Atsivėrmai
Susižadėjusios su Kristumi
Bronius VERTELKA
|
Kongregacijos įkūrėjo
pal. t. Honorato paveikslas
|
|
Ant vienuolyno sienų
Ksaveros Dobregaitės paveikslai
|
|
Vienuolyno koplyčia
|
|
Valgomojo kampelis
|
Daugybę kartų Panevėžyje teko Sodų gatvėje praeiti
pro namą, pažymėtą 10-uoju numeriu, tačiau jo duris pravėriau tik
balandžio 25-ąją, Gerojo Ganytojo sekmadienio išvakarėse. Čia, Švč.
Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos (popiežiaus
teisių) vienuolių namuose, organizuota Atvirų durų diena.
Senąją mūrinę pastato dalį dar prieš karą seserys
vienuolės suklojo savo rankomis. Kitą, medinę dalį, kurią vyresnieji
panevėžiečiai mena buvus žalios spalvos, apipuvusią ir apgriuvusią,
padėjo atstatyti jų geradariai jau Nepriklausomybės metais, pastato
šeimininkėmis tapus vienuolėms. Toks namas puošia Sodų gatvę.
Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacija
yra paplitusi po visą pasaulį, turi per 700 narių. Šios 1878 metais
įkurtos kongregacijos centras yra Lenkijoje, Lietuvos provincijos
centre Panevėžyje įsikūrusios 26 seserys vienuolės, o Lietuvos provincijoje
yra 53. Šios kongregacijos vienuoliniai namai dar yra Vilniuje,
Kaune, Druskininkuose, Palangoje, Šilalėje, Palendriuose. Jaunesnės
vienuolės dirba gydymo, švietimo įstaigose, katechetikos centre,
vyskupijos kurijoje. Vyresnės, pensinio amžiaus, užsiima namų tvarkymu,
atsideda maldai. Užtat taip visur švaru ir tvarkinga!
Valgyti vienuolės ruošia pačios, pačios sudaro
ir valgiaraštį. Jos stengiasi gaminti natūralų maistą. Vienuolės
nesureikšmina valgymo, ieško pigesnių produktų, šiuo atžvilgiu niekuo
nesiskiria iš paprastų mirtingųjų. Produktus perka turgavietėse,
nes, pirkdamos didesnį jų kiekį, sulaukia nuolaidų.
Seserys vienuolės niekuo nesiskiria ir nuo skubančiųjų
gatve. Jos neturi jokio išskirtinio ženklo, rengiasi kaip pasaulietės.
Tačiau per amžinuosius įžadus gauna žiedą, kaip sužieduotuvių su
Dievu ženklą. Jį nešioja kaip vestuvinį žiedą. Tuo patvirtina priklausymą
Dievui.
Įvairiais keliais moterys ateina į vienuolyną,
netgi vos baigusios vidurinę mokyklą. Čia įgyja specialybę, kuri
atitinka jų įgimtas savybes. Jeigu jaučia potraukį pedagogikai,
tai specialybė bus susijusi su pedagoginiu darbu. Jeigu domisi medicina,
moka slaugyti ligonius, tai turės medikės specialybę. Tai išsiaiškinama
jau bendruomenėje. Dauguma renkasi medicinos, teologijos studijas.
Provincijolė s. Jolita Šarkaitė teologijos magistrė baigė ir
neformalias studijas Lenkijoje.
Studijas apmoka bendruomenė. Ateinant į vienuolyną
nereikia turėti kažkokių santaupų. Dirbančios visą atlyginimą atiduoda
į bendrą kasą, sau nieko nepasilieka. Taip elgtis įpareigoja duotas
neturto įžadas. Ne taip pasielgus, jau būtų nuodėmė.
Nuo įstojimo į vienuolyną iki amžintųjų įžadų
praeina 78 metai, todėl prieš ateinant į vienuolyną būtina atsisakyti
to, ką buvo įsigijusios anksčiau. Atėjimas į vienuolyną pašaukimo
dalykas. Daugeliui jaunų sunku apsispręsti. Kartais atsisakoma pašvęstojo
gyvenimo. Užtat daug meldžiamasi, kad vis labiau būtų atsidavusios
Dievui. Lietuvoje nebuvo atvejo, kad vienuolyną paliktų dėl patikusio
vyriškio.
Vienuolyno patalpų išlaikymas kainuoja nemažai,
todėl vien iš savų lėšų būtų sunku išsiversti. Sulaukiama geradarių
pagalbos, jie aukoja, pasitikėdami vienuolių malda. Jie auką atneša
asmeniškai arba siunčia per banką. Geranoriškumo sulaukiama iš remonto
ir statybos meistrų. Žemės gėrybių dovanoja ūkininkai. Jeigu nustotume
bendrauti, kalbėtis, savo laiką dovanoti kitiems, tai mes nieko
neturėtume, sakė Lietuvos provincijos vyresnioji s. Jolita. Seserys
vienuolės liudija, kad Dievo malonė keičia mūsų gyvenimą. Yra galimybė
pasirinkti: priimti Dievo malonę arba atmesti. Vienuolės lanko kalinčias
Pataisos namuose moteris, bendrauja su sergančiais alkoholizmu ar
priklausomais nuo narkotikų. Moterims be abitų kai kuriais atvejais
būna lengviau prieiti prie žmogaus, padėti jam atsiverti. Kartą
teko išgirsti: Jeigu būčiau žinojęs, kad esi vienuolė, jokiu būdu
nebūčiau su tavimi bendravęs. Vienuolės neturi ir jokio pažymėjimo.
Vienuolyno sienos papuoštos sesers vienuolės Ksaveros
Dobregaitės, išgyvenusios beveik 101 metus ir į Amžinybę išėjusios
2011-aisiais, paveikslais. Daugybę jų buvo nupiešusi. Paveikslų
Evangelijos motyvais dovanojo bažnyčioms arba jie iškeliavo į užsienį
pagal užsakymus. Tautodailininkė s. Anelė Mironaitė ne tik piešė,
bet ir buvo gabi audėja, rengė parodas. Bet didžiausiomis įžymybėmis
laikomos tos, kurios visą savo gyvenimą atidavė jaunimui. Šiemet
mirė 102 metų s. Emilija Krasauskaitė, išugdžiusi daug pašaukimų,
turėjusi didelę bendravimo su žmonėmis patirtį. Sovietmečiu, kai
vienuolių niekas nevertino, jos tvarkė bažnyčias, šventorius, buvo
klebonų šeimininkėmis. Nors tuo metu galėjo siekti karjeros, bet
pasirinko tylų, slaptą gyvenimą. Ne viena patyrė stiprų sovietinio
saugumo persekiojimą. Viena iš jų narsioji s. Nijolė Sadūnaitė.
S. Domicelė Gailiušytė, dirbusi prancūzų kalbos mokytoja, pernai
šventė 75 metų pirmųjų vienuolės įžadų sukaktį. Birželį jai sukaks
95 metai. 10 metų Afrikos šalyse Ruandoje ir Konge darbavosi s.
Aušra Kuodytė (dabar ji gyvena Vilniuje). Tačiau, provincijolės
s. Jolitos pastebėjimu, didžiausios tokios misijos turi būti Lietuvoje,
kur daug žmonių nepažįsta Kristaus. Vienuolės stengiasi kuo plačiau
skleisti Evangeliją Panevėžyje ir aplinkiniuose rajonuose. Jos vyksta
į parapijas, bendrauja su žmonėmis.
Vienuolės negyvena uždarai, laisvalaikiu žiūri
filmus, lanko spektaklius, tačiau fotografuotis joms draudžiama.
Stengiasi eiti ne po vieną, taip palaiko bendrystės dvasią. Vyksta
dviračiais (kam pakanka fizinių jėgų) iki Berčiūnų. Kartais eina
į kiemą pažaisti su kamuoliu. O kartais, skambant krikščioniškai
muzikai, salėje pašoka. Kaip ir visi, vienuolės eina į parduotuves
ar turgavietes.
Kambariuose jos gyvena po vieną. Tai maldos,
meditacijos, susitikimo su Dievu vieta. Kai kurios seserys turi
meninių gabumų: mezga, daro puokštes, siuvinėja. Yra galinčių pasididžiuoti
savo balsu. Bet didžiausias vienuolių turtas mokėjimas bendrauti,
išklausyti kitą.
Autoriaus nuotraukos
© 2015 XXI amžius
|