Pro Deo
et Patria

Vienuolių kūrybos atspindžiai

Nesąs joks rašytojas, tik kunigas...

Alvyra Grėbliūnienė

Vienuolių kūrybos atspindžiai

Ne vienam mirtingajam kyla klausimas: „Kaip įgyvendinti didįjį Dievo įsakymą mylėti Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu ir mylėti savo artimą kaip save patį?.. Tiesiog gyventi tikėjimu. Reikia tiesiog gyventi. Joks Dievo įsakymas nėra įgyvendinamas – juo gyvenama arba ne. Mylėti savo priešus, melstis už persekiotojus... Būkime drąsūs, mėginkime taip gyventi. Taip pamilsime ir Dievą, ir žmogų. Toks klausimas ir trumpas atsakymas yra pateiktas kun. Arūno Peškaičio OFM knygoje „Posūkis. Kunigo pasakojimai“ pradžioje. Ją skaitydami, surasime ne vieną platesnį paaiškinimą ir atsakymus į daugelį kitų klausimų.

Kun. A. Peškaitis OFM yra Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino vienuolyno gvardijonas ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapijos vikaras, nuolatinės formacijos moderatorius, „Mažosios studijos“ radijo laidų redaktorius, tinklalapio bernardinai.lt dvasinis asistentas, Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kalinčių nuteistųjų iki gyvos galvos kapelionas, Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos definitorius, Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos pastoracinės psichologijos dėstytojas.

Kunigas mielai sutiko atvykti į Druskininkus. Jo knygos „Posūkis. Kunigo pasakojimai“ pristatymas vyko birželio 3 dieną Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje. Dvasininkas papasakojo, koks buvo knygos išleidimo kelias. „Alma litera“ leidykla jo paprašė papasakoti apie tikėjimą ir gyvenimą. Padėjo, parengė tekstus spaudai žurnalistė, „Mažosios studijos“ bendradarbė Jūratė Kuodytė. Knygos pratarmėje ji rašo, kad  kunigo pasakojimai yra  puikus ir atviras liudijimas apie tai, jog kunigas yra ir žmogus. O kunigas knygos viršelyje įvardijo: Nesu joks rašytojas. Tik kunigas...

Pristatydamas knygą, brolis Arūnas teigė, jog Dievas sukuria labai daug gėrio, tik žmonės dažnai skiria daug laiko blogiui. Gal perskaitę šią knygą, skaitytojai iš savo gyvenimo galės prisiminti, kiek daug Dievo dovanų jie yra gavę. Knygoje nėra to, kas patiktų žurnalistams, nėra nieko apie blogus žmones. Autorius nenorėjęs apjuodinti, negatyviai parodyti žmogaus. Tai – prisiminimų ir apmąstymų knyga. Joje pasakojama apie 45–65 metų žmonių kartą, kuri išgyveno lūžį iš vienos santvarkos į kitą, dainuojamąją revoliuciją stebėjo iš vidaus. Ji skirta jaunimui ir vyresniems. Tai – kunigo liudijimas apie atsivertimą, Dievo atradimą, apie tai, kaip Tikėjimas, Viltis ir Meilė pakeitė jo gyvenimą, apie santykius su puikiais žmonėmis, kuriais jį Dievas apdovanojo šioje žemėje. Kiekvienas kunigo pasakojimas yra išgyventas širdimi, Apvaizdos palydėtas.

Vis dėlto noriu plačiau atskleisti kunigo, kaip nuteistųjų iki gyvos galvos kapeliono, darbą. Paminėsiu knygoje aprašomą kunigo Arūno prisistatymą kaliniams, kaip jis sutiko (o tam nelengva buvo apsispręsti) būti Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kalinčių nuteistųjų iki gyvos galvos kapelionu. Tai dvasininkas vadina vienu iš Dievo pokštų jo gyvenime. Pagal eilę prisistatė kiekvienas nuteistasis. Eilei priartėjus prie jo, išgirdo sakantis žodžius: Esu nuteistasis iki gyvos galvos šioje žemėje. Kunigas supratęs, kad tikrai pasakęs tiesą. Daugiau su kaliniais bendraudamas kun. A. Peškaitis OFM patyrė, kaip kaliniai atsiverčia, meldžiasi, keičiasi. Kokios būna baisios jų išpažintys! Kartais jas atliekant jiems pritrūksta oro, jaučia didelį skausmą. Kai žmogus suvokia savo nuodėmę, ją įvardija, tada ir gauna Kristaus atleidimą. Juk ir pirmas šventasis buvo žmogžudys, kabojęs kartu su Kristumi ant kryžiaus. Dvasininkas papasakojo keletą jaudinančių kalinių istorijų, kurios atskleidė liūdnus jų gyvenimo faktus laisvėje, jų atsivertimą kalėjime, pasiaukojimą dėl kitų, pasiryžimą gyventi su Dievu. Kunigas kalbėjo, jog mes įsivaizduojame save esančius kitokiais žmonėmis, bet bendraujant, gilinantis į jų istorijas, tenka suprasti, kad, esant tam tikrai situacijai tai galėjo atsitikti ir bet kam kitam.

Paliudijo kalinio Žygimanto Digaičio istoriją, kaip jis buvo pakrikštytas, kaip dvasiškai tobulėjo, savo noru apsigyveno pas neįgalų, kurčią kalinį, jį prižiūrėjo, tvarkė, mokė socialinių įgūdžių. Iki kalėjimo Žygimantas buvo beveik nieko neskaitęs, nemanęs ką nors rašyti... Kalėjime rašė dienoraštį. Išleista jo knyga „7 kvadratiniai metrai“. Man teko skaityti jos ištraukas ir būtinai noriu pacituoti Žygimanto mintis: Esu brodiaga. Bet brodiaga, kuris žino, kurioje vietoje yra širdis. Neturėdamas nieko, galiu padėti tam, kam reikia pagalbos. Padėdamas kitam, artėju prie Dievo, o man Dievas yra viskas.

Kapelionas prisipažino, kad iš santykio su nuteistaisiais jis pats daug gauna. Ten yra žmonės, kurie permąsto savo gyvenimą ir meldžiasi už mane, – kalbėjo kun. A. Peškaitis OFM.

Dvasininkas pristatė ir 2014 metais išleistą knygą „Vedami“. Joje daugiau ilgesio, yra kitas „dugnas“. Viską gali papasakoti tik poezija. Jos tekstus papildo evangelinių skaitinių komentarai ir gydytojo Kazio Simanausko fotografijos. Jos parodo sielos būseną. Knygoje autorius svarsto: O gal gydytojo ir kunigo bendras darbas padės gyti kieno nors sielai?.. „Vedami“ sudaryta iš trijų skyrių: „Paskyrimai“, „Dėlionės“ „Išsipildymai“. Iš kun. A. Peškaičio OFM lūpų jausmingai su aktoriniais gebėjimais, tiesiog širdies atsidūsėjimais sroveno eilėraščiai, dažnai palydėti žmogaus būties tamsos ir šviesos atspindžių. Autorius atskleidė nežinomų istorinių faktų apie Liudmilą Gurčenko, Nelly Paltinienę, meningokokine infekcija sirgusį Igną, atostogų miestą Palangą... Skaitytojus nudžiugins ruošiama spaudai dar viena, bendra kunigo ir gydytojo, fotografo knyga. Po nuotraukomis bus parašytos eilės.

„Vedami“ yra neatskiriama nuo „Posūkio“ – išryškinama tai, kas buvo gera. Tikras yra tik Gėris, nes blogis nėra tikras.

Iš popietės dalyvių padėkos žodžių, išsakytų kunigui, iš tos gražios keleto valandų bendrystės supratau, jog viena iš Dievo mums duotų dovanų buvo br. kun. A. Peškaitis OFM, kuris mums dovanojo save. Apsikeitėme Dievo duotomis bendrystės dovanomis. Juk dovana yra pasidalijimas; taip plečiama meilės santykio erdvė, –  teigia kun. A. Peškaitis OFM.

Graži dovana buvo ir Liškiavos parapijos vargonininkės Astos Galbogytės atliekamos giesmės. Jos jaudino ir artino širdis Dievop.

Druskininkai

© 2015 „XXI amžius“