Pro Deo
et Patria

Atsivėrimai

Seserys apaštalinėms misijoms

Ona Kaupinytė

Pas Kretingoje gyvenančias seseris (iš kairės) Juliją, Benjaminą ir Danutę nuolat pilna lankytojų Seserų archyvo nuotrauka

Provincijolė Arnelė sakė, kad didžiausia vykimo į Lietuvą problema – kalba Autorės nuotrauka

Provinciolė Arnelė (kairėje), seserys Danutė ir Julija atsakė į klausimą, kodėl jų abitai pilki. „Tai – pelenų spalva, o pelenai – atgailos simbolis“ Autorės nuotrauka

Praėjusį sekmadienį Vilniuje, Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapijoje, Bernardinų bendruomenės centre, Švenčiausios Širdies seserys pranciškonės misionierės (FMSC) supažindino su savo gyvenimu ir veikla. Tai buvo jau trečioji paskaita iš ciklo „Dievo ženklai žemėje“. Iš Kretingos atvykusios trys seserys pranciškonės – jau 20 metų Lietuvoje gyvenanti italė sesuo Benjamina, sesuo Danutė iš Šiaulių, sesuo Julija iš Plungės – supažindino susirinkusiuosius su savo kongregacijos istorija, misija, pasakojo, iš kur seserys semiasi gilaus geranoriškumo, atperkančios meilės, apaštalinio uolumo. Drauge svečiavosi ir kongregacijos provincijolė sesuo Arnelė iš Paryžiaus.

Dievo dovana

Priminusi kongregacijos atsiradimo istoriją sesuo Benjamina sakė, kad nebuvo nieko didingo, tai buvusi tiesiog Dievo dovana. „1859 metais Paryžiaus kunigaikštienei Laurai Leruox de Bauffremont kilo mintis ką nors gero padaryti Bažnyčiai. Ji sumąstė įkurti vienuolių kongregaciją, kurios narės pasitarnautų apaštalinėse misijose, rūpintųsi našlaičiais, vargingai gyvenančiais žmonėmis. Su šia mintimi kreipėsi į tėvą pranciškoną Gregorijų Fioravantį iš Venecijos. Tėvas Gregorijus negalėjo nepalaikyti kunigaikštienės entuziazmo. 1861 metais vienuolynas buvo įkurtas, kalnuose pastatytas pastatas, jame apsigyveno pirmosios 53 mergelės – novicijos – iš Prancūzijos, Italijos, Austrijos, Belgijos, Šveicarijos, Vokietijos“, – pasakojo puikiai lietuviškai kalbanti sesuo Benjamina.

Kai susirgusi kunigaikštienė negalėjo rūpintis ir išlaikyti seserų, jas patikėjo pranciškonui tėvui Gregorijui. „Tikiu, kad greitai jis taps palaimintuoju“, – sakė sesuo Danutė.

Kongregacijos seserys iki šiol siunčiamos į įvairius pasaulio kraštus atlikti savo misijos. Šiuo metu Švenčiausios širdies pranciškonių misionierių bendruomenių yra Europoje (Albanijoje, Bulgarijoje, Kipre, Prancūzijoje, Italijoje, Lietuvoje, Liuksemburge, Čekijoje, Šveicarijoje), Afrikoje (Kamerūne, Konge, Centrinėje Afrikos Respublikoje), Šiaurės ir Pietų Amerikoje (JAV, Čilėje, Bolivijoje, Peru, Ekvadore, Meksikoje), Azijoje (Libane, Indijoje, Filipinuose).

Apie Dievo apvaizdą

„Pamatinės kongregacijos vertybės yra pasitikėjimas Dievo Apvaizda, nusižeminimas, meilė. Mes nešame meilę žmonėms, jaučiame, kad Dievas mus myli. Žmonės, Dievas jus myli! – sakė sesuo Danutė. – Mes dažnai šaukiamės Dievo Apvaizdos. Kas tai yra? Tai – ta erdvė, kuri užpildo Dievo ir žmogaus bendradarbiavimą kuriant pasaulį ir dalyvauja išganymo istorijoje. Tokiam bendradarbiavimui yra pašauktas kiekvienas žmogus. Dievo Apvaizda neateina per atidarytas duris. Ji yra tai, kas eina pirma mūsų ir ruošia mums kelią, tarsi upės vaga, parodanti, kur tekėti vandeniui. Dievo Apvaizda veda į galutinį tikslą, į Dievo valios išpildymą, o kūrinijai suteikia tvarką, kad viskas vyktų pagal Dievo valią“.

Sesuo Danutė dar pridūrė, kad Dievo Apvaizda nėra tik tai, kas mus veda, bet ir tai, kas paruošia kelią, kad galėtume vykdyti Dievo valią. „Buvo toks atvejis. Penktadieniais pas mus ateina vaikai pranciškoniukai. Kartais jie lieka visai nakčiai – kartu meldžiamės, žiūrime filmus. Vaikams buvo pasakyta atsinešti vakarienę, o arbata jau mes pasirūpinsime, – pasakojo sesuo Danutė. – Po Mišių žiūrime, kad vaikai nieko neatsinešė. Su seserimi Julija jau galvojome, kad reikės eiti virti puodą makaronų, kad galėtume vaikus pamaitinti, o radome prie durų maišą bandelių su dešrelėmis. Viešpats pasirūpino. Nereikėjo virti, galėjome eiti ir bendrauti su vaikais“.

Tačiau, pasak sesers Danutės, upė gali išsekti, patvinti, pakeisti vagą. Tai nenuspėjama, bet priklauso nuo to, kaip žmonės sugeba apsispręsti. Ji priminė Viešpats žodžius: „Mano mintys nėra jūsų mintys, mano keliai nėra jūsų keliai (...) Mano keliai viršija jūsų kelius, o mano mintys – jūsų mintis“. Svarbiausia, pasak jos, – tikėjimas nepaisant nieko, nematuojant Dievo teisingumo, nes Dievo planai pranoksta žmogaus planus.

Dievo išbandymai

Dažnai žmonės ima svarstyti, kas gyvenime gerai, kas blogai, kas teisinga, o kas ne. Tėvas Gregorijus yra pasakęs: „Niekas neturi teisės paklausti Dievo Apvaizdos, kodėl tokiu būdu, o ne kitokiu“. Sesuo Danutė prisiminė įvykius iš vienuolyno istorijos. Kai kunigaikštienė neturėjo pinigų remti vienuoles, nors buvo pasižadėjusi tai daryti (ji buvo išsiskyrusi, o vyras atsisakė duoti lėšų), kai jaunos seserys ėmė mirti iš bado ir nuo ligų, tėvą Gregorijų kankino klausimas, kodėl taip yra. Tačiau jis suprato, kad šio vienuolyno norėjo pats Dievas, vadinasi, todėl jis turi būti išmėgintas tokiais išbandymais, kurie žmonėms gali atrodyti itin sunkūs.

„Matydamas mirštančias seseris, tėvas Gregorijus pasiūlė joms grįžti į namus (juk dar nebuvo įsipareigojusios), tačiau jos atsakė: „Mes nepaliksime šitos angelų alėjos“. Tada tėvas Gregorijus, supratęs, kad Dievas nori išbandyti šį savo kūrinį, užrašė savo atsiminimuose, kad gal jam pačiam pritrūko pasitikėjimo Dievo Apvaizda. Prisiminkime, kaip ir šventasis Pranciškus, gyvenimo saulėlydyje apmąstęs nugyventus metus, pasakė, jog, kas gyvenime buvo kartu, Dievas padarė saldybe. Jis pripažino, kad Viešpats, o ne jis pats, yra pagrindinis jo gyvenimo veiksnys. Šventasis Pranciškus savo testamente yra kelis kartus pasakęs: „Dievas davė, Dievas, nuvedė, Dievas parodė...“ Kai tėvas Gregorijus dar anksčiau yra klausęs savo vyresniojo, ką daryti, jis jam atsakė: „Eik ir daryk“. „Kunigaikštienė Laura pakluso savo vidiniam troškimui įkurti kongregaciją, ką nors padaryti dėl Bažnyčios, dėl tų mergelių, kurios neturėjo galimybės eiti į mokyklą, tėvas Gregorijus irgi pakluso situacijai, į kurią pakliuvo, todėl šiandien ir mes esame“, – sakė sesuo Danutė.

Be jokio kraičio

Pasak sesers Julijos, pranciškonai iš kitų kongregacijų išsiskiria neturtu, paprastumu. „Jų neturtas, paprastumas pirmiausia yra išgyventas viduje, – sakė ji. – Šventasis Pranciškus neturtą vadino savo pomėgiu, sakė, yra su juo apsikabinęs. Kaip kongregacija išgyvena neturtą? Mes neturime net savo konstitucijos. Ji yra paimta iš ankstesnės kongregacijos, pridėta tik dalis apie misijas. Galbūt kyla klausimas, iš ko gyvena seserys? Kitose kongregacijose tuo metu, kai kūrėsi mūsiškė, buvo įprasta į vienuolyną ateiti su kraičiu. Buvo net pasakyta, kiek marškinių, kiek paklodžių reikia atsinešti. Pranciškonai gyvena tik iš Dievo apvaizdos, tik iš to, ką žmonės jiems atneša. Įkūrėjas yra pasakęs: „Jos neatsineš nieko. Turės turto, bet viskas bus bendra“.

Sesuo Julija paaiškino, kuo pranciškoniškas neturtas skiriasi nuo kitų ordinų ir kongregacijų neturto. „Nėra jokio prieraišumo daiktams. Viskas, ką turi, yra duota Dievo. Viskas, ką uždirbi, yra skirta bendruomenei, – sakė ji. – Ir viskas, ką darai, yra Dievo garbei ir šlovei. Per visą istoriją seserys nieko neturėjo savo. Jos dalindavosi tuo, ką pačios gaudavo. Ir šiandien mūsų seserys visame pasaulyje gyvena šiuo idealu“, – pasakojo sesuo Julija.

Sesuo Danutė juokavo: „Kartais Viešpats taip pasirūpina, kad tenka atsikratyti. Kartą gavome aštuonis maišus morkų. Pridėjome pilną šaldiklį, paskui su seserimi Julija vaikščiojome ir dalijome morkas tiems, kuriems, manėme, jų reikia. Mums davė, tai ir mes pasidalijome. Pareiname viską išdalijusios, o prie durų – krūva cukinijų“.

Dirbti – garbinga

Kaip pasakojo sesuo Julija, ir broliai pranciškonai, ir seserys pranciškonės privalo dirbti. Tai – garbingas užsiėmimas. Duoną reikia užsidirbti savo darbu. „Visuomenė mus priverčia dirbti, – sakė ji. – Tačiau rinkdamosi darbus mes žiūrime ne į tai, kiek uždirbsime, kokią karjerą padarysime, bet kaip tame darbe galėsime eiti mūsų pasirinktu keliu. Todėl mes niekada nedirbsime finansų makleriais, o būsime ten, kur mūsų labiausiai reikės, pavyzdžiui, vaikus raginsime ieškoti Dievo išminties. Mes esame tik paprastas įrankis, per kurį Dievas gali daryti savo darbus“.

Šventasis Pranciškus yra sakęs, kad nėra gėda eiti prašyti išmaldos. Bet tik tuo atveju, jei už darbą nėra atlyginta. Kai tėvas Gregorijus, kurio globai buvo paliktos seserys, neturėjo iš ko išlaikyti vienuolyno, jis ėjo nuo durų prie durų prašydamas išmaldos.

Apie misijas

Sesuo Julija pasakojo, kaip jau pirmosios seserys, vos įsikūrus vienuolijai ir praėjus dvejiems metams, buvo siunčiamos vykti į kitas šalis. Pirmiausia jos apsistojo Šiaurės Amerikoje, savo tarnystę pradėjo padėdamos emigrantams. „Jos dabar dirba gal dvidešimtyje šalių. Mūsų tikslas – kad su mumis pabendravęs žmogus savo mintis keltų aukštyn į Dievą, – sakė ji. – Mes esame siunčiamos dirbti ten, kur niekas eiti nenori. Pavyzdžiui, seserys yra atvykusios į Afrikos džiungles, kur žmonės nežinojo, kas yra Dievas. Daug kur jos dirba sunkiausiomis, pavojingomis sąlygomis, pasitikėdamos, kad Dievas jas saugos. O Čilėje, kur atvyko pirmoji mūsų bendruomenė, nebuvo nieko, tik laukai. Dabar – jau didelis miestas. Nepamokslaudamos, neužsilipusios ant „bačkos“ seserys savo darbu ir pavyzdžiu atnešė troškimą gyventi truputį kultūringiau, higieniškiau“. Pasak sesers Julijos, būti misioniere nereiškia, kad būtinai reikia vykti į tolimas šalis. „Galima būti misioniere ir savo bendruomenėje – svarbu nešti Evangelijos džiaugsmą šalia esančiam.  Mūsų misija – būti paprastomis ir skelbti Dievo meilę, – sakė ji. – Pavyzdžiui, sesuo Benjamina nuneša kavos naktį dirbantiems policininkams. Nereikia daryti stebuklų, kartais užtenka ir kavos puodelio“.

Kaip kalbėjo iš Kipro kilusi, bet dabar Paryžiuje gyvenanti sesuo provincijolė Arnelė, norint atvykti į Lietuvą ir atlikti tarnystę, reikia gerai išmokti kalbą. „Tai – pagrindinė problema. O lietuvių kalba nelengva. Mokslams prireikia dviejų metų“, – sakė ji.

Paskaitos klausytojos teiravosi, ar galima pas vienuoles pranciškones atvykti pabūti. „Visose bendruomenėse seserų namai visada atviri maldai“, – sakė sesuo Arnelė. „Mes esame atviros, pas mus nuolat pilna žmonių, vaikų. Kas ateina tyloje pabūti, kas pasimelsti, kas pasikalbėti ar paprasčiausiai stalo futbolą pažaisti, – pridūrė sesuo Danutė. – Kai Lietuvos vienuolynuose buvo Atvirų durų dienos, kažkas pajuokavo, kad mums Kretingoje reikia ne atvirų durų dienos, kokios būna kasdien, o nors vienos uždarų durų dienos“.

Pelenai – atgailos simbolis

Sesuo Danutė prisiminė šventojo Pranciškaus žodžius: „Dievas nėra pasakęs, kaip gyventi, tačiau Dievas davė brolius“. Ji teigė, kad ir seserys viena kitai padeda keliauti toliau. „Dievo Apvaizda pranciškonų šeimoje reiškiasi per bendruomenę. Mes, seserys, visos labai skirtingos, tačiau viena be kitos negalime ilgiau nei savaitę ištverti“, – sakė ji.

„Kuo mes panašios į brolius pranciškonus? Prieš paskaitą žmonės sakė: „Jūsų abitai nėra rudi, jūs – visai nepranciškonės, jūs nepanašūs“. Bet mes ne išoriškai panašios, mes vidumi panašios, – sakė sesuo Julija. – Bendras mūsų bruožas – neturtas“.

Vėliau seserys papasakojo, kad įvairiose šalyse pranciškonių abitai gali ir skirtis, pavyzdžiui, Afrikoje, kur šilta, seserys dėvi baltus abitus, Indijoje – melsvus. Tik kai reikia dalyvauti oficialesniuose renginiuose, tada rengiasi pilkais abitais. Tai – pagrindinis jų drabužis. Pilka spalva – pelenų, o pelenai – atgailos simbolis. Juokaudamos seserys rodė į koplyčioje esančius brolius pranciškonus, vilkinčius rudus abitus, ir klausė: „Kokios spalvos yra bulvių maišas? Tikrai ne rudos. O šventasis Pranciškus buvo apsivilkęs tiesiog tuo, ką turėjo – pilku bulvių maišu“. Broliai pranciškonai patikslino, kad ir jie kitose šalyse, atsižvelgdami į klimatą, gali dėvėti ir šviesius abitus.

© 2015 „XXI amžius“