Pirmasis puslapis
Atmintis
Fotoparodos
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Pro Deo
et Patria

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Šventojo Tėvo vizitas į parapiją Gavėnios metu

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus su Romos priemiesčio Švč. Mergelės Marijos, Atpirkėjo Motinos, parapijos jaunimu „L'Osservatore Romano“ nuotrauka

Pirmenybė periferijos bendruomenėms

Popiežius Pranciškus, patvirtindamas susiformavusį stiprų jo, kaip gailestingumo Popiežiaus, įvaizdį, paskelbė, kad 2016 metai Katalikų Bažnyčioje bus švenčiami kaip Šventieji Gailestingumo metai. Apie šį savo sprendimą jis pranešė kovo 13 dieną, kai minėdamas dvejų metų išrinkimo į apaštalo šv. Petro sostą sukaktį, vadovavo didelį populiarumą visame pasaulyje įgavusioms atgailos pamaldoms „24 valandos Viešpačiui“. Apie šias visą parą Šv. Petro bazilikoje trukusias liturgines apeigas (jos vyko įvairių šalių ir Lietuvos vyskupijų katedrose), švenčiant Susitaikinimo sakramentą, adoruojant Eucharistinį Jėzų, meldžiantis, giedant ir pateikiant apmąstymus, išsamiau bus rašoma kitame „XXI amžiaus“ numeryje. Popiežius Pranciškus kardinolų konklavoje buvo išrinktas 2013 metų kovo 13 dieną, jo inauguracija vyko kovo 19-ąją, per šv. Juozapo liturginę iškilmę. Norisi atkreipti dėmesį į dar vieną ryškų jo, kaip parapijos popiežiaus, įvaizdį dėl dažno lankymosi Romos vyskupijos parapijų bendruomenėse, nuolatinio bendravimo su paprastais tikinčiaisiais ir jų grupėmis, pabrėžiant ganytojišką ir tėvišką artumą. Beje, Šventasis Tėvas, nuolat pabrėžiantis poreikį, kad Bažnyčia savo pastoraciniuose užmojuose ypač kreiptų dėmesį į vadinamąsias periferijas, savo ganytojiškoms vizitacijoms irgi pirmiausia renkasi Romos priemiesčių parapijas, kuriose daug ne tik dvasinių, bet ir socialinių problemų, neturtingų žmonių ir migrantų.

Kaip tik toks buvo paskutinis popiežiaus Pranciškaus vizitas į Italijos sostinės rytiniame Tor Bela Monaka priemiestyje esančią Švč. Mergelės Marijos, Atpirkėjo Motinos, (Santa Maria, Madre del Redentore) parapiją, vykęs trečiojo Gavėnios sekmadienio, kovo 8-osios, pavakarę, apie kurį dabar išsamiau bus rašoma šioje apžvalgoje. Beje, anksčiau popiežiai ganytojiškas vizitacijas į savo diecezijos parapijas paprastai rengdavo sekmadienių rytais, tačiau tuomet apsilankymo trukmę ribodavo būtinumas sugrįžti į Vatikaną iki vidurdienio tradicinei šventadienio „Viešpaties Angelo“ maldai su piligrimais Šv. Petro aikštėje. Todėl popiežius Pranciškus lankymuisi parapijose dabar renkasi vėlesnį laiką, popietę, kad galėtų ilgiau užtrukti vietinėje bendruomenėje, daugiau pabendrauti su įvairiomis tikinčiųjų grupėmis, kad prieš aukodamas sekmadienio šv. Mišias parapijos bažnyčioje, galėtų daugiau laiko skirti išpažinčių klausymui.

Panašėjimas į grūdą

Kun. Vytenis Vaškelis

„Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus“ (Jn 20, 23). Kitaip tariant, amžinybės ir visos kūrinijos Viešpats sako, kad nuo šiol kiekviena laiko atkarpėlė tampa neįkainojamos vertės, nes didingiausia Dievo Tėvo šlovė Sūnų apsiaus tik tada, kai po kruvinos kančios ir mirties ant kryžiaus „pjedestalo“ Jis savuoju prisikėlimu iš numirusiųjų visiems paskelbs tokią žinią: „Jėzus Kristus yra nenugalimas Visagalis Dievas, ir kas Jį tiki, tiems tikrai šviečia iš toli aiškiai matoma žalia šviesa... Per visą savo gyvenimą iš visų jėgų sekite Juo“.

Jėzaus kelias yra tiesus ir savaip vingiuotas. Jis sieks savojo tikslo, įveikdamas visas užtvaras ir nepaisydamas nieko. Jeruzalės skersgatviais nešdamas sunkiausių žmonijos nuodėmių naštą Jis klups, kelsis ir vėl žengs sunkų žingsnį, kuris, kaip daugelis žydų galvojo, tiesiog veda į visišką fiasko, nes mirtis galutinai užčiaupia Skelbėjo burną, iš kurios į aplinkinių širdis „byrėjo“ tiesos, radikaliai pakeitusios jų gyvenimus, ir beviltiškai paralyžiuoja Jo beribio gerumo rankas, dar neseniai traukusias nelaiminguosius iš nuodėmių pragaro. Daug kam atrodys, kad Žmogaus Sūnus persistengė, nes jei būtų buvęs nuosaikesnis, dar galėjo, kitiems gera darydamas, ilgai bei produktyviai gyventi, gydyti, gelbėti...

Apginti laisvą visuomenę reikia laikytis meilės įstatymo

Kalba kovo 11-ąją Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25-mečio iškilmingame minėjime Lietuvos Respublikos Seime

Gintaras Grušas,

Vilniaus arkivyskupas metropolitas, Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas

Katedros atšventinimas 1989 m. vasario 5 d. Virgilijaus Usinavičiaus nuotrauka

Šiandien minime ypatingą dieną Lietuvos istorijoje – Kovo 11-ąją. Tai – diena, kuri suteikė didelį džiaugsmą ir viltį visai tautai, kai buvo atkurta ilgai laukta mūsų krašto laisvė. Laisvė nėra duota savaime. Jos buvo ilgai siekiama, už ją kentėta, aukotasi, todėl šiandien turime ne tik džiaugtis, bet ir prisiminti tą ilgą ir sunkų kelią iki šioje salėje vykusio posėdžio, kuriame pasirašytas Aktas dėl Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo.

 Prieš mėnesį minėjome Vasario 16-ąją ir Nepriklausomos Lietuvos Valstybės paskelbimą – prisiminėme tuos, kurie padėjo kurti jauną Europos šeimos narę. Šie jubiliejiniai Nepriklausomybės atkūrimo metai paženklinti ir liūdna 75 metų sukaktimi, kai po Molotovo–Ribentropo pakto, gėdingai vadinamo Nepuolimo sutartimi, Sovietų Sąjungos kariuomenė okupavo Lietuvos teritoriją 1940-aisiais metais. Šių dienų pasauliniuose sūkuriuose, ypač sekdami įvykius Ukrainoje, neišleiskime iš akių to fakto, kad tarptautinėje politikoje negalima toleruoti grobikiškų sutarčių sudarymo, net ir dangstantis taika. Mūsų politikai turi ir toliau drąsiai atmesti kai kurių valstybių raginimus „nepraleisti progos patylėti“. Kiekvieno pareiga – aiškiai priminti tylos ir taikstymosi pasekmes.

Esame laisvi jau 25 metus, arba Kelias į Nepriklausomybę fotografijų kalba

Daiva Červokienė

Fotožurnalistai Virgilijus Usinavičius ir Zenonas Nekrošius nuotraukomis pristato kelią į Nepriklausomybę

Kovo 11-ąją minėjome 25-ąsias šalies Nepriklausomybės atkūrimo metines. Šios šventės išvakarėse Vilniuje, „Prospekto galerijoje“ (Gedimino pr. 43), atidaryta Zenono Nekrošiaus ir Virgilijaus Usinavičiaus fotografijų paroda „Kelias į Laisvę. Lietuva 1988–1991 metais“.

Kokie buvo svarbiausi Lietuvos nepriklausomybės budimo, jos skleidimosi ženklai, ką jie kalba mums šiandien?

Užfiksuotos istorinės akimirkos

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25-mečiui skirtoje parodoje eksponuojamos dviejų aktyvių fotožurnalistų, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narių Z. Nekrošiaus ir V. Usinavičiaus 1988–1991 metais sukurtos nespalvotos fotografijos, primenančios laikotarpį nuo Sąjūdžio mitingų iki rugpjūčio pučo atgarsių Lietuvoje. Įvadinį žodį parodai parengusi Sąjūdžio metraštininkė, Seimo Parlamentarizmo istorijos ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėja Angonita Rupšytė akcentavo, kad tauta gyva tol, kol ji ne tik žino savo istoriją, bet ir ją brangina bei puoselėja. Lietuvos žmonių troškimas būti laisviems ir atkurti Nepriklausomybę buvo gyvas visus sovietų okupacijos metus – per partizaninį karą, neginkluotą pasipriešinimą, reiškėsi ir pogrindinėje spaudoje. Šis Laisvės troškimas lyg naujos energijos pliūpsnis pavasarį pabudino tautą Atgimimui, rinkomės į tūkstantinius mitingus, akcijas, piketus, vykome apkabinti Baltijos jūros. Tautos valia atsispindėjo kylančiose trispalvėse, mūsų širdyse ir akyse. Atstatydami paminklus, kurdami Baltijos kelio stebuklą, skandavome „Laisvę Lietuvai!“. Tas nepakartojamas Lietuvos kelio į laisvę akimirkas įamžino ir fotografai, kartu su tauta išgyvenę Tiesos ir Teisingumo triumfą. Pasak A. Rupšytės, to meto išgyventas emocijas geriausiai atskleidžia nuotraukos ir poeto, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Seimo Tarybos nario Justino Marcinkevičiaus žodžiai, parašyti 1991 metais fotografijų parodos katalogui: „Žiūrėkite, štai Lietuva išeina iš melo, smurto, kančios ir tamsos pasaulio. Iš ten, kur ji buvo pasmerkta mirti, išnykti, žūti. (...) Atgimimo šviesoje – kokia didelė, graži ir vieninga Lietuva! Ji jau apsirengusi laisve, ji jau veržiasi į nepriklausomybės žiburį, sušvitusį istorijos lange. Laisvė yra gėrio motina“.

Lietuvos dangiškojo globėjo iškilmė

Šv. Mišių koncelebracija

Vėžaičiai. Lietuvos Dangiškojo Globėjo – šv. Kazimiero – iškilmė švenčiama kovo 4 dieną. Telšių vyskupijoje tradiciškai tą dieną maldininkai ir dvasininkai rinkosi į Telšių vyskupijos diecezinę šventovę – Šv. Kazimiero bažnyčią Vėžaičiuose. Tą dieną pagrindinėms 12 val. šv. Mišioms vadovavo Telšių vyskupijos vyskupas Jonas Boruta SJ, koncelebravo jo augziliaras vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, Telšių kunigų seminarijos vadovai, nemažai kunigų, liturgijoje patarnavo Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos klierikai ir Kauno kunigų seminarijos propedeutinio kurso Šiluvoje auklėtiniai, giedojo Vėžaičių parapijos choras. Šv. Mišių pradžioje visus susirinkusiuosius pasveikino Telšių vyskupijos ganytojas ir pakvietė savo sekretorių kun. Haroldą Šneideraitį pristatyti šv. Kazimierą. Jis visiems išsamiai pristatė šventąjį, perskaitydamas jo nuodugnią biografiją. Sakydamas pamokslą Telšių vyskupijos vyskupas J. Boruta SJ kalbėjo apie Vėžaičių bažnyčios pastatymo aplinkybes, nes tai – seniausia Vakarų Lietuvoje šv. Kazimiero titulo bažnyčia, pastatyta XVIII a. Vyskupas išryškino šv. Kazimiero asmenybės taurumą, jo šventą gyvenimą, meilę Dievui ir žmonėms, ypač vargšams. Jis buvo pamaldus, skaistaus gyvenimo vyras, ištikimas Dievui, Bažnyčiai, savo pareigoms. Vyskupas analizavo Šventojo pavyzdžio svarbą Lietuvai ir kvietė tikinčiuosius melsti jo užtarimo, ypač šiais, Lietuvai neramiais ir pilnais išbandymų laikais. Jo pavyzdys – meilė Eucharistiniam Kristui ir Dievo Motinai Marijai tikrai įkvepiantis ir sektinas pavyzdys šių dienų visuomenės žmonėms.

Su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimu vienmetė tradicija

Kun. Gediminas Numgaudis OFM pristato savo fotoparodą

TELŠIAI. 25 metus, tiek, kiek gyvuoja atkurta Nepriklausoma Lietuva, kovo 11-osios išvakarėse Telšių Žemaitės dramos teatre tikintieji kartu su dvasininkais už Lietuvos laisvę gieda Žemaičių Kalvarijos kalnus. Pirmąsyk šia intencija susirinkta 1990-ųjų kovo 10-osios vakarą ir Žemaičių Kalvarijos kalnai tapo svarbiu tikėjimo ženklu Lietuvos laisvės priešaušryje. Šiais metais, pasitinkant sidabrinį Lietuvos laisvės jubiliejų, Žemaičių Kalvarijos kalnai Telšių tikinčiųjų bendruomenės su didžiausia padėka už tautos laisvę giedoti kovo 9-osios vakarą.

Tęsiant Padėkos už Lietuvos laisvę maldą, kovo 11-ąją tautiškai pasidabinusioje Šv. Antano Paduviečio Katedroje aukotos Sumos šv. Mišios, kurioms vadovavo Telšių vyskupas ordinaras Jonas Boruta SJ, koncelebravo vyskupas augziliaras Linas Vodopjanovas OFM ir keli Telšių vyskupijos kunigai. Po šv. Mišių Katedroje ne tik iškilmingai sugiedotas Lietuvos valstybės himnas, bet ir įvyko sakralinės muzikos koncertas, kurio programoje – ansamblio „All antico“ ir Lietuvos operos dainininko, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solisto Mindaugo Rojaus atliekami kūriniai.

Išmokti gyventi laisve

Pradinių klasių mokinių choras atlieka dainą, pritariant skudučiams

Panevėžys. Kazimiero Paltaroko gimnazijos moksleiviai su mokytojais kruopščiai ruošėsi Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25-mečio jubiliejui: pynė trispalves juosteles, ruošėsi konkursams, repetavo menines programas.

Kovo 9 dieną 2–4 klasių mokiniai dalyvavo viktorinoje ,,Lietuva – mūsų Tėvynė“. 2 c klasės mokinukai pradžiugino gražiu tautiniu šokiu (vadovės – Gražina Bataitienė ir Zita Rimkuvienė). Su valstybine švente vaikučius sveikino mokytoja, renginio vedėja Sonata Marcinkevičienė ir direktorės pavaduotoja ugdymui Edita Dilienė. Mokytojos išradingai pateikė viktorinos užduotis mažiesiems: apibūdinus miestą, reikėjo atspėti jo pavadinimą ir taip pelnyti vardą komandai. Moksleiviai sprendė kryžiažodžius apie Lietuvos miestus, upes, žymius žmones, dalyvavo patarlių konkurse, kūrė eilėraščius savo Tėvynei ir juos skaitė. Nesnaudė ir gausus sirgalių būrys: sprendė kryžiažodžius, palaikė savo komandas. O gražiausia buvo, kai mažieji, susikabinę už rankų visi kartu dainavo ,,Žemėj Lietuvos“. Trispalvės vėliavėlės vaikučių rankose plazdėjo, primindamos, kokia mums visiems brangi laisvė.