 metais Stalino agentų jis buvo nužudytas. L. Trockis buvo retų gabumų intelektualas: gerai mokėjo ir rašė anglų, prancūzų, rusų ir vokiečių kalbomis. Jis minėtomis kalbomis yra parašęs ir išleidęs apie 20 stambių veikalų.
Stalinas Rusiją valdė 29 metus (19241953 metais). Jam valdant įvyko daug pasikeitimų. Pirmiausia jis apginklavo Rusijos kariuomenę moderniausiais ginklais. Vietoj žmonėms būtinų kasdieninių reikmenų jis gamino ginklus. Nusavinant privatų žmonių turtą vyko maištai, kurie buvo žiauriai numalšinti.
Nežiūrint komunistų teroro, kapitalistinės valstybės skubėjo pripažinti Sovietų Sąjungą. Jau 1920 metais de jure ją pripažino Vokietija, 1924 metais Anglija, 1933 metais JAV. Stalinas sudarė nepuolimo sutartis ir su Lietuva, Latvija bei Estija, tačiau progai pasitaikius jas be jokių sentimentų okupavo.
1934 metais Sovietų Sąjunga buvo priimta į Tautų Sąjungą ir tapo jos nuolatine nare. Kad pateisintų savo sistemą ir apdumtų Vakarų valstybėms akis, sovietai sukūrė savo konstituciją.
Hitleriui įsigalint Europoje, Stalinas buvo sudaręs gynybos sutartis su Prancūzija ir Anglija. Peržiūrėjęs iš naujo sutartį Stalinas pareikalavo, kad jam būtų paliktos laisvos rankos trijose Baltijos valstybėse Lietuvoj, Latvijoj ir Estijoj. Sąjungininkams delsiant, Stalinas slapta pradėjo tartis su vokiečiais. Vokiečiai, turėdami slaptų planų pulti Rusiją, be jokio abejojimo tai padarė.
Sudarydamas nepuolimo sutartis su Vokietija Stalinas, žinoma, negalvojo jos laikytis. Jis planavo, kad kai Vokietija kare nusilps, jis persimes į sąjungininkų pusę. Bet jis nenumatė, kad vokiečiai jį apgaus pirmieji. Tad per didelis godumas aptemdė jam akis. Dar nepavargus Vokietija pirmoji užpuolė Sovietų Sąjungą. Jei Rusija būtų pasilikusi sąjungininkų pusėje visą laiką, ji būtų tik mažiau nukentėjusi.
Kaip būtų klostęsis karas, jei Rusija būtų pasilikusi sąjungininkų pusėje? Vokiečiams užpuolus Lenkiją, Rusija kartu su Vakarų sąjungininkais būtų paskelbusi Vokietijai karą. Jei rusai būtų išėję ginti Lenkijos, vokiečiams ją užimti gal būtų prireikę ne 35, o 45 dienų. Žiemą abi kariaujančios pusės tikriausiai būtų praleidusios apkasuose, besirengdamos pavasario puolimui.
1940 metų ankstyvą pavasarį Vokietija tikriausiai būtų puolus Vakarų sąjungininkus ir juos nugalėjus, o tada būtų puolusi Rusiją. Karas tikriausiai būtų vykęs taip, kaip vyko. Tik Rusija per žiemą būtų suspėjusi pasiruošti gintis ir nebūtų priversta bėgti, o būtų gynusi kiekvieną žemės pėdą ir genialusis Stalinas būtų laimėjęs karą su daug mažesniais nuostoliais.
Taip įvyksta, kai godumas yra didesnis už logiką. Juk Stalinas, darydamas su Vokietija draugystės sutartį, žinojo, kad tai blefas.
Sąjungininkai santykiuose su Rusija irgi blefavo. Nuo 1940 m. birželio 22 dienos, kada Prancūzija kapituliavo, iki 1944 m. birželio 6 dienos, kada sąjungininkai vėl išsikėlė į Prancūziją, praėjo beveik ketveri metai. Ar būtinai sąjungininkam reikėjo tiek laiko pasiruošti, ar jie ruošėsi neskubėdami, kad Sovietų Sąjunga daugiau nuvargtų? Rusija, matyt, neprotestavo, nes ji troško užimti kuo daugiau valstybių. Ar būtinai sąjungininkai turėjo keltis į Prancūziją? Ar jie negalėjo atidaryti antrą frontą, išsikeldami į Jugoslaviją ar Graikiją? Išsikėlusi sąjungininkų kariuomenė Europos pietryčiuose būtų galėjusi sustabdyti Rusiją okupuoti Rytų Europą.
Ar tai nebuvo slaptas noras leisti Rytų Europos valstybėms pabūti Sovietų Rusijos okupacijoj ir pasigydyti nuo komunizmo bacilų? Išsikėlus sąjungininkam Pietų Europoj, vokiečiai tikriausiai būtų pasidavę ir būtų sutaupyta žmonių gyvybių ir turto.
Dar viena priežastis, kodėl sąjungininkai norėjo užtęsti karą: jiems reikėjo ilgesnio laiko subombarduoti Vokietijos miestus ir pramonę, kad ilgam atsikratytų konkurento.
Tokį žaidimą žaisdami sąjungininkai apsiskaičiavo. Kai komunistai pradėjo skverbtis į Vakarų Europą, sąjungininkams teko sulaikyti Vokietijos skurdinimą ir kviestis ją į pagalbą prieš komunistus. Taip vyko kova už būvį. Tą kovą Vakarų sąjungininkam padėjo laimėti Rusijos vidaus santvarkos pokyčiai, kuriuos pradėjo Michailas Gorbačiovas ir tęsė Borisas Jelcinas.
Gal M. Gorbačiovas ir nemanė eiti taip toli, kad būtų sugriauta komunistinė santvarka. Bet jis nuėjo pakankamai toli ir paruošė kelią B. Jelcinui, kuris turėjo tuos planus ir juos vykdė. Taip Rusijoj žlugo komunizmas.
Po visų varžytinių į valdžią grįžo komunistų ideologas Vladimiras Putinas. Jis buvo pakankamai protingas ir nesiekė grąžinti komunistinės santvarkos jis siekė ir tebesiekia išlaikyti Rusijos imperiją.
Rusai, per amžius ruošti plėstis ir užimti vis naujas teritorijas, sunkiai apsipras prie stagnacinės politikos. Dabar jų plėtrai kelią pastojo stiprus oponentas NATO. Rusija puikiai žino, kad NATO yra per stiprus priešas, kad jį nugalėtų, todėl tikriausiai nutars prie jo prisijungti.
Spaudai parengė Stasys POVILAITIS
© 2011 XXI amžius
|