|
Pažintis
Kotrynietės tarsi vienos šeimos namai
Bronius VERTELKA
 |
|
Šv. mergelės ir kankinės Kotrynos
seserų kongregacijos (CSC)
namų Panevėžyje vienuolės
|
 |
 |
|
Vienuolių namų Panevėžyje koplytėlė
Autoriaus nuotraukos
|
Šiemet sukanka 370 metų nuo Švč. Mergelės
ir kankinės Kotrynos seserų kongregacijos (CSC) Lietuvoje įkūrimo.
Pasaulyje yra apie 600, Lietuvoje (Kaune, Panevėžyje ir Krakėse)
20 šios kongregacijos seserų vienuolių.
Ne kiekvienas Panevėžyje skubantis Danutės gatve
atkreipia dėmesį į namą priešais Kristaus Karaliaus Katedrą. Galbūt
ką nors sudomina pro tvoros tarpelius matomas gražiai sutvarkytas
kiemas, jame auginamos gėlės. Šiame pastate gyvena septynios seserys
kotrynietės, savo gyvenimą susiejusios su tarnavimu Dievui. Iš pirmų
pokalbio su jomis minučių supranti, kad bendrauji su tikromis inteligentėmis,
išprususiomis, sukaupusiomis didžiulį žinių kiekį. Dar didesnį pasitikėjimą
pajunti joms, kai kotrynietės nesirengia slėpti savo gyvenimo, netgi
padeda sužinoti jų aplinkos paslaptis, nesivaržo išsakyti savo nuomonę.
Vienuolių kotryniečių misija tarnauti broliams
ir seserims atsiliepiant į šių dienų poreikius sveikatos apsaugos,
krikščioniško auklėjimo, socialinio-pastoracinio darbo srityse.
Joms svarbu tai, kad ir toliau išliktų atviros, mylinčios ir patarnaujančios
ne tik Dievui, bet ir žmonėms. Jos dirba mokyklose su ateitininkais,
atsakingos už adoracijų ir procesijų organizavimą, prisideda organizuojant
stovyklas, įvairius kursus, dalyvauja parapijos gyvenime, susitinka
su žmonėmis dvasiniams pokalbiams, dirba Šv. Juozapo globos namuose,
buria savanorius, kurie bendrauja su ligoniais.
Jauniausia namų Danutės gatvėje gyventoja sesuo
Elija, kilusi iš Kauno, Žaliakalnio rajono. Jos tėvas autobuso
vairuotojas, motina virtuvės darbininkė. Ji vienintelė jų dukra.
Abu buvo netikintys, o dukra nekrikštyta, netgi nežinojo, ką reiškia
kryželis. Būdama devynerių metų pati atrado bažnyčią. Galvojo, kad
tai muziejus, nes matė daug paveikslų, bažnyčia buvo netoli jos
namų. Septintoje klasėje, mažojoje Prisikėlimo bažnytėlėje užsakius
šv. Mišias už jos mokyklą ir jų metu giedant bažnyčios chorui, pamatė
į maldos namus įžengusią, juodais rūbais vilkinčią vienuolę. Suprato,
kad tai jos šansas ir reikia jį pagauti. Pirmoji vienuolė, su
kuria užmezgė pažintį, buvo sesuo Kotryna. Po truputį susipažino
su kitomis vienuolėmis ir taip pamažu įsitraukė į vienuolišką gyvenimą,
o sulaukusi 17 metų ir būdama dvyliktos klasės moksleivė jau gyveno
vienuolyne. Nesidžiaugė tėvai tokiu dukros pasirinkimu. Mama ilgai
verkė. Jai buvo sunku tai suprasti, nes gyveno be tikėjimo, savo
dukrą norėjo matyti įgijusią virėjos specialybę.
Po 10 metų dukros paklausta, ką mano apie pasirinktą
gyvenimo būdą, ji atsakė: Dabar matau, kad esi laiminga ir man
yra gerai. Dabar mama atranda kelią į tikėjimą, nors dukra tai
daryti nevertė.
Sesuo Elija šiuo metu dirba tikybos mokytoja gimnazijoje.
Jos svajonė buvo į žinių pasaulį vesti pradinukus, todėl Panevėžio
kolegijoje baigė pradinių klasių pedagogiką, paskui Romoje teologijos
studijas, įgijo magistrės laipsnį. Į Lietuvą grįžo jau ne pradinukų,
bet tikybos mokytoja. Sesuo Elija gali kalbėti itališkai, vokiškai,
angliškai, verčia iš portugalų kalbos (nors nėra profesionalė).
Norėtų giliau studijuoti anglų kalbą.
Vyriausia amžiumi sesuo Romualda. Jai 83 metai,
kilusi nuo Miežiškių. Šeima buvo gausi, 7 vaikai (vienas mirė mažas).
Kolūkyje buvo tikra vergovė, jame nieko neuždirbdavo. Sugalvojo
ieškotis darbo Panevėžyje, bet pirmiausia reikėjo prisiregistruoti,
todėl turėjo pasą taip sutrinti, kad niekas nieko jame neperskaitytų.
Nuėjus į milicijos skyrių, išdavė naują. Įgijo jau ne kolūkietišką
pasą. Dirbo cukraus fabrike, geležinkelyje. Net 23 metai prabėgo
dirbant infekcinėje ligoninėje. Netgi šiandien geru žodžiu ji prisimena
buvusią vyr. gydytoją Rozovą, žydų tautybės ir partinę. Gal ir nujautė,
kad jos pavaldinė yra vienuolė, bet jei ko reikėjo (sutvarkyti
kabinetą ar prie sunkaus ligonio pabudėti), vis s. Romualdai patikėdavo,
nors ši tik paprasta slaugutė. Pirmuosius vienuolės įžadus s.
Romualda davė1966 m. lapkričio 6 d.
Gyvenant mieste, jaunam žmogui norėjosi padaryti
kažką gera kitiems. Sesuo Romualda tapo aktyvia pogrindinės katalikiškos
spaudos platintoja. Tai jai buvo labai artima, kaip viltis, jog
ne viskas dar pražuvę. Pogrindinę literatūrą išvežiodavo po aplinkinius
rajonus. Kad nepakliūtų į saugumo rankas, vykdavo pakeleivingomis
mašinomis.
Skirtingi keliai suvedė vienuoles į šiuos namus.
Jų vyresnioji sesuo Julita Panevėžyje žinoma kaip Vandutė, kilusi
nuo Kupiškio, iš Palėvenėlės parapijos. Ji, kaip ir sesuo Elija,
buvo vienintelis vaikas šeimoje. Tėvas Sibiro tremtinys kūrė
šeimą jau turėdamas per 40 metų. Vandą Žemeliauskaitę viliojo darbas
su ligoniais. Baigė medicinos mokyklą Panevėžyje. 11 metų dirbo
slaugytoja Panevėžio respublikinėje ligoninėje. Nuo 1999 metų rudens
vienuolė, jau sesuo Julita. Šiuo metu ji dirba slaugytoja Šv.
Juozapo globos namuose.
Sesuo Monika į vienuolyną atėjo sulaukusi brandaus
amžiaus. Senokai bendravo su vienuolėmis, tačiau sirgo mama, kurią
privalėjo prižiūrėti. Tik jai mirus atėjo į vienuolyną. Mama nenorėjo,
kad dukra taptų vienuole. Galvojo, kad sergančios nebus kam prižiūrėti.
Pasakodavo, kaip kaime surinktą maistą veždavo į Antalieptės vienuolyną.
Zarasų rajono Salako miestelyje augusi moteris pirmą kartą gyvą
vienuolę pamatė būdama ekskursijoje Lenkijoje. Sesuo Monika baigė
ekonomiką Vilniaus universitete. Toks jos išsilavinimas labai praverčia
ir dabar. Ji ne tik vienuolių namų Panevėžyje, bet ir šios vienuolių
kongregacijos Lietuvos provincijos ekonomė. Šv. Juozapo globos namuose
atlieka zakristijono pareigas, padeda išnešioti Komuniją po globotinių
kambarius, nes šv. Mišias aukojančiam kapelionui mons. Juozapui
Antanavičiui sunku vaikščioti.
Sesuo Kristina žemaitė, Telšiuose gimusi, Skuode
užaugusi, Mažeikiuose pritapusi. Ten gyvena jos broliai, tėtis.
Besimokydama Klaipėdos buhalterinės apskaitos technikume kartą susipažino
su vienuolėmis. Kadangi tėvelio tėviškė Žemaičių Kalvarija, ten
tekdavo būti nuo ankstyvos vaikystės pas jo seseris. Gavus paskyrimą
į Raseinių rajoną, saugumas susirūpino, ko ji vis važinėja. Darbe
kruopšti ir rami, o paskui vis kažkur išlekia. Kviesdavosi pasikalbėti.
Iš ten išgirstų pasakojimų daug daugiau sužinodavo apie vienuoles,
nei pati žinojo. Įtarė, kad ji irgi tokia, bet nepagausi už rankos
neįrodysi. Norėdama sumėtyti savo pėdsakus, įsidarbino Ukmergėje,
bet ir čia po kelių dienų saugumas rado. Šiuo metu sesers Kristinos
darbas susijęs su kun. Alfonso Lipniūno progimnazijos ateitininkų
veikla.
Klausaisi vienuolių pasakojimų ir stebiesi: iš
kur toks noras tarnauti Dievui? Vienuolės kaip viena šeima. Sakosi,
kad vis laisvo laiko stokojančios. Trys iš septynių vienuolių turi
savo darbus. Keturios jau gauna pensiją. Čia dar gyvena namų vyresniosios
sesers Julitos mama. Jai eina 94-ieji metai, todėl senolei reikalinga
priežiūra. Kada dukra darbe, ja pasirūpina kitos vienuolės.
Tos, kurios nedirba, paprastomis savaitės dienomis
rūpinasi maisto ruošimu. Dirbančios į valgių gamybą įsijungia savaitgaliais.
Vienuolės ypač mėgsta gaminius iš bulvių. Jas perka arba šiek tiek
dovanų atveža bičiuliai ūkininkai. Kieme prie vienuolių namo yra
sodelis, čia pakanka vietos užsiimti žemės dirbimu. Turi du šiltnamius,
todėl salotas, krapus, ridikėlius valgo gana anksti. Pavasarį pasisodino
šešias Joniškėlyje paaugintas vynuoges. Maisto produktus kaip ir
daugelis panevėžiečių šeimų perka.
Šv. mergelės ir kankinės Kotrynos seserų kongregacijos
vienuolės nėra įspraustos į kažkokius rėmus. Netgi bažnyčioje joms
nebūtinas abitas, tačiau pageidaujama, kad kukliai rengtųsi, tamsesniais
rūbais. Privalo ant dešinės rankos piršto nešioti žiedą kaip ištikimybės
Dievui ženklą. Jį įgyja duodamos pirmuosius vienuoliškus įžadus.
Tai kaip sutuoktiniams vestuvės. Toks žiedas įpareigoja gyventi
skaisčiai, paklusniai, nesigviešti turtų.
Vienuolių namuose priimta, kad būtų žinoma, kur
išvyksta jų gyventojos. Išeinančios apie tai pasisako savo vyresniajai
ar bet kuriai vienuolei. Čia kaip bet kurioje geroje šeimoje.
Jeigu yra tokia šeima, tai vyras turi žinoti, kur jo sutuoktinė
ir vaikai. Jeigu vienuolių namuose nieko nėra, virtuvėje yra lenta,
kurioje užrašoma, kaip jų būtų galima ieškoti.
Vienuolių išvykimai irgi derinami. Jos iš anksto
susiplanuoja atostogas. Pinigų kiekį kelionei, maistui ir lauktuvėms
apskaičiuoja ir išduoda namų ekonomė sesuo Monika. Grįžusios jai
atsiskaito. Viskas daroma pasitariant, remiantis žmoniškumo principais,
ne įsakymais.
O štai, kaip gyvena garbaus amžiaus sulaukusios
vienuolės Vokietijoje, sužinojo neseniai ten apsilankiusi sesuo
Elija, nors į tolimą kelionę galėjo ruoštis bet kuri šios kongregacijos
vienuolė. Sesers Elijos laukė susitikimai su Lietuvai atgavus Nepriklausomybę
jai daug padėjusiomis vienuolėmis. Panevėžietė su grupele kitų vienuolių
vyko už tai joms padėkoti. Šiandien jos yra jau senyvo amžiaus,
todėl verkė iš laimės, pamačiusios viešnias iš Lietuvos. Kurios
pačios nebeįstengia susitvarkyti, joms įvairią paramą suteikia samdomi
pasauliečiai, o kadaise jos buvo jaunos, kartu su vyrais statė ligonines,
senelių globos namus. Visa tai uždirbo savo prakaitu. Bejėgėmis
dabar rūpinasi valstybė. Ar nesunku palikti tai, kas pačių uždirbta,
ir atiduoti valstybei? Vokietės vienuolės sakė: Ateina laikas kai
kuriems dalykams pasakyti sudie. Jos tebenešioja vienuolišką abitą,
ramiai priima atėjusią senatvę, bet išgyvena, kad trūksta pašaukimų,
nėra ateinančių jaunų vienuolių.
Panevėžys
© 2015 XXI amžius
|
