Renginiai
Gailestingojo Jėzaus paveikslo 80-metis ir tikėjimas
Jėzaus gailestingumu
Daiva Červokienė
|
Idėja kurti filmą apie
Gailestingojo Jėzaus paveikslą
kilo kun. Mariui Maršalekui
|
|
Filmo kūrėjai Ingrida Laimutytė
ir jos vyras Aleksas Matvejevas
|
Vilniuje pristatytas filmas Pasitikiu
Tavimi apie Gailestingojo Jėzaus paveikslą, nutapytą pagal šventosios
Faustinos (19051938) regėjimus. Filmo kūrėjai scenarijaus autorė
Ingrida Laimutytė ir režisierius Aleksas Matvejevas akcentuoja,
kad Vilniaus Gailestingumo šventovėje saugomas Gailestingojo Jėzaus
atvaizdas garsina Vilnių ir Lietuvą, daug Dievo gailestingumu pasitikinčių
žmonių patyrė stebuklų. Šv. Faustina šiandien tarsi pasidalinusi
į daugybę seserų ir brolių, kurie savaip liudija Dievo gailestingumą.
Kunigo pasiūlymas prilipo
Filmo scenarijaus autorė žurnalistė Ingrida Laimutytė,
jau 17 metų kurianti laidą Šventadienio mintys per LRT, pastebėjo,
kad mintis kurti filmą apie Gailestingojo Jėzaus paveikslą kilo
kun. Mariui Maršalekui (Mariusz Marszalek) FGM, jau senokai gyvenančiam
Lietuvoje ir tarnaujančiam Dievo Gailestingumo šventovėje. Jis priminė,
kad sukanka 80 metų nuo šio paveikslo nutapymo, ir pasiūlė sukurti
filmą. Kunigas galvojo apie televizijos laidą, tačiau tas nesusipratimas
buvo laimingas. Žurnalistė pagalvojo: Laida yra laida, o kodėl
nesukūrus filmo, jos vyras režisierius Aleksas Matvejevas iškart
tuo susidomėjo.
Filmo kūrėjai sakė iš pradžių norėję papasakoti
paveikslo istoriją, kurioje netrūksta detektyvo detalių. Iš pradžių
daug gilinosi į šią istoriją, šv. Faustinos gyvenimo Vilniuje laikotarpį,
ieškojo apie tai galinčių pasakoti žmonių. Tačiau greitai suprato,
kad šie faktai nėra įdomiausias dalykas. Kur kas svarbiau žmonių
liudijimai, ką jiems reiškia pasitikėti Jėzumi. Filme gausu asmeninių
liudijimų, kalbama apie šiuolaikinio žmogaus tikėjimą, pasitikėjimą
Dievu. Istorijos susipynusios. Štai keli lietuviai sakė apie paveikslą
sužinoję ne Lietuvoje, o kažkur Amerikoje, vienuolė iš Myslibužo
(Lenkija) pasakojo, kokį įspūdį jai padarė susitikimas su vyskupu
Juozu Tunaičiu, kai šis iš kišenės išsiėmė Gailestingojo Jėzaus
paveikslėlį, kurį nešiojęsis nuo Antrojo pasaulinio karo metų.
Pėdsakai Lietuvoje ir Lenkijoje
Filme žiūrovams pristatytos vietos, susijusios
su Dievo Gailestingumo kultu ir paveikslu: šv. Faustinos Kovalskos
gimtasis Glogoveco (Głogowiec) kaimas; Myslibužas (Myślibórz), kur
veikia Gailestingųjų Jėzaus seserų vienuolynas, Plockas, kur 1931
metų vasarį Faustina patyrė pirmąjį Išganytojo apsireiškimą; Balstogė,
kur gyveno ir palaidotas palaimintasis kun. Mykolas Sopočka, šv.
Faustinos dvasios tėvas, daug nusipelnęs, kad per šią seserį perduota
Dievo Gailestingumo žinia įgautų konkrečią maldingumo formą ir pasklistų
po pasaulį; Vilnius, kur yra Gailestingojo Jėzaus paveikslo autoriaus
E. Kazimierovskio kapas; Krokuva, kurios Dievo gailestingumo šventovėje
yra Adolfo Hylos tapytas Gailestingojo Jėzaus paveikslas. Deja,
filmo kūrėjai negalėjo nuvykti į Baltarusiją, todėl nėra ten gyvenančių
žmonių liudijimų.
Gailestingojo Jėzaus atvaizdą pagal ses. Faustinos
Kovalskos regėjimus ir jai prižiūrint 1934 metais nutapė dailininkas
Eugenijus Kazimierovskis.
Kaip rašoma Dievo Gailestingumo šventovės internetiniame
puslapyje gailestingumas.lt, paveiksle Išganytojas pakelta dešine
ranka laimina žemės keleivius tarsi tardamas: Ramybė jums. Kairiąja
ranka Jėzus liečia savo drabužį ties Švč. Širdimi. Iš čia, begalinės
gailestingumo malonės, į mus trykšta du spinduliai. Dešinysis, balzganas
spindulys simbolizuoja sielą apvalantį vandenį, o kairysis, raudonas
kraują, sielos gyvybę.
S. Faustinai apsireiškęs Kristus kalbėjo, kad
šį paveikslą gerbianti siela nežus, ragino prie jo šauktis gailestingumo
nusidėjėliams, žadėdamas vesti krikščioniško tobulėjimo keliu ir
ypatingą pagalbą mirties valandą. Pirmasis sekmadienis po Velykų,
sekant apreiškimu, paskelbtas Dievo Gailestingumo sekmadieniu.
Pirmąkart paveikslas viešai pagerbtas 1935 metais
Aušros Vartų koplyčioje Velykų penktadienio, šeštadienio bei Atvelykio
sekmadienio tridieniu užbaigiant Jubiliejinius Pasaulio Atpirkimo
metus. Pamaldose dalyvavusi s. Faustina savo dienoraštyje rašė,
kad pamaldų metu Išganytojo ranka paveiksle judėjusi, kryžiaus ženklu
laimindama susirinkusiuosius. Pats paveikslas atrodė lyg gyvas,
iš jo trykštantys spinduliai skverbėsi į žmonių širdis ir sklido
tolyn... Pirmąjį gailestingojo Išganytojo apsireiškimą šv. Faustina
patyrė 1931 m. vasario 22 d. Plocke, vėliau keletą kartų Vilniuje.
Čia ji atvyko Dievo Motinos Gailestingumo seserų vienuolyno vyresnybės
nurodymu po 1933 metais duotų amžinųjų įžadų ir gyveno iki 1936-ųjų.
Šventovės metamorfozės
Įvykdyti per šv. Faustiną perduotą prašymą gerbti
Gailestingojo Jėzaus atvaizdą jam skirtoje šventovėje kliudė karas
ir ateistinė pasaulėžiūra. Tačiau Dievo Gailestingumo žinia įveikė
visas kliūtis. Dievo Gailestingumo šventovė Dominikonų gatvėje iškilo
XV amžiuje ir gavo Švč. Trejybės titulą. XVIII amžiuje ji patyrė
du gaisrus, o XIX amžiuje perdirbta į cerkvę. 1920 metais grąžinta
katalikams. 19461947 metais bažnyčioje dirbo s. Faustinos nuodėmklausys
kun. M. Sopočka.
2004 metais kardinolo A. J. Bačkio rūpesčiu šventovė
restauruota ir šventinta, 2005 m. rugsėjo 28 d. į ją perkeltas Gailestingojo
Jėzaus paveikslas. Dievo Gailestingumo šventovė Vilniuje išskirtinė
ir tuo, kad joje galima melstis visą parą.
Garsiojo atvaizdo klajonės
Pradžioje Gailestingojo Jėzaus paveikslas buvo
laikomas kun. M. Sopočkos bute, o nuo 1934 metų rudens seserų
bernardinių vienuolyne prie šv. Mykolo bažnyčios. Jėzus, pasirodęs
s. Faustinai, prašė perkelti paveikslą į jam skirtą garbingą vietą
bažnyčioje virš centrinio altoriaus. Deja, ji to nesulaukė. Jau
sirgdama 1936 metų kovą buvo perkelta atgal į Lenkiją ir ten mirė
po poros metų, sulaukusi vos 33 metų. Tik 1937 metais per Atvelykį,
t. y. Dievo Gailestingumo šventės dieną, paveikslas buvo pakabintas
Šv. Mykolo bažnyčioje šalia didžiojo altoriaus.
1948 metų rugpjūtį Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčia
okupacinės valdžios buvo uždaryta, seserų bernardinių vienuolynas
panaikintas, o inventorius pervežtas į Šv. Dvasios bažnyčią ir patalpintas
buvusio dominikonų vienuolyno koridoriuje. Gailestingojo Jėzaus
paveikslas liko Šv. Mykolo bažnyčioje ir tik 1951 metų liepą dvi
pamaldžios vilnietės paveikslą išpirko iš bažnyčios sargo, o po
kurio laiko perdavė Šv. Dvasios bažnyčios klebonui.
Buvo norinčiųjų išgabenti atvaizdą į Lenkiją,
tačiau nepavyko. Žmogus, pažadėjęs nelegaliai pervežti paveikslą
per sieną, paskutinę akimirką apsigalvojo.
Vis dėlto, 1956 metais Gailestingojo Jėzaus paveikslas
buvo išvežtas į Baltarusiją, pateko į Naujosios Rūdos bažnytėlę
netoli Gardino. Po poros metų iš šios parapijos iškėlus kunigą,
žmonės toliau lankė paveikslą ir prie jo meldėsi. 1970 metais valdžia
bažnyčią uždarė ir išgabeno visą jos inventorių. Gailestingojo Jėzaus
paveikslas per stebuklą liko nepaliestas.
Apleistoje šventovėje paveikslui buvo nesaugu,
tad susirūpinta jį sugrąžinti į Lietuvą. Kelių kunigų ir Gardino
vyskupo pastangomis 1986 metų rudenį Dievo Gailestingumo atvaizdas
slapta pargabentas į Vilnių. Jis vėl patikėtas saugoti Šv. Dvasios
bažnyčiai, kurioje tuo metu vyko remontas, todėl paveikslas nesukėlė
valdžios įtarimų. Jį pakabino šoniniame altoriuje bažnyčios dešinėje,
priešais sakyklą, ir čia paveikslas saugotas iki 2005 metų.
2003-ųjų pavasarį restauratorė Edita Hankovska-Červinska
nuo atvaizdo pašalino ankstesnių konservavimų bei pertapymo pėdsakus,
taigi dabar paveikslas yra būtent toks, kokį 1934 metais nutapė
E. Kazimirovskis. Tai duomenys iš Dievo Gailestingumo šventovės
internetinio puslapio.
Beje, nufilmuoti paveikslą buvo sunkumų. Jis saugomas
po stiklu, filmuojant reikėjo jį atidengti. Tam reikėjo arkivyskupo
leidimo, o filmuota naktį.
Liudijimai apie pokyčius ir stebuklus
Filme daug žmonių, susijusių su Dievo Gailestingumo
kultu ar patyrusių ypatingų Jėzaus malonių, pasakoja savo istorijas.
Jame kalba Gailestingojo Jėzaus seserų ir Gailestingosios Dievo
Motinos seserų kongregacijų vienuolės, Vilniaus arkivyskupas metropolitas
Gintaras Grušas, Vilniaus arkivyskupas emeritas kardinolas A. J. Bačkis,
kun. Mykolo Sopočkos beatifikacijos proceso postulatorius, Balstogės
vyskupijos vyskupas augziliaras Henrikas Cereško (Henryk Ciereszko),
kun. Miroslavas Grabovskis ir klebonas iš Myslibužo, Vilniaus bažnytinio
paveldo muziejaus direktorė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, restauratorė
E. Hankovska-Červinska.
Lenkų aktorius Radoslavas Pazura filme liudijo,
kaip patirtas autoįvykis jam tapo atsivertimo, naujo gyvenimo pradžia.
Aktorius teigė išgyvenęs tik Dievo Gailestingumo dėka, gydytojai
nedavė jokių šansų. Jo žmona, tada tik gyvenimo partnerė, daug maldėsi
už jį. Pirmąkart apsilankę Vilniuje sutuoktiniai, kaip teigė filmo
premjeroje, iš karto nuvyko į Aušros Vartus ir Dievo Gailestingumo
šventovę: Dievo Gailestingumas yra mums kaip skęstančiųjų gelbėjimosi
ratas. Turime laikytis jo, kad nepaskęstume.
Balstogės gydytojas ginekologas Tadeušas Vasilevskis,
dalyvavęs grupėje, kuri atlikdavo dirbtinio apvaisinimo (in vitro)
procedūrą, kartą naktį išgirdo triskart pakartotą Pasitikėk Jėzumi.
Vėliau, po kitų ženklų, suprato, kad neturi dirbti dirbtinio apvaisinimo
programoje, nes ši pamina žmogaus orumą. Kai kurios žiniasklaidos
priemonės Lenkijoje tada rašė, kad jis išprotėjo. T. Vasilevskis
aiškino, kad tikėjimas Jėzumi jam patarė palikti in vitro programą,
kaip gydytojas jis privalo jausti žmogaus gyvybės pradžios definiciją,
bet toliau padeda žmonėms.
Sutuoktiniai verslininkai Alanta ir Petras Masiuliai
filme liudijo, kad jų sūnūs yra išmelsti. Gydytojai teigė, kad pora
negali turėti vaikų. Kai gimė pirmasis sūnus, vyriškis nuėjo pas
gydytoją: Kad ir ką anksčiau sakėte, žmona pagimdė sveiką berniuką.
Gydytojas susimąstė ir atsakė, kad nors jis nematė tokios galimybės,
tačiau jei gimė vienas, tikėtina, kad bus ir daugiau.
Žiupsnelis istorijos
Dievo Gailestingumo kulto pradžia sutapo su karo
ir pokario metais. Sovietmetis ir tai, kad Šventasis Sostas buvo
uždraudęs kultą pagal šv. Faustinos regėjimus, lėmė, jog jis pasimiršo.
Tik Karoliui Vojtylai tapus Krokuvos metropolitu, apreiškimus pradėta
tirti iš naujo, o jo, kaip popiežiaus Jono Pauliaus II, veikla prisidėjo
prie Dievo Gailestingumo kulto paplitimo visame pasaulyje.
Lietuvoje apie jį vėl prabilta tik apsilankius
popiežiui Jonui Pauliui II, po jo maldos prie Gailestingojo Jėzaus
paveikslo, kuris tuomet buvo Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčioje.
Vilniaus arkivyskupas G. Grušas filme kalbėjo,
kad Dievo Gailestingumo kultas lydi jį nuo pat pašaukimo pradžios.
Kai Amerikoje pradėjo parengiamąjį kursą, ten pamaldumas Dievo Gailestingumui
buvo labai paplitęs tiek Dievo Gailestingumo vainikėlis, tiek
maldos Gailestingajam Jėzui. Kai atvykęs į Lietuvą pasakojo apie
tai, jam leido suprasti, kad lietuviai to nepraktikuoja. Tad dirbdamas
Lietuvoje stebi, kaip keitėsi nuostatos: nuo įsitikinimo, kad tai
tik lenkų pamaldumas, iki Dievo Gailestingumo šventovės įkūrimo
Vilniuje.
Filmo kelias prasideda
Filmo autoriai sakė, kad Dievo gailestingumo žinia
žinoma visame pasaulyje, ypač popiežiui Pranciškui paskelbus Gailestingumo
metus, todėl žiūrovų auditorija gali būti labai plati. Dabar filmas
verčiamas į anglų, italų, prancūzų ir ispanų kalbas, viliantis,
kad apie šį paveikslą, Vilnių, kaip apie Dievo Gailestingumo miestą,
sužinotų kuo daugiau žmonių.
Iš anksto to neplanavome. Kai filmą pabaigėme,
atrodė, pagaliau pailsėsime, nes į pabaigą teko labai intensyviai
dirbti. Bet filmas ragina eiti toliau. Štai Forum cinema atstovai
pasiūlė jį rodyti moralių filmų trūksta, tai rodo į jo premjerą
išgraibstyti bilietai. Pakvietė filmą rodyti į Klaipėdą, Šventąją,
Šiaulius. Net į Briuselį, Vokietiją, pasakojo I. Laimutytė. Pasak
jos, žodžiai Pasitikiu tavimi turi dvejopą prasmę. Jėzus pasakė
Faustinai, kad pasitikėjimas yra įrankis, kuriuo galime atsiverti
Dievo malonei: Jėzau, aš nieko neturiu, tad pasitikiu tavimi.
Kita vertus šis dvasingumas išreiškia ir Dievo pasitikėjimą kiekvienu
žmogumi, tarsi sako: Pasitikiu tavimi, kad su mano pagalba sugebėsi
pasikeisti.
Filmą turėtų greitai rodyti per Lietuvos nacionalinę
televiziją.
© 2015 XXI amžius
|