Pažintis
Vienuolis argentinietis, įleidžiantis šaknis Lietuvoje
Bronius VERTELKA
|
Pumpėnų klebonas, Įsikūnijusio
žodžio kongregacijos vienuolis
ir kunigas Domingas Avelaneda
|
|
Ateitininkų vasaros stovykloje
Berčiūnuose (iš kairės): Laimonas
Mituzas (Kauno kunigų seminarija,
IV kursas), Pumpėnų klebonas
kun. Domingas Avelaneda IVE, Gediminas
Kasperavičius (Kauno kunigų seminarija,
II kursas) ir Gabrielius Satkauskas
(Vilniaus Šv. Juozapo kunigų
seminarija, V kursas)
|
|
Parapijos jaunimo futbolo
komandos laimėtos taurės
|
Tokių pavyzdžių, kaip sugeba susigyventi su Pumpėnų
jaunimu iš tolimosios Argentinos atvykęs vienuolis ir kunigas Domingas
Avelaneda Kabanilas (Domingo Avellaneda Cabanillas) IVE, Lietuvoje
sunkiai rasi. Įsikūnijusio žodžio kongregacijai priklausančio kunigo
atvykimo tikslas buvo dirbti su vaikais ir jaunimu, padėti jiems
kurti kitokią Lietuvą. Apie jį Lietuvos televizija yra sukūrusi
teleapybraižą. Parapijiečių užkalbintas Pumpėnų klebonas nesako,
kad šiuo metu neturi laiko ar kad jie galėtų užsukti vėliau, su
visais stengiasi išlikti labai tolerantiškas, jeigu reikia, sugeba
užjausti ar kuo nors padėti.
Įsikūnijusio žodžio kongregacijos Argentinoje
įkūrėjas kun. Karlosas Migelis Buela (Karlos Miguel Buela) 2004
metais pasiūlė savo pagalbą atgaivinant tikėjimą mūsų šalyje. Tarp
jos vienuolių buvo ir lietuvių kilmės. Argentinoje gyvena gausi
lietuvių bendruomenė, daug gero nuveikusi šios šalies naudai. Ten
katalikišką tikėjimą skleidė iš Lietuvos atvykę kunigai. Kodėl Lietuvai,
nusimetusiai okupantų jungą, tai daryti negalėtų padėti Argentinos
Dievo žodžio nešėjai? Tokiam savų kunigų gretų atsinaujinimui mielai
pritarė tuometinis Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas.
Vieną sausį į Pumpėnus atvyko du vienuoliai kunigai
iš Argentinos Domingas Avellaneda ir Markas Mikalonis (Marco Mikalonis).
Apie Lietuvą Domingas žinojo tik tiek, jog netoli Šiaulių yra Kryžių
kalnas, Vilniuje Aušros Vartai, o šalis kažkur prie Rusijos.
Vienuolyno vyresniojo pasiūlymą vykti į šią šalį Domingas išgirdo
telefonu būdamas diakonu Čilėje (iki įšventinimo kunigu buvo pora
mėnesių).
Argentinoje apsirengė lyg ir žiemiškai (užsivilko
vasarinę striukę, apsiavė vasarinius batus), o prie kitokios žiemos,
lietuviškų gamtinių sąlygų turėjo pratintis. Apie pusantro mėnesio
gyveno pas Švč. Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuoles
Panevėžyje. Tik baigiantis vasariui persikėlė į Pumpėnus, į dar
ne visai suremontuotą buvusio karmelitų vienuolyno pastatą. Neturėjo
nei lovos, nei šaldytuvo. Įsikurti padėjo parapijiečiai, nepamiršo
kolegos kunigai. Sekmadieniais aukoti šv. Mišių iš Panevėžio atvažiuodavo
kun. dr. Romualdas Zdanys (ispanų kalbos niekas nebūtų supratęs).
Miestelyje mažai kas mokėjo anglų kalbą. Atėjus į parduotuvę, pasiūlė
bendrauti rusiškai. Apsipirkdamas turėjo rodyti pirštais. Įveikti
kalbos barjerą labai padėjo bendravimas su Pumpėnų vaikais ir jaunimu.
Čia teigiamą rolę suvaidino futbolo kamuolys, kuriuo nešinas kunigas
Domingas atėjo į stadioną. Tada aplinkiniai smalsiai į svečią sužiuro.
Nedrąsiai priartėjo vienas, kitas, trečias. Užmegztas ryšys su jaunimu
pradėjo geriau perprasti lietuvių kalbą. Pradžioje tai buvo kaip
žaidimas. Ne taip kunigui pakartojus žodį, kai kas atrodė kaip pokštas.
Kai kurių jaunimo posakių lietuvių kalbos mokytoja patarė visiškai
nevartoti. Pagainioti kamuolį aikštėje tapo vos ne būtinybe. Būdavo,
kad žaidžiant kleboną pastumdavo. Žaidime vyravo patirtis, kartais
ir jėga, tačiau čia visi buvo lygūs. Nebuvo nuolaidų ir kunigui.
Juk futbolas stipriųjų žaidimas. Ne vienerius metus Pumpėnų parapijos
jaunimo futbolo komanda buvo pripažinta geriausia Pasvalio rajone
(apie tai byloja gautos taurės). Keletą metų jos kapitonu buvo
klebonas kun. D. Avellaneda IVE. Šiemet tokių pareigų jis atsisakė
motyvuodamas, kad per tą laiką užaugo ir žaidėjai, ir jų sportinis
meistriškumas.
Vienas tėvas klebonui yra sakęs: Atvykus jums
dirbti į Lietuvą, labai pasikeitė mano dukra. Ji ėmė lankyti bažnyčią,
tapo linksmesnė, sugeba su kitais bendrauti. Kitoks tapo ir sūnus,
pakito jo kalbos kultūra.
Norėdamas išmokti gerai kalbėti lietuviškai, Domingas
naudojosi užsieniečiams skirtais žodynėliais.
Tik po poros metų prisirengė lankyti Vilniaus
universitete rengiamus intensyvaus kalbų mokymo kursus, nes už juos
privalėjo nemažai sumokėti. Lietuvių kalbos mokėjimas gerokai suartino
su parapijos žmonėmis.
Teko pratintis ir prie lietuviško maisto. Pumpėniškiai
vis ragino vaišintis nacionaliniu valgiu cepelinais. Pradžioje
jie atrodė neskanūs, spirgučiai burnoje vėlėsi. Norėjosi, kad kuo
greičiau tai baigtųsi. Pamažu įprato ir prie cepelinų. Dabar drąsiai
kokius penkis suvalgytų. Pats gaminti nesiima, tam reikia net ir
laiko. Kartais valgyti paruošia parapijos dokumentus tvarkanti sekretorė.
Klebonas valgiams nėra išrankus.
Kun. D. Avelaneda IVE paperka paprastumu, draugiškumu,
noru turėti gerus ryšius su parapijiečiais. Nėra namų, kurių durys
jam būtų užsklęstos. Suremontuoto buvusio karmelitų vienuolyno pastate
laisvalaikį leidžia parapijos vaikai ir jaunimas. Čia jiems sudarytos
sąlygos užsiimti žaidimais, bendrauti tarpusavyje, o šeštadieniais
ateiti ragauti pačių išsikeptų picų. Ilgėjant vakarams, žiūrimi
filmai. Grįžę namo pasakoja, ką gero yra nuveikę. Tėvai dėl savo
vaikų lieka ramūs.
Pumpėnų klebonas aptarnauja ir Kriklinių parapiją,
o kiekvieną sekmadienį Panevėžio Kun. A. Lipniūno progimnazijoje
aukoja šv. Mišias. Dar yra įpareigotas pastatyti naują bažnyčią
Panevėžyje ir laukia tam leidimo. Be to, turi tikybos pamokas Panevėžio
Kun. A. Lipniūno progimnazijoje, Pumpėnų gimnazijoje ir jos filiale
Rinkūnuose bei Panevėžio Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinėje
mokykloje. Kunigas dirba kapelionu Moterų pataisos namuose, nors
šio darbo ypač dideliu nelaiko. Šeštadieniais aukoja šv. Mišias,
klauso išpažinčių. Šv. Kalėdų metu lanko nuteistųjų kambarius, dalinasi
kalėdaičiais. Yra paruošęs keletą Pirmosios Komunijos ir Sutvirtinimo
sakramento grupių. Buvo net įkūręs ispanų kalbos kursus. Bendravimas
su nuteistosiomis suteikia viltį, kad jos ims gyventi kitaip. Yra
moterų, kurios norėtų grįžti į teisingą kelią, bet pasitaiko ir
nenorinčių bendrauti.
Ne vieną vasarą ateitininkų stovykloje Berčiūnuose
buvo dvasios vadas. Šią vasarą pats buvo priimtas į ateitininkų
gretas, davė būtinuosius įžadus. Kunigas Domingas tai laiko ypatingu
įvykiu. Ateitininkai labai reikalingi Lietuvai, jie sugeba gražiai
dirbti savam kraštui.
Pumpėnų klebonas kun. D. Avelaneda dar ir Įsikūnijusio
žodžio kongregacijos Lietuvoje vyresnysis, sugebėjęs sužadinti ne
vieną jaunuolį vienuoliškai veiklai. Gaila, kad jiems pritrūko drąsos
galutinai apsispręsti. Klebonas tikisi sulaukti tikrųjų pašaukimų.
Jau baigtas vienuolyno pastato remontas. Jo palėpėje dar norėtų
įrengti kambarius, kuriuose nakvynę suteiktų jaunimo rekolekcijų
dalyviams.
2018-aisiais Pumpėnų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės
bažnyčiai sukaks 200 metų nuo pastatymo. Valstybės saugomam objektui
reikia atnaujinti vitražus, įvesti vidaus šildymą, perdažyti fasadą.
Tačiau, pasak klebono, svarbiausia ne bažnyčios pastato remontas,
o kad jis būtų pilnas atsivertusiųjų į tikėjimą. Tada būtų kam ir
iš ko remontuoti savo namus bažnyčią.
Pumpėnų klebonas yra pakrikštijęs, suteikęs santuokos
sakramentą ar palaidojęs žmogų ir nepaėmęs piniginės aukos. Negalima
aukos reikalauti. Labai gerai, jeigu aukoja, bet tai negali būti
kliūtis suteikti sakramentus. Jeigu tu tapai kunigu norėdamas praturtėti,
suklydai. Jei apie kunigystę galvoji tik todėl, kad turėtum geresnį
automobilį ar kažką pasistatytum, tada čia ne tavo pašaukimas. Būdamas
kunigu esi žmonių tarnas, esi tarpininkas tarp jų ir Dievo. Kokį
turime kunigą, priklauso nuo jo auklėjimo šeimoje ir jo formavimosi
kunigų seminarijoje, sakė kun. D. Avelaneda IVE.
Kilęs jis iš Šiaurės Argentinos, iš Salto miesto,
esančio netoli Čilės, Bolivijos ir Paragvajaus. Tėvas verslininkas,
motina advokatė. Šeimoje augo penki vaikai, Domingas vidurinysis.
Turi tris seseris ir brolį. Sesuo Marija irgi Įsikūnijusio žodžio
kongregacijos vienuolė, dirba Niujorke.
Dar vaikystėje Domingas žavėjosi kunigyste. Pažinojo
labai gerą kunigą, kuris jam suteikė Pirmąją Komuniją, buvo, galima
sakyti, šeimos draugas, kartą per savaitę atvykdavo papietauti.
Vaikui patikdavo du dalykai: jis visada būdavo apsirengęs kaip kunigas,
su sutana ir labai linksmo būdo. Domingui atrodė, kad kunigas neturi
būti susiraukęs. Vienuoliktoje klasėje kilo klausimas, kuo iš tiesų
būsiąs. Lėmė pažintis su vienuoliais iš Įsikūnijusio žodžio kongregacijos.
Patraukė jų pasaulietiškumas, labai žmogiškas požiūris į aplinkinius,
jie buvo labai linksmi. O, būdamas vien tik kunigas, liktų parapijoje
vienas. Norėjo gyventi ir dirbti bendruomenėje, tarp dviejų, trijų
žmonių. Tapęs šios kongregacijos vienuoliu, Domingas niekada neapgailestavo,
kad pasirinko ne tokį kelią. Tai jam leido pilnavertiškai gyventi,
atsisakius turtų, davus klusnumo įžadus. Buvimas bendruomenėje padeda
išlaikyti ir skaistybės įžadus.
Iki namų Argentinoje 16 tūkstančių kilometrų.
Pasiteiravus, kiek laiko užsibus Pumpėnuose, kunigas atsakė, kad
Lietuvoje norėtų būti visą gyvenimą, joje dar nespėjęs išvystyti
rimtos veiklos. Į Lietuvą atvažiavau ne todėl, kad išbandyčiau
šaltį ir pamėgčiau cepelinus, bet norėdamas pasidalinti Jėzaus meile
su žmonėmis, sakė Pumpėnų klebonas.
Visišku blaivininku jis savęs nelaiko, bet žino
saiką. Augdamas girtų nematė nei savo šeimoje, nei tarp draugų.
Cigaretės neparūpo, kadangi iki 18 metų turėjo įgimtą astmos ligą.
Įveikti ją padėjo puikus gydytojas, dabar jaučiasi sveikas.
Pumpėnų klebonas norėtų studijuoti Kauno Vytauto
Didžiojo universiteto teologijos fakultete, kad įgytų papildomų
žinių bendraudamas su šeimomis ir parapijiečiais. Argentinoje jo
įgyti dokumentai kažkuo neįtinka lietuviškai aukštajai mokyklai...
Iki 40 Pumpėnų klebonui trūksta dvejų metų, tačiau
jau sidabru žvilga jo plaukai. Ne iš gero gyvenimo tai, nors tokį
pats išsirinko.
Pumpėnai, Pasvalio rajonas
Autoriaus nuotraukos
© 2015 XXI amžius
|