Pro Deo
et Patria

Atmintis

Palaimintasis konventualas – iš Lietuvos

Lietuva gali didžiuotis turėdama palaimintąjį arkivyskupą Jurgį Matulaitį MIC (1871 04 13–1898–1918 12 01–1927 01 27). Šis marijonų vienuolis ypač buvo prisimenamas 2012 metais, minint 75 metus nuo jo mirties. Palaimintojo Jurgio Matulaičio metais mes sužinojome daug naujų dalykų apie šį šventą žmogų. Tačiau šįkart norime priminti, kad turime ir daugiau palaimintųjų, apie kuriuos mažai težinome, o viena iš tų nežinojimo priežasčių yra ta, kad jie – ne lietuvių tautybės žmonės, be to, apaštalavę ir iškeliavę pas Viešpatį gyvendami ne Lietuvoje. Vienas tokių yra prieš 100 metų gimęs palaimintasis tėvas Antoninas Marija Jonas Bajevskis OFM Conv (1915 01 17–1939 05 01–1941 05 08).

Antoninas Marija Jonas Bajevskis gimė 1915 m. sausio 17 d. Vilniuje. Kilęs iš pakankamai turtingos lenkų šeimos. Tėvas Jonas buvo rinkėjas, o vėliau spaustuvės savininkas, motina Anelė – iš Vinkovskių namų. Pakrikštytas 1918 m. kovo 14 d. gavo Jono Eugenijaus vardus. Turėjo tris brolius, kurie mirė vos gimę, taigi jis liko vienturtis. Būdamas šešerių metų pradėjo lankyti pradinę mokyklą Vilniuje. Ją baigęs tęsė mokslus Vilniaus J. Lelevelio realinėje, o vėliau – A. Mickevičiaus humanitarinėje gimnazijoje. Brandos atestatą gavo 1933 m. birželio 16 d.

Baigęs gimnaziją nusprendė pasišvęsti Dievo tarnystei. Svarstė, ar tapti dieceziniu kunigu ar vienuoliu. Pagaliau pradėjo studijuoti Vilniaus Aukštesnėje dvasinėje seminarijoje. Visgi vienuolio pašaukimo balsas buvo toks stiprus, kad po metų jis paliko seminariją ir įstojo į Mažesniųjų Brolių Konventualų Ordiną. Į Nepokalianovo bendruomenę Lenkijoje atvažiavo ir buvo priimtas į Ordiną 1934 m. rugpjūčio 17 d. Vienuolio abitą apvilko 1934 m. rugsėjo 1 d., o kartu su juo priėmė naują vardą Antoninas ir pradėjo metus trunkantį novicijatą, kurį atliko Nepokalianove ir 1935 m. rugsėjo 2 d. tėvui gvardijonui Florijonui Michalui Koziurai (1887–1966) davė pirmuosius vienuolinius įžadus. Toliau tęsė filosofijos ir teologijos studijas Krokuvoje nuo 1935 m. rugsėjo 10 d. Amžinuosius įžadus davė Krokuvoje 1938 m. lapkričio 1 d., o 1939 m. gegužės 1 d. Krokuvos vyskupas augziliaras Stanislovas Rospond‘as (1877–1958) suteikė jam kunigo šventimus. Šio momento nesulaukė jo tėvas, kuris mirė 1938 metais. Primicijų šv. Mišias aukojo 1939 m. birželio 13 d. Vilniuje. Paskui buvo nukreiptas į Nepokalianovo vienuolyną ir ten atvyko 1939 m. liepos 2 d. Vienuolyno gvardijonas – Šventasis Tėvas Maksimilijonas Raimundas Kolbė (1894–1941) gana greitai paskyrė jį savo antruoju pavaduotoju, taigi antruoju vienuolyno vikaru ir laikraščio „Miles Immakulata“ redaktoriumi.

Tėvas Bajevskis buvo uolus kunigas, pasižymintis giliu tikėjimu, neeilinėmis žiniomis, dievobaimingumu, maldos dvasia ir jautrumu kitiems. Dėl silpnos sveikatos pirmuosius mėnesius atvykęs į Nepokalianovą praleido poilsio name, vadinamame „Laski“ („Miškelis“). Ten jį užklupo Antrasis pasaulinis karas. Kai 1939 m. rugsėjo 19 d. vokiečiai areštavo ir išvežė beveik visus vienuolius iš vienuolyno, „Miškelio“ gyventojams pavyko išvengti persekiojimo. Tačiau jis neišvengė antrojo arešto. 1941 m. vasario 17 d. vokiečių Gestapo kareiviai suėmė jį, tėvą Maksimilijoną, tėvą Pijų Liudviką Bartosiką (1909–1941) bei kitus du vienuolius ir uždarė juos Paviako kalėjime Varšuvoje. Būdamas kalėjime, tėvas Antoninas stiprino visus dvasiškai. Jis nenusirengė vienuolio abito, tuo stiprindamas esesininkų persekiojimus. 1941 m. balandžio 4 d. tėvas Antoninas buvo atvežtas į Aušvico-Birkenau (Osvencimo) koncentracijos stovyklą ir gavo numerį 12764. Jau atvykimo dieną buvo brutaliai sumuštas su vainikėliu, kurį nešiojo prie diržo ir nenorėjo jo išniekinti sutrypdamas. Kruvinas ir sutalžytas jis buvo patalpintas ligonių kambaryje. Be sumušimo, jis dar kentėjo dėl vidurių šiltinės. Nepaisydamas savo ligos, patarnavo ligoniams, palaikė juos fiziškai ir dvasiškai, ypač klausydamas išpažinčių ir rizikuodamas savo gyvybe. Vakarais vadovavo bendrai maldai. Lagerio kankinimus ištvėrė kantriai, kartodamas: „Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi“. Išsekintas darbo, nežmoniškų sąlygų, kankinimų ir ligos, mirė 1941 m. gegužės 8 d. Osvencime, Lenkijoje. Kalėjimo draugas kun. Konradas Švedas (1912–1988) perdavė jo priešmirtinį sveikinimą: ,,Pasakyk mano broliams Nepokalianove, kad numiriau čia ištikimas Jėzui ir Marijai“. Jis mirė, o jo paskutiniai žodžiai buvo: „Jėzus ir Marija“.

Tėvas Antoninas Katalikų Bažnyčios yra oficialiai pripažintas kaip kankinys už tikėjimą. Parengiamieji darbai beatifikacijos bylai buvo pradėti 1994 m. kovo 9 d. Nuo 1994 m. gegužės 26 d. iki gruodžio 12 d. buvo vedama septynių pranciškonų konventualų informacinė byla. Tuo metu buvo sistemingai apklausiami liudininkai ir renkami dokumentai apie kankinių gyvenimą. Nuo 1994 m. gegužės 26 d. jiems priklausė Dievo tarnų vardas. Šventųjų Skelbimo Kongregacija 1995 m. sausio 4 d. dekretu leido pradėti šių septynių vienuolių beatifikacijos bylą, kuri buvo vedama Varšuvos metropolinėje kurijoje. 1999 m. kovo 26 d. Vatikane, dalyvaujant šv. Jonui Pauliui II (1920–2005), buvo paskelbtas dekretas apie 108 Dievo tarnų, 1939–1941 metų hitlerinės okupacijos kankinių, kankinystę. Tarp jų – ir tėvas Antoninas Marija Jonas Bajevskis OFM Conv.

Pagal pranciskonai.lt

© 2015 „XXI amžius“