Pro Deo
et Patria

Pažintis

Laimingi mokytojos vienuolystės metai

Bronius VERTELKA

Šis Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolyno pastatas yra ir Domicelės Gailiušytės namai

Tarp Surdegio ir Troškūnų, Umėnų vienkiemyje, Gailiušiai susilaukė dešimties vaikų (trys jų mirė maži). Net keturios gausios šeimos dukros tapo vienuolėmis, o vienas sūnus buvo pranciškonų vienuolis ir kunigas. Šiuo metu gyva tik jauniausioji Gailiušių atžala – Domicelė Gailiušytė. Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolei birželio 18-ąją sukako 95 metai.

Pirmas įspūdis apie vienuoliją

Troškūnus sujudino miestelyje pasirodę vienuoliai pranciškonai. Jie buvo labai draugiški, visur lankydavosi, susitikinėjo su žmonėmis. Didžiulės įtakos tai turėjo ir Gailiušių šeimai. Keturios dukros pasirinko vienuolių kelią, o vienas sūnus tapo pranciškonų vienuoliu ir kunigu.

Pirmoji į vienuolyną išėjo Bronė. Domicelei buvo aštuoneri, kai sesuo išreiškė norą tarnauti Dievui. Girdėjo, jog Panevėžyje yra vienuolynas, nors mieste nebuvo lankiusis. Parašė laišką vienuolyno vyresniajai, nežinodama nei jos pavardės, nei tikslaus jos adreso. Po kurio laiko gavo laišką, kad atvažiuotų pasikalbėti. Vienuolyne aptarė būtinus reikalus. Viskam susitvarkyti davė savaitę. Grįžusi Bronė tarė, kad turinti išvažiuoti. Domicelė nesuprato, kodėl ji privalo palikti namus. Su vyresniąją seserimi buvo labai susigyvenusi, ši vedžiodavo ją į bažnyčią. Galvojo: kodėl niekas neprieštarauja Bronei? Ryte išbudino garsiai verkiantys namiškiai. Pravirko ir Bronė, atėjusi atsisveikinti su jaunesniąja sesute. Domicelei skaudėjo širdį, kad sesuo išvažiavo. Mokykloje nepratarė žodžio, neatsakinėjo į mokytojos klausimus, nors ją labai gerbė ir mylėjo. Palikta po pamokų verkė – taip buvo gaila sesers. Parlėkusi namo puolė melstis, kad Dievas duotų protą Bronei ir ji sugrįžtų. Netrukus Gailiušiai sulaukė laiško iš Panevėžio. Domicelė buvo linksma ir be galo laiminga. Pasijuto labai nusikaltusi seseriai, kad prašė Dievo, jog ji liktų namuose. Dabar meldė Aukščiausiojo, kad atšauktų tokią jos maldą. Mąstė: tegu taip lieka, gal ir pati į Panevėžį nuvažiuos. Toks buvo Domicelės vaikiškas supratimas apie vienuolyną.

Pasiilgdavo gimtųjų namų

Domicelė jau mokėsi Anykščiuose, kai atvykęs ją atostogoms pasiimti brolis pasakė, kad sesuo Ona irgi išvažiavo į Panevėžį. Vėl labai gailėjo sesers. Domicelė nuolat pasiilgdavo namų. Atvežta į Anykščius, negalėdavo ramiai užmigti, normaliai pavalgyti. Kartą sugalvojo namo pareiti pėsčiomis. Kelią rodė siaurasis geležinkelis. Juo nuėjo 18 kilometrų ir nepasiklydo. Kitais metais, jau būdama trečioje Anykščių progimnazijos klasėje, sužinojo, kad ir Anelė išvažiavo kaip ir Bronė su Ona.

Švenčiant Užgavėnes ji parvežė naujieną: vienuolyne sutarė, jog Domicelė galės mokytis Panevėžyje, bet pirmiausia tegu baigia mokslo metus Anykščiuose. Po kurio laiko iš sesers gavo laišką, kad Domicelė apsilankytų per velykines atostogas. Pirmą kartą ji važiavo traukinuku į Panevėžį. Čia buvo sutikta ir priimta kaip brangiausia viešnia, sočiai pamaitinta ir į minkštą lovą paguldyta. Tiesa, pradžioje draudė laisvai vaikščioti po vienuolyną, tik bendrai sukalbėjus maldą, tai leido. Pasijuto vos ne lygi su kitomis vienuolėmis, nors ėjo tik 14-uosius. Panevėžyje prabėgo visos atostogos. Gavo nurodymą važiuoti į Anykščius, ten baigti mokslo metus ir vėl grįžti atgal. Pasibaigus mokslo metams progimnazijoje, gimtuosiuose namuose viešėjo tiktai vieną dieną.

Patiko užsienio kalbos

Panevėžyje Domicelė lankė mergaičių gimnaziją. Nors vienuolyne neturėjo jokių pareigų, bet čia buvo nuoširdžiai ja rūpinamasi. Ryte stebėta, kad būtų sočiai pavalgiusi, išeinant į mokyklą dar įdėdavo maisto. Grįžusi vėl viskuo buvo aprūpinta. Tuo metu vienuolyne gyveno apie 80 seserų vienuolių, o Lietuvoje jų buvo apie 200. Gimnazijoje buvo sustiprintas užsienio kalbų mokymas, todėl Domicelė įgijo tvirtus prancūzų, vokiečių ir lotynų kalbų pagrindus. Labiausiai patiko prancūzų kalba. Atestatų įteikimas sutapo su rusų okupacija. Ne mokslai jau buvo galvoje. Vienuoles išvarė iš jų namų.

Tyli protesto akcija

Jau po karo iš pažįstamos gavo laišką, jog galėtų stoti į Vilniaus universiteto prancūzų kalbos specialybę, bet reikėjo laikyti ir rusų kalbos egzaminą. Jį už Domicelę kita išlaikė. Susirinko dviejų vaikinų ir keturių merginų kompanija – prancūzų kalbos studentų grupė. Dėstytojos bandė ją auklėti ateistiškai, bet studentai, visiškai nesusitarę, paskelbė nebylųjį nepaklusnumą: paklausti tyli, neatsako į klausimus, nuleidžia galvas. Kitą kartą atnešė pasiskaityti ateistinių laikraščių. Pasiteiravus, ar juos skaitė, vėl nuleido galvas. Taip grupė išgarsėjo visame universitete. Būtų vienas studentas, bemat išgrūstų, o čia – visa grupė. Studijuojantys anglų kalbą perspėjo: „Proto turėkit, nors šnekėkit, nes visus pašalins“. „Kad mes esame nekalbūs“, – teisinosi, nepasidavę jokioms provokacijoms „prancūzai“. Siuntė į partijos komitetą, čia bandė iškvosti, kodėl eina į bažnyčią. „O kas mus matė?“ – išpūtę akis, „stebėjosi“ atkaklūs studentai.

Mokytojavo Dauguose

Gavus universiteto diplomą reikėjo atidirbti trejus metus pagal specialybę. Domicelę paskyrė į Daugų vidurinę mokyklą. Ten jau žinojo, kokią mokytoją gaus. Į vietinę bažnyčią ji nueiti negalėjo, todėl aplankydavo tolimesnes. Išgirdo šnekant, ko vis kažkur važinėjanti. Grįžusią namo kviečia mokymo dalies vedėja: „Tai buvai bažnyčioje?“ „O kas mane joje regėjo?“ – įžūlumo nestigo Domicelei. „Atsiprašau, atsiprašau“, – skubėjo baigti pokalbį vedėja. Gelbėjo tai, kad ankstesnė prancūzų kalbos mokytoja neturėjo aukštojo išsilavinimo, buvo žemas jos mokymo lygis. Aplinkiniai tikriausiai žinojo, kad Domicelė yra giliai tikinti, bet į tai pro pirštus žiūrėjo.

Dauguose išdirbo ketverius metus. Sužinojęs, kad apsisprendė važiuoti į Vilnių, švietimo skyrius bandė ją perkalbėti. Sakė, jei sugalvotų grįžti, mielai vėl priimtų.

Darbo neteko per saugumą

Jei esi neregistruotas sostinėje, tuomet į darbą nepriimdavo. Viena Domicelės pažįstama dirbo sekretore Pedagoginiame institute. Kartu su kitais stojančiaisiais ir ją įrašė. Kurį laiką duoną pelnėsi spausdindama rašomąja mašinėle. Steigiantis Kooperacijos technikumui, ten vėl per pažintis įsidarbino, buvo auklėtoja klasės, kuri gerai mokėsi ir garsėjo pavyzdingu elgesiu, tačiau neturėjo komjaunuolių. Paskui dėl neaiškių priežasčių šias pareigas jai atsakė. Direktorė prašė neišsitarti mokiniams, kad yra atleista. Buvo didžiulis smūgis, kai, nepasibaigus mokslo metams, išvis išprašė iš technikumo. Čia jau saugumas pasistengė. Iki pensijos Domicelei buvo likę dveji metai. Kartą jai paskambino telefonu geras žmogus. Iš jo išgirdo, kad yra labai slaptas įstatymas, apie kurį žino tiktai socialinio aprūpinimo skyrius. Pagal jį tiems, kas prieš pensiją nedirbo dvejus metus, tereikėjo mėnesiui įsidarbinti ir iš to atlyginimo būtų paskaičiuojama pensija. Pavyko gauti darbo vaikų darželyje. D. Gailiušytei buvo paskirta 120 rublių pensija – pati didžiausia tuo metu.

Amžiumi vyriausia

Sulaukusi garbaus amžiaus, D. Gailiušytė negali skųstis atmintimi. Susitvarko be kitų pagalbos. Senokai žino, kad turi aukštą kraujospūdį, tačiau to pati nejaučia. Šiuo metu Domicelė Gailiušytė yra amžiumi vyriausia Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolė Lietuvoje. Iš artimųjų jau nieko nebeturi. Maždaug po 80 metų išgyveno tėvai. Brolis Jurgis  Steponas į Amžinybę išėjo sulaukęs 90-mečio. Jis buvo kunigas ir pranciškonų vienuolis.

Pernai sukako 75 metai, kai D. Gailiušytė davė pirmuosius vienuolinius įžadus. Pasveikinti ją atėjo Panevėžio vyskupas Lionginas Virbalas SJ.

„Niekada neabejojau tokiu savo pasirinkimu“, – sakė D. Gailiušytė.

Grįžo ten, kur pradėjo vienuolės kelią

Ilgai gyveno Vilniuje, bet prieš 10 metų  atvyko į Panevėžį. Grįžo į tuos pačius namus, kur prasidėjo jos, kaip vienuolės, gyvenimas. „Aš čia jaučiuosi tarsi atostogaučiau. Niekuo nereikia rūpintis. Ateini prie stalo – jau viskas paruošta“, – šypsojosi ilgaamžė. Tarsi pajaunėja, kai prisimena vaikystę. Didelės šeimos vaikai vienas kitą globojo, tarpusavyje draugiškai sugyveno, nuoširdžiai bendravo, nežinojo barnių ar pykčių. Tėvai buvo pamaldūs žmonės, sekmadieniais lankydavo bažnyčią. Buvo laikai, kai paslaptį, jog savo gyvenimą yra susiejusi su tarnyste Dievui, turėjo saugoti po devyniais užraktais. Tačiau ir tokiu gyvenimu nesiskundžia. Būdavo, Vilniuje susirenka slaptai iki 30 vienuolių, stalą nukrauna vaišėmis. Netikėtam svečiui būtų atsakę, kad švenčia gimtadienį ar vardadienį.

Prie pasakojimo apie D. Gailiušytę nerasite jos nuotraukos. Neužtiksite šios kongregacijos vienuolių veidų ir internete. Jų charizma – paslėptas gyvenimas sekant Jėzaus ir Marijos pavyzdžiu Nazarete ir džiugus tarnavimas kitiems, skaitant laiko ženklus.

Panevėžys
Autoriaus nuotrauka

Kun. Jurgis Steponas Gailiušis OFM

Kun. Jurgis Steponas Gailiušis OFM (1912 02 20–1940–2002 08 29). Mokėsi privačiai, vėliau Kretingos gimnazijoje. 1934 metais įstojo į pranciškonų vienuoliją, studijavo Italijoje, o 1940-ųjų vasarą, jau bolševikams įsibrovus į Lietuvą, Kretingoje įšventintas kunigu. Mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, vėliau pabėgo į Vokietiją ir studijavo Miuncheno aukštojoje teologijos mokykloje, ją baigė 1942 metais. Vokiečiams okupavus Lietuvą 1942-1943 metais buvo Kretingos parapijos vikaras, dėstė mokyklose, buvo Pajūrio vienuolyno viršininkas. 1944 metais vėl pasitraukė į Vokietiją, gyveno Bavarijoje, nuo 1945-ųjų buvo Fiuseno lietuvių pabėgėlių stovyklos kapelionu. 1947 metais persikėlė į JAV, buvo paskirtas dirbti lietuvių sielovadoje, aplankė visas didžiąsias lietuvių kolonijas. Buvo Gryno (Greene) vienuolyno ekonomas, JAV pranciškonų tretininkų viršininkas. 1949 metais tapo Vinipego (Kanada) lietuvių kapelionu. Įsijungė į pranciškonų veiklą, 1952 07 19 tapo Kenebunkporto vienuolyno viršininku – juo dirbo 16 metų. 20 metų buvo pranciškonų provincijolas, 23 metus – provincijolo patarėjas. Jo rūpesčiu Kenebunkporte įkurta berniukų vasaros stovykla ir vasarvietė, 1956 metais – Lietuvių Šv. Antano gimnazija (7 metus buvo jos rektorius), 1964 metais – jos koplyčia. 1953 metais jam vadovaujant įsteigtas Pranciškonų vienuolynas ir Prisikėlimo parapija Toronte (Kanada), 1958 metais – vienuolynai Ročesteryje ir Bridžvilyje, 1975 metais – vienuolynas Sent Petersburge. 1976 metais Brukline pastatyta A. Galdiko galerija, kurioje sukaupta daug lietuvių dailininkų darbų, įkūrtos pranciškonų kapinės. Kun. J. S. Gailiušis OFM rūpinosi „Aidų“, „Darbininko“, „Šv. Pranciškaus varpelio“ leidyba, išleido keletą knygų. Svarbiausios jų – „Serafiškuoju keliu“ bei lietuvių dailininkų albumas „Art Collection“. Mirė 2002 m. rugpjūčio 29 d. Kenebunkporte, palaidotas Midlvilidže (Midle Village). 

© 2015 „XXI amžius“