Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2015 m. gegužės 22 d., Nr. 10 (229)


MŪSŲ
RĖMĖJAS

Pro Deo
et Patria


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno


Atmintis

Kaip lietuvis salezietis iš Brazilijos negalėjo aukoti šv. Mišių lietuviškai Seinuose

Kun. Pranas Gavėnas SDB

„Katalike“ (nr. 5) rašėme apie kun. Prano Gavėno SDB (1918 10 11–1949 07 03–2000 02 07) mirties 15-ųjų metinių minėjimą. Šiandien supažindiname su šio kunigo, tada dirbusio Brazilijoje, laišku, prieš 35-erius metus rašytu popiežiui Jonui Pauliui II. 1980-ųjų spalio 9 d. JAV leidžiamame žurnale „Tėviškės žiburiai“ (nr. 41) buvo išspausdintas nerimą keliantis laiškas Šventajam Tėvui dėl lietuvių religinės padėties Seinuose. Jo autorius tada buvo San Paulo lietuvių Šv. Kazimiero parapijos klebonas ir Pietų Amerikos lietuvių vienybės pirmininkas kunigas salezietis Pranas Gavėnas. Laiškas parašytas kunigui apsilankius Seinuose. Čia jis savo akimis pamatė tuometinę lietuvių padėtį (juos diskriminavo ne tik komunistinė Lenkijos valdžia, bet ir Bažnyčios hierarchai). Laiške išsakytos mintys įdomios ir aktualios todėl, kad nuo aprašomų įvykių praėjus 35-eriems metams galima geriau suprasti skausmingą Seinų krašto lietuvių padėtį ir ieškoti atsakymų į kai kuriuos dabarties klausimus.

Kun. Prano Gavėno SDB rašto Šventajam Tėvui ištraukos (kalba netaisyta)

Šventasis Tėve. Jaučiu sąžinės pareigą štai ką pranešti Jūsų Šventenybei... Seinuose turėjau labai liūdną pergyvenimą. Kaip tik šiuo tikslu rašau.

Sausio 27, sekmadienis. Norėjau laikyti Mišias bazilikoje senojoje Seinų katedroje prie lietuvių gerbiamo poeto vyskupo Antano Baranausko kapo.

Incognito dalyvavau 12 valandos Mišiose lenkų kalba. Maldininkų aktyvumas, pastebėjau, buvo labai silpnas: vien tik vargonininkas atsakinėjo ir jiems giedojo. Kaip paskui patyriau, daugumą dalyvių sudarė lietuviai.

Baigiantis paskutinei giesmei, kai jau viena dalis buvo išėjusi iš bazilikos, būrys žmonių (galėjo būti per šimtą) susirinko šventovės viduryje, pasiruošę giedoti. Bet kaip tik tuo metu pasigirdo per garsiakalbius įregistruoti garsai ir šūkavimai, spiegimai taip garsiai, kad reikėjo užsikimšti ausis. Giedot nebuvo įmanoma. Todėl vieni ėmė kalbėti Rožinį, kiti skaitė maldas iš maldaknygių. O man tai tikrai buvo sunku sulaikyti pyktį ir neapsakomo pažeminimo jausmą. Triukšmingi garsai truko 8-10 minučių. Sumažėjus triukšmui, paprašiau kaimyną, kad mane palydėtų zakristijon. Klebono nebuvo. Nuėjom klebonijon. Atidarius duris, prisistačiau klebonui ir pradėjau dėstyti reikalą.

Klebonas Stanislaw Rogowski pasišaukė vikarą kun. Zenoną Parakewicz, kalbantį lietuviškai, ir įsivedė į raštinę. Palydovas manęs nepaliko vieno.

Esu kunigas salezietis, lietuvis, lietuvių Šv. Kazimiero parapijos San Paule, Brazilijoje. Turėjau laimės po 41 metų aplankyti Lietuvą. Čia pravažiuodamas, norėčiau celebruoti bazilikoje arba vyskupo Antano Baranausko koplyčioje.

Vikaras buvo bepradedąs versti lenkiškai, tačiau klebonas galvos linktelėjimu davė ženklą, kad supratęs reikalą. Todėl vikaras tuoj įsiterpė klebono vardu lietuviškai:

– Čia negalima. Yra kita šventovė, atskirai...

Aš tariau:

– Mes, lietuviai, nuo mažens pažįstam Baranauską, deklamuojam jo eiles... Pirmą kartą atvykęs į Seinus, norėčiau kaip tik celebruoti jo koplyčioje.

– Bet čia negalima!

– Kodėl? Apkeliavau pusė pasaulio ir mačiau, kaip mielai priimami svetimi kunigai... O paskui – yra ir Bažnyčios nurodymai etninių mažumų naudai...

– Čia yra vyskupas, yra valdžia, turim nurodymus. Tamsta žinai, kad net kunigas negali daryti šventovėje, ką nori, ir jis turi klausyti. Turim dekretus, įsakymus...

– Dekretus, įsakymus, kuriuos... atrodo, jūs patys suformulavot. Jie neturėtų prieštarauti bendriems Bažnyčios nurodymams ir vykdyti diskriminaciją tarp pačių katalikų. Popiežius kovoja prieš visas diskriminacijas ir, šiuo atveju, jei sužinotų, nebūtų patenkintas.

– Popiežius matė ir pažįsta visą padėtį. Čia jis buvo laiminti statulos...

– Pamatė ir sužinojo, ką jūs norėjot, kad žinotų ir matytų. Bet turėtų pažinti tikrą padėtį. Turi žinoti! Popiežius ją sužinos! – sakiau jiems.

– Papasakokit ir, jei norit, parašykit, kam norit – net ir Popiežiui. Bet žinokit, kad... Popiežius yra lenkas!

To tikrai nelaukiau. Ir taip man iškrito iš rankų visi galimi argumentai. Pasijutau, kad visas drebu. Ir negalėjau pridėti kita, kaip tik:

– Popiežius ir tai sužinos!

Ir išėjau. Sugrįžęs į baziliką, radau tą būrį žmonių (daug vyrų ir subrendusių jaunuolių) tyliai besimeldžiantį. Kai pasklido žinia, kad klebonas neleido svečiui laikyti Mišių, visi kaip vienas suklupo ir užtraukė įžanginę Mišių giesmę „Pulkim ant kelių“. Bet tokiu graudžiu, tačiau kartu ir ryžtingu balsu, kad tikrai negalėjau sulaikyti ašarų. Man stojos prieš akis anų, caro persekiojimo, laikų vaizdas, kaip skaitome mūsų istorijos knygose. Nepratariau nė žodžio, susilaikiau. Bet ir norint susijaudinimas ir pasipiktinimas nebūtų leidę kalbėti. Tik išeidamas išdalinau visus paveiksliukus, kuriuos turėjau (dauguma norėjo Popiežiaus atvaizdo). Visi išėjo tyliai, lyg gavę mušti – pažeminti, nusiminę, pasimetę, sukandę dantis... Negalima išsakyti, ką jautė viduje. Jie ir aš!

Paskui vakare nuvykau į Punską, kur atsilaikiau Mišias, klebono kun. I. Dzermeikos patarnaujamas.

Šventasis Tėve, Seinuose nuo 1946 metų nutrauktos visos religinės apeigos lietuviškai, remiantis (melagingom ir klastingom) „informacijom“, esą krašte nėra lietuvių. Jau 33 metai lietuvių delegacijos kreipiasi į Lomžos vyskupą su prašymu leisti jų parapijos šventovėje – bazilikoje laikyti jų gimtąja kalba sekmadienines Mišias, teikti Krikšto ir Santuokos sakramentus bei atlikti laidotuvių apeigas. Tačiau ligi šiol nieko negavo. Jau 7 metai, kai Seinų lietuviai katalikai stengiasi sekmadieniais nors pagiedoti po Mišių vieną kitą lietuvišką giesmę bazilikoje, kurią jų tėvai statė ir kurią jie patys savo aukomis padeda išlaikyti, tačiau yra visokiais būdais trukdomi, kaip kad ir man pačiam teko patirti. Dargi yra niekinami, išjuokiami ir net grasinama: „Negausi išrišimo visoj vyskupijoj“, „Neturėsi palaidojimo“, „Eisi ir tu į pragarą, jei susidėsi su tais banditais...“

Tiesa, 1973 m. Lomžos vyskupas leido laikyti vienerias sekmadienines Mišias lietuviškai, tačiau ne parapijos šventovėje, o buvusioje liuteronų maldykloje, ir pažadėjo kitas koplyčias. Betgi tai nėra sprendimas. Klausimas yra gilesnis, principinis. Lietuviai kovoja už egzistencijos teisę, kuri jiems paneigiama; kovoja už lygias teises naudotis parapijos šventove (kuri, pagaliau, yra jų šventovė); kovoja už teises, kurias šiandien visuose pasaulio kraštuose etninės mažumos turi, kad būtų gerbiama jų kalba bei teisėti religiniai-kultūriniai papročiai ir jiems būtų užtikrintas religinis aptarnavimas. Jie žino, kad buvusioji protestantų maldykla (tarp kita ko, tai ne tik protestantų kulto namai, bet ir per maži, netinkami lietuvių bendruomenės reikalams) bet kada gali būti teisėtų savininkų vokiečių pareikalauta grąžinti. Kitoms koplyčioms bet kokiu atveju taip pat lengvai galėtų būti atimtos teisės, ir lietuviams nieko neliktų. Čia viskas gražiai išsispręstų vien tik užtikrinant teisių lygybės principą. Kol prie šito nebus prieita, lietuviai nenurims. Truputį atkaklūs tie lietuviai, taip, bet jeigu jie tokie nebūtų, gal nebūtų nė Lietuvos.

Šventasis Tėve, jei taip engtų kokie turkai (kaip Sobieskio laikais), arba kokie ateistai (kaip Stalinas ar jam panašūs), tikintys lietuviai viską perneštų ramia kankinystės dvasia. Bet kad taip elgiasi krikščionys katalikai katalikiškoj Lenkijoj, dargi remdamiesi paties Popiežiaus autoritetu, tai šiandien jau tikrai nesuprantamas reiškinys!

Jūsų Šventenybė iškilmingai pareiškė, kad „Tylos Bažnyčios jau nėra“. Už tai Jums lietuviai yra labai dėkingi. Tačiau liūdna patirti, kad ir po tokio paskelbimo dar yra tokia Bažnyčios dalis, kuri kenčia, turi kęsti sukandusi dantis pačioje Popiežiaus tėvynėje – katalikiškoje Lenkijoje! Tačiau tyla ir čia negali trukti amžinai. Jaučiamas pavojus (ir tai neišvengiama), kad ir čia atsiras koks „Solženicynas“ ar „Sacharovas“, kuris, rizikuodamas savo laisve ir net gyvybe, atskleis pasauliui šitą „Tylos Bažnyčią“ pačioj katalikiškoj Lenkijoj!

Šventasis Tėve, Suvalkų, Punsko ir Seinų trikampyje yra 10-11 tūkstančių lietuvių. Yra vaikų ir jaunuolių, normaliai kalbančių lietuviškai namuose ir net kai kuriose mokyklose. Manau, kad tai galėtų būti Dievo Apvaizdos numatytas religinių pašaukimų kampelis Lietuvos Bažnyčiai. Tačiau tokioje padėtyje Seinuose (ir su atgarsiu gretimose vietovėse) ne tik negalima kalbėti apie tokius pašaukimus, bet reikia netgi bijoti visiško nutolimo nuo Bažnyčios ir krikščioniško gyvenimo!

Jūsų Šventenybė ne kartą pareiškėte savo meilę Lietuvai ir savo rūpestį šios taip visokiais būdais išbandytos tautos tikėjimu. Lietuviai už tai yra Jums gyvai dėkingi, tačiau nesidrovi atvirai pasakyti: laukiame veiksmų!

1. Esminių pasikeitimų laukia visa Lietuva. Betgi taip pat visiems aišku, kad ir Popiežius ne viską gali tokioje padėtyje.

2. Vilnius su savo arkivyskupija yra apverktinoje būklėje: ortodoksai ten turi savo vyskupą ir savo katedrą, o Lietuvos sostinė metų metais tvarkoma apaštalinio valdytojo. Vilniaus katedra paversta meno galerija ir koncertų sale. Pačios arkivyskupijos ribos neaiškios. „Popiežiaus vardas Lietuvoje populiarus, bet būtų dar populiaresnis, jeigu jis įstengtų išspręsti Vilniaus arkivyskupijos klausimą“, – man pareiškė nusiminęs apaštalinis valdytojas kun. Alg. Gutauskas. Bet šis klausimas, aišku, reikalingas laiko ir kantrybės.

3. Seinų lietuvių padėtis yra tikrai skandalinga ir šaukiasi greito sprendimo. Ji yra priežastis įtampos tarp dviejų broliškų katalikiškų tautų, stiprina nusistatymą prieš Bažnyčią ir pačią Evangeliją, kuri „skaitoma vienaip, o gyvenime pritaikoma atvirkščiai“ su didele tikintiesiems dvasine žala. Tuo pasinaudoja ir dar pučia žarijas vis tie patys „Kristaus kryžiaus priešai“. Tuo tarpu būtų galima išspręsti „brevi manu“, lengvai, trumpu laiku. „Tuomet matytųsi, kad Popiežius tikrai mus myli!“ Ir tikintiesiems nebūtų ko pyktis tarpusavyje.

Kaip pastebėjau ir susižavėjau, Vilniuje, Aušros Vartų šventovėje, 9.30 val. atlaikiau Mišias lietuviškai; 10 valandą buvo kitos Mišios lenkiškai, laikomos lietuvio kunigo. Be jokių problemų, manau. Ir taip kasdien. O čia, Seinuose: „Negalima!..“

Šventasis Tėve, savo autoritetu pašalinkit šią tikrai piktinančią padėtį šioje Bažnyčios dalyje, brangioje abiem tautom ir, žinoma, taip pat Jūsų Šventenybei! Išspręskit šį klausimą pirma, negu kils kitas skandalas išeis pasaulinėn viešumon! Palaiminkit, Šventasis Tėve, šią taip didvyriškai kenčiančią tautą, ir Seinuose kenčiančią tikrai be jokio reikalo, taip pat ir tą, kuris su giliausia pagarba prisipažįsta Jūsų Šventenybės ištikimas sūnus Kristuje.

Kun. Pranas Gavėnas SDB,
San Paulo lietuvių Šv. Kazimiero parapijos klebonas
ir Pietų Amerikos lietuvių vienybės pirmininkas

P.S. Į Lomžą atvykęs naujas ganytojas vysk. J. Paetz savo dekretu nuo 1983 m. spalio 16 d. grąžino į Seinų baziliką lietuviškas pamaldas. Taip baigėsi skausminga istorija, kurioje, kaip pripažįsta net lenkai istorikai, Seinų lietuviai tikintieji buvo diskriminuojami ne kaip parapijiečiai, bet kaip lietuviai, o šios diskriminacijos neigiamos pasekmės jaučiamos iki šių dienų.

Pagal „Aušrą“
(http://www.ausra.pl/0503/pm1.html)

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija