Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2015 m. birželio 5 d., Nr. 11 (230)


MŪSŲ
RĖMĖJAS

Pro Deo
et Patria


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno


Atmintis

Paskutinysis Žemaičių vyskupas, nusipelnęs ir Rusijos katalikų sielovadoje

Marijonų vienuolio arkivyskupo Pranciškaus Karevičiaus MIC
(1861 09 17–1886 05 04–1914 05 11–1945 05 30)
70-osioms mirties metinėms

Paskutinysis Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius gimė 1861 m. rugsėjo 17 d. Giršėnų viensėdyje, Mosėdžio parapijoje, Telšių apskrityje. Pradžios mokyklą lankė Mosėdyje, o vėliau – aukštesniąją mokyklą Paurupės miestelyje (Kurše). Motina buvo labai pamaldi moteris, ir šešiolikametis Pranukas, paveiktas motinos pasakojimų apie misionierius, pasiryžo paaukoti save Dievui ir artimui. Siekdamas savo tikslo, dar metus mokosi Paurupės mokykloje, o 1880 metais įstojo į šeštąją Liepojos gimnazijos klasę. Patariamas dėdės, karo kapeliono kunigo Bartkevičiaus, Pranciškus 1881 metais įstojo į Peterburgo kunigų seminariją, norėdamas ją baigęs darbuotis tarp išsisklaidžiusių didžiulės Mogiliovo vyskupijos katalikų. Savo gabumais, malonumu ir pamaldumu jis patraukė draugų ir profesorių dėmesį. Seminarijos vadovybė jį nukreipė tęsti mokslą Petrapilio dvasinėje akademijoje, kurią baigė teologijos magistro laipsniu. Kunigu įšventintas 1886 m. gegužės 4 d. Jauną, gabų kunigą seminarijos vadovybė paskyrė profesoriumi, pavesdama dėstyti moralinę teologiją ir liturgiką. Po poros metų, pablogėjus sveikatai, kun. P. Karevičius paskiriamas klebonu Samaros mieste. Ketverius metus uoliai dirba pastoracinį darbą, pastato keletą maldos namų Samaroje ir vokiečių katalikų kolonijose, įsteigia kelias mokyklas jų vaikams. Pakviestas vėl į Petrapilį, eina Šv. Kotrynos bažnyčios klebono pareigas. Po metų paskiriamas kunigų seminarijos profesoriumi ir inspektoriumi; be to, aštuonerius metus buvo klierikų dvasios vadas. 1903–1908 metais ėjo katedros vikaro pareigas. 1908 metais pakeliamas garbės kanauninku, o 1910 metais – tikruoju Mogiliovo vyskupijos kapitulos kanauninku.

Mirus Žemaičių vyskupui Kasparui Felicijonui Cirtautui (1841 04 09–1868–1897 11 30–1913 09 04), lietuviškoji visuomenė susirūpino tinkamu kandidatu į vyskupo sostą. Buvo pasiūlytos kelios kandidatūros. Tikybų departamentas, nepalankiai žiūrėjęs į Lietuvoje vykdomą lenkinimo politiką per Bažnyčią, palaikė lietuvių norą turėti lietuvį vyskupą. Jam priimtiniausia atrodė kanauninko P. Karevičiaus kandidatūra, todėl jis buvo pasiūlytas Romai pirmuoju kandidatu. 1914 m. gegužės 11 d. Petrapilyje P. Karevičius konsekruotas vyskupu, o gegužės 18 dieną iškilmingai įžengė į Kauno katedrą. Naujasis vyskupas lietuvių visuomenės buvo sutiktas su entuziazmu. Jo pamokslai ir kalbos ingreso metu parodė, kad jis ne tik savo protu, bet ir visa širdimi, visa siela susijęs su lietuvių vargais ir troškimais, kad jam rūpi lietuvių dorovinis ir kultūrinis kilimas. Naujasis vyskupas gerai įvertino švietėjišką lietuvių kunigų veiklą: žmones ragino burtis į draugijas, dorai ir blaiviai gyventi, vienas kitą mylėti ir klausyti Bažnyčios įsakymų, remti labdaringas įstaigas. Rūpindamasis lietuviais tikinčiaisiais, vysk. P. Karevičius stengėsi būti teisingas ir lenkams, suartėti su visais Lietuvos gyventojų sluoksniais. Žemaičių kapitulą papildė lietuviais kunigais, rėmė ir skatino lietuvių katalikų draugijų ir spaudos organizacijų veiklą.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, vysk. P. Karevičius rūpinosi nuo karo nukentėjusių žmonių šalpa. 1915 metais, besigydydamas Kaukaze, sužinojo, kad visa Lietuvos teritorija okupuota vokiečių kariuomenės, ir įsitraukė į pabėgėlių šelpimą, tačiau širdis traukė į be vyriausiojo ganytojo likusią vyskupiją. Pagaliau jam pavyko gauti leidimą grįžti į Lietuvą aplinkiniu keliu, per užsienį.

Grįžusį vyskupą maloniai priėmė vokiečių valdžios atstovas princas Insenburgas von Baberšteinas, tuo norėdamas jį palenkti, bet vyskupas puikiai orientavosi politikoje ir nesidavė apgaunamas. Iš vysk. P. Karevičiaus okupacinės valdžios atstovai pareikalavo „visiško paklusnumo visiems vokiečių įsakymams“. Vyskupas pažadėjo, kad jis ir jo dvasininkai valdžios įsakymų klausys tiek, kiek tai reikalinga tvarkai palaikyti, bet ne daugiau. Įpareigojamas raginti žmones, kad vaikus leistų į vokiškas mokyklas, atsakė: „Jūs galite mane į kalėjimą įmesti, jūs galite mane sušaudyti, bet mano sąžinės priversti, aš tikiu, jums nepavyks. Prašau leisti tamstos potvarkį pasiųsti į Romą Apaštališkojo sosto nuožiūrai, ir aš pasielgsiu taip, kaip Šventasis Tėvas išspręs“. Kategoriškas vyskupo atsakymas padarė įspūdį, ir su juo vėliau būdavo kalbama švelnesniu tonu. Vyskupas išsikovojo teisę kartu su Lietuvos Taryba skirstyti lėšas, kurios buvo surinktos Lietuvai šelpti popiežiaus Benedikto XV nurodymu įvairiose šalyse.

Vysk. P. Karevičius su kun. Konstantinu Olšausku (1867–1933) nuvykęs į Berlyną susitiko su vokiečių vadovybe ir žodžiu išdėstė pretenzijas dėl okupacinės valdžios veiksmų, iškeldamas pasiūlymą, kad Vokietija pripažintų Lietuvą savarankiška valstybe. Šis pasiūlymas buvo sutiktas palankiai. Taip vysk. P. Karevičius savo autoritetu padėjo Lietuvos Tarybai ginti žmones nuo okupacinės valdžios daromų skriaudų. Be to, jo pastangų dėka buvo pagreitintas Lietuvos Nepriklausomybės akto pripažinimas iš kaizerinės Vokietijos pusės.

Milijoninę Žemaičių vyskupiją vysk. P. Karevičius valdė 12 metų. Šalia grynai religinio gyvenimo palaikymo ypatingai rūpinosi švietimu, spauda, draugijomis, blaivybe; rūpinosi, kad baltarusiškoje Breslaujos srityje tikintieji turėtų savo spaudą, kad sielovada vyktų jų gimtąja kalba. Analizavo lietuvių Katalikų universiteto steigimo galimybes, organizavo aukų rinkimą tarp Amerikos lietuvių. Nepavykus susitarti dėl katalikų universiteto, buvo leista Lietuvos universitete įsteigti Teologijos-filosofijos fakultetą. Surinktos lėšos buvo panaudotos Katalikų Mokslo Akademijai, kurios steigiamasis susirinkimas įvyko 1922 m. spalio 22 d. vyskupo rūmuose.

Vysk. P. Karevičius padarė pirmuosius žingsnius Lietuvos bažnytinei provincijai įkurti. 1926 metais įsteigus šią provinciją, Žemaičių vyskupija buvo panaikinta. Vysk. P. Karevičius buvo pakeltas tituliniu Skitopolio arkivyskupu. Tų pačių metų balandį jis įstojo į marijonų vienuoliją ir apsigyveno Marijampolėje. Čia liepos 9 dieną padarė pirmuosius įžadus, o 1929 m. liepos 9 d. – amžinuosius. Arkivyskupas vienuolis uoliai darbavosi didžiulės parapijos sielovadoje, patarnavo savo dvasinės šeimos nariams ir seserims vienuolėms. Buvo vyriausias marijonų cenzorius, kanoniškas vizitatorius. Rašė katalikiškoje periodikoje.

Arkivysk. P. Karevičius MIC buvo vienas iš stipriausių lietuvių teologų, neeilinio įžvalgumo ir stropumo teologinių raštų kritikas, nors išsamias kritines pastabas įteikdavo tik patiems autoriams. Gyvu tikėjimu ir uolumu buvo tikras Dievo žmogus; giliu mokslu ir pažiūrų platumu – humanistas geriausia to žodžio prasme; savo visu gyvenimu ir veikla – nuoseklus krikščionis.

Mirė arkivysk. P. Karevičius MIC 1945 m. gegužės 30 d. Marijampolėje. Palaidotas Kauno Arkikatedros požemyje šalia kitų Žemaičių vyskupijos ganytojų.

Pagal knygą „Mūsų švyturiai“
(„Ardor“, 1992)

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija