Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Likimai
Mums rašo
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Gyvenimo audrose nepalūžęs

Antanas POCIUS

(Tęsinys. Pradžia nr. 46, 47, 48, 49, 50; 2018 m. nr. 1, 2, 3)

Kaip jau minėta, vienas artimiausių talkininkų spaudos leidyboje buvo jo adjutantas Albinas Biliūnas. Baigęs Jurbarko gimnaziją, turėjo neabejotinų meninių gabumų: meistriškai padirbinėjo antspaudus, karinius bilietus, pasus ir kitus sovietinių įstaigų blankus. Tokius auksinių rankų kovotojus partizanų vadovybė labai vertino, juos dažniausiai įtraukdavo į štabo sudėtį, pavesdavo rūpintis spaudos leidyba.

Vokiečių ir rusų okupacijų metais vienas pagrindinių Aido ryšininkų buvo Vytau tas Mickaitis. Jis du kartus per mėnesį 10–15 kilometrų dviračiu važiuodavo susitikti su rinktinės vadu. Iš jo gaudavo 100–150 egzempliorių pogrindinio laikraščio „Lietuviški atgarsiai“, kuris nuo 1945 m. pavasario išeidavo kas mėnesį keturių puslapių apimties. Spaudą išplatindavo Kidulių ir Slavikų valsčiuose. Su Kauno pogrindininkais P. Paulaitis ryšį palaikė per laivų remonto įmonėje buhalteriu dirbusį Vytauto Mickaičio brolį Juozą. Paketai iš Kauno su korespondencija P. Paulaičiui ir iš jo Kauno pogrindininkams buvo perduodami per lietuvius, laivų kapitonus. Toks ryšys kurį laiką buvo patikimas ir operatyvus.

1945 m. vasario mėnesį P. Paulaitis persišaldė ir sunkiai susirgo plaučių uždegimu. Pasakoja dukterėčia D. Gliosienė: „Buvo gydomas pas pusbrolį Joną Tamošaitį, gyvenusį Smukučių kaime. Jų daržinėje šiene buvo įrengta slėptuvė: joje Petrą slaugė Genutė Tamošaitienė, buvusi mokytoja, tuo metu jau pensininkė. Jonas Tamošaitis buvo baigęs teisės mokslus, okupacijos metais jam siūlyta tapti teisėju. Brolis Antanas Tamošaitis yra buvęs nepriklausomos Lietuvos vyriausybės ministras. Ligonį lankydavo Jurbarko gydytojas Naujokaitis, aprūpindavo deficitiniais vaistais. Rūpestingai slaugomas P. Paulaitis per porą savaičių sėkmingai pasveiko. Greitai po to suimtas, kalintas Jonas Tamošaitis, areštuotas pusbrolis Jonas Greičius. Pradėjus Petrui partizanauti, NKVD ėmė priekabiauti prie jo giminių – areštuotas jo sesers vyras Blažys buvo žiauriai tardomas, nuo kankinimų trūko ausų būgneliai. Po to beveik negirdėjo. Nuteistas, kalintas lageriuose. Grįžęs iš lagerių greitai mirė. Vengdamos represijų pradėjo slapstytis ir kitos Petro seserys. Kai sovietinis saugumas pradėjo priekabiauti, jos pasikinkė arklį ir išvažiavo į Skirsnemunę, iš ten persikėlė į Šiaulius, pasikeitė pavardes ir taip išsislapstė nuo kalėjimų ir tremties. Verutę Blažienę areštavo kartu su vyru. Kai motinai atnešė jos mažą mergaitę, iš kalėjimo ją paleido. Supratusios, kad enkavėdistai neduos ramiai gyventi, jos nusprendė pasitraukti iš Jurbarko apylinkių. Paulaičių ūkis enkavėdistų ir stribų buvo išdraskytas, pastatai nugriauti, liko tik sodybvietė.

Vyresnysis brolis Vincas, priartėjus frontui, pasitraukė į Vakarus, apsigyveno Kanadoje, ten ir mirė. Domicelė, grįžusi iš užsienio, dirbo Šiaulių ligoninėje. Ji turėjo gražų balsą, Italijoje mokėsi muzikos.“

1945 m. birželio 29 d. rusų garnizono kareiviai P. Paulaitį buvo areštavę. P. Gervylius prisimena: „Partizanai užpuolė Jurbarko pieninę: konfiskavo dvi rašomąsias mašinėles, paėmė ten buvusį sviestą. Paskui jie užėjo pas tokį stribą paprašyti, kad pavežėtų. Pas to stribo dukrą šlaistėsi kitas stribas. Pamatęs partizanus, jis du kartus iššovė: vieną partizaną sužeidė sunkiai – per vidurius, o kitą lengvai – per raumenis. Deja, stribui pavyko pabėgti. Sunkiai sužeistas partizanas netrukus mirė. Petras atėjo pas mus, paprašė, kad padarytume karstą.

Partizanai atvažiavo naktį, paėmė karstą, o rytą atėjęs Petras ir jo adjutantas A. Biliūnas papasakojo, kad partizaną palaidojo su visa pagarba, su malda ir saliutu. Taip bekalbėdami pastebėjome ateinančius tris rusus. Slėptis ar bėgti jau buvo per vėlu. Aš buvau tik ką pasidirbęs dokumentus, gerokai pasijauninęs. A. Biliūnas nepastebėtas pabėgo, o Petras nuėjo į malkinę perspėti besigydantį partizaną Pranuką, kad nekosėtų ir neatkreiptų rusų dėmesio. Partizanas sėdėjo malkinėje ir ramiausiai kažką drožinėjo. Tai buvo labai drąsus vaikinas. Kai kieme pasitikau rusus, man liepė kinkyti arklius ir juos pavėžėti. Kadangi partizanai naktį buvo parvažiavę svetimais arkliais, tai žardyje jų buvo net šeši. Tačiau ruseliai į tai neatkreipė dėmesio, atrodo, kad jų pagrindinis tikslas buvo pavalgyti ir pavažiuoti. Parvedu arklius, žiūriu – Petras jau areštuotas. Jam sakau: „Ateik, padėsi pakinkyti arklius.“ „Ar nematai, kad aš jau suimtas ir prie manęs sargas pastatytas?“ – atsakė Petras. Pagalvojau: „Velniškai kebli situacija, kas čia dabar bus?“ Brolio mergaitei buvo pusantrų metukų, matyt, ruskiai išgąsdino, ji verkė. Petras paėmė verkiančią mažylę ir lyg niekur nieko atsistojo namo tarpduryje. Mūsų koridorius išėjo į kitą namo pusę, tiesiai į upelio šlaitą, į medžiais apaugusį skardį, kuris tęsėsi iki pat Tauragės. Kai mergaitė nurimo, Petras ramiausiai ją padėjo ant slenksčio ir koridoriumi išėjo į kitą namo pusę, per duris ir – į krūmus. Užsižiopsojęs sargybinis tikriausiai pamanė, kad įtariamasis įėjo į kambarį, o gal nesuprato, kad lietuvių namai gali turėti ir antras duris. Kai susizgribo, Petro ir pėdsakai jau buvo ataušę. Išgirdau, kad sargybinis iš savo kačergos pleškina į krūmus. Rusai man liepė eiti žiūrėti, kada Petras išlįs iš krūmų. Apsimečiau, kad rimtai priimu tą jų kvailą paliepimą, o eidamas galvojau: „Durneliai, jūs, durneliai, šito tai jau tikrai nesulauksite.“ Taip sėkmingai Petras ir trečią kartą pabėgo iš rusų nagų. Rusai brolio paprašė valgyti, o žioplą sargybinį vyresnysis nubaudė: neleido valgyti. Išalkusiam ruseliui, tikriausiai tai buvo pati didžiausia bausmė. Aš irgi buvau sumanęs pabėgti, bet bijojau, kad bus blogai brolio šeimai. Tada apsimečiau tokiu pusiau durneliu, kad nieko nesuprantu, nors rusų kalbą jau supratau – metus jos mokėmės gimnazijoje, o per karą mūsų ūkyje gyveno belaisvis, traukiantis vokiečiams iš Rusijos, evakuota rusų šeima, todėl rusiškai jau susigraibiau.

Pavalgę rusai paėmė Petro batus, radijo akumuliatorių, kurio paskirties aiškiai nesuprato, nes bevartydami apsipylė rūgštimi. Paėmė iš manęs vadžias ir išvažiavome. Kai išsukome į kelią, priėjo jų karininkas ir paklausė, ko jie šaudę. Vienas iš pas mus buvusiųjų atsakė, kad pamatė kiškį ir paleido keletą šūvių. Taip kiškiu pridengė savo žioplumą. Rusas kareivis arklius ginė visu greičiu, todėl netruko subyrėti vežimo ratas. Tada persėdo į kitus vežimus, o mane paliko tvarkyti rato. Vietoje rato pasirišau kuolą ir parvažiavau namo. Žiūriu –  dabar atsėlina stribai. Nutariau šį kartą geriau pasikliauti kojomis, o ne dokumentais. Vakare kitame kaimo gale pas ūkininką Bacevičių susitikau su partizanų būriu, kuriame buvo Petras, A. Biliūnas ir kiti mano pažįstami.

Kai Petrui dienos metu reikėdavo kur nors nueiti, kaip maskuotę pasiimdavo mūsų kalakutą. Įsidėjęs krepšin, tarsi valstietis, išsiruošęs turgun, ramiausiai žingsniuodavo keliu, nors pro šalį dardėdavo stribų arba garnizono vežimai. Drąsos ir sugebėjimo maskuotis Petrui tikrai nestigo. Trumpą ginklą visada nešiojosi su savimi. Partizanams jis liepdavo sovietų kareivių neužkabinti, nes tai prievarta mobilizuoti, niekuo dėti jaunuoliai. Kad sovietų kareiviai neturi noro kariauti su partizanais ir žūti nuo jų kulkų jiems svetimame krašte, parodo ir toks atvejis: mano brolis, partizanas, pasakojo, kad kartą, verždamasis iš apsupties, užbėgo tiesiai ant rusų kareivio. Šis apsidairė, ar arti nesimato viršininkų, mostelėjo ranka, parodydamas, kad nekliudomas gali bėgti.

P. Paulaitis vadovavo nemažam partizanų junginiui: Jurbarko, Pavidaujo, Girdžių, Raudonės, Skirsnemunės ir kitiems partizanų būriams. Laisvės kovotojams jis buvo didelis autoritetas: jį gerbė, klausė jo patarimų ir nurodymų. Kai stambesnėms operacijoms reikėdavo daugiau jėgos, Jurbarko rinktinės vyrai pasitelkdavo ginklo bičiulius iš kitų rinktinių. Taip buvo 1945 m. rudenį, kai puolė Girdžius: mūsų partizanams talkino eržvilkiškiai. Partizanui B. Mikelaičiui buvo duotas uždavinys prieštankine mina susprogdinti stribų būstinę. Tą uždavinį jis sėkmingai įvykdė: iš stribyno išrūkė stribus. Tačiau, kai jį vėliau paėmė į nelaisvę, sovietinis teismas už tai jam atseikėjo 15 metų griežto režimo lagerio.“

Gervylių sodyba buvo labai patogioje vietoje: apie 10 kilometrų nuo Jurbarko, netoli Smalininkų–Tauragės miškų masyvų ir Lankesos pelkių. Partizanų judėjimui sąlygos buvo palankios, sodybos šeimininkai – patikimi žmonės, artimi giminaičiai, todėl P. Paulaitis-Aidas jų daržinėje ant šieno įsirengė slėptuvę. 1945 m. gruodžio 24 d., per Kūčias, čia slapstėsi P. Paulaitis-Aidas, A. Biliūnas-Džiugas, K. Šimkus-Liudas ir P. Kasperavičius-Lušas. Rytą atsikėlę partizanai prie šulinio prausėsi, kai pamatė nuo daržinės stogo kylančius dūmus. Visi puolė į daržinę, per šieną į slėptuvę bandė pilti vandenį, tačiau pastangos buvo bevaisės – gaisras greitai plito. Tada visi skubėjo iš tvarto varyti gyvulius. Juos pavyko išgelbėti. Pasakoja P. Gervylius: „Mudu su broliu buvome išėję į kaimą, o grįždami pamatėme, kad dega mūsų daržinė ir tvartai. Pastatai dar buvo nauji, statyti tik 1938 metais, dengti čerpėmis. Nesupratome, kas atsitiko, pamanėme, kad rusai užpuolė mūsų sodybą, todėl pas artimiausius kaimynus užsukome sužinoti, kas atsitiko. Jie nuramino, kad galime eiti namo, nes gaisras kilęs iš partizanų slėptuvės. Kaip kilo gaisras, nepavyko nustatyti. Slėptuvėje sudegė partizanų ginklai, rašomosios mašinėlės, mano paslėptas kulkosvaidis, pistoletas, šaudmenys. Po gaisro naikinau likusius pėdsakus: sudegusius ginklus, šovinius sumečiau į tvenkinį. Įvairios amunicijos daržinėje buvo sukaupta nemažai, nes jau atkūrus nepriklausomybę, dar radome įvairiausių sprogmenų, kuriuos sunaikino iškviesti kariškiai. Gaisro metu sproginėjo šaudmenys, todėl po šio įvykio partizanams rodytis pas mus buvo pavojinga.“

Miškingi Tauragės, Eržvilko, Jurbarko kraštai partizaninei veiklai teikė nemažai privalumų: Laisvės kovotojai nepastebėti galėjo stovyklauti, didelėje teritorijoje judėti ir manevruoti, pasislėpti nuo priešo šnipų akių. Tokiam manevravimui sąlygos ypač pagerėdavo šiltuoju metų laiku, kai sužaliuodavo Lietuvos miškai – pagrindinis partizanų prieglobstis. Tauragės, Eržvilko, Jurbarko NKVD garnizonams ir stribų būriams tokiame didžiuliame miškų masyve surasti partizanų būrius buvo nelengvas uždavinys, todėl miškų plotus jie pasidalino: Tauragės NKVD „kuravo“ šiaurinę, o Jurbarko garnizonas ir stribai – pietinę miškų teritoriją.

1945–1946 m. vasarą Jurbarko rinktinės partizanai įsirengdavo laikinąsias stovyklavietes Kalnėnų, Antšvenčių, Sakalinės, Lamantiškių, Kažemėkų miškuose, netoli Žirniškių ir Montvilių kaimų. Po susidūrimo su MGB pasala persikėlė į Tauragės apskrities Sakalinės miškus. Vienoje stovykloje išbūdavo 1–2 savaites, o Sakalinės miško masyve išsilaikė net du mėnesius. 1946 m. liepos pradžioje persikėlė į mišką netoli Kalnėnų, o rugpjūčio mėnesį stovyklą įsirengė netoli uolių savo rėmėjų – Montvilių, Kažemėkų kaimų dešimtajame miško kvartale. Po buvusio rinktinės kovotojo Kleopo Knataičio pabėgimo, 1946 m. rugsėjo 29 d. netoli Kažemėkų kaimo partizanai buvo užpulti NKVD kariuomenės. Gintis, atsitraukti ir atitrūkti nuo priešų teko mūšiu. Tokių susidūrimų su metais daugėjo, partizanai patirdavo nemažus nuostolius, retėjo jų gretos. Dėl NKVD kariuomenės – garnizonų siautimų – miškų šukavimų, pasalų, provokacijų, išdavysčių, sovietinės valdžios represijų ir teroro prieš partizanų giminių ir rėmėjų šeimas, Laisvės kovų sąlygos blogėjo, o žadėtosios laisvės iš Vakarų viltys vis labiau blėso. P. Paulaičio-Aido vadovaujami partizanų būriai, artėjant 1946–1947 metų žiemai, buvo priversti keisti ginkluoto pasipriešinimo ir pogrindinės veiklos taktiką. Reikėjo pasirūpinti kovotojų išlikimu per žiemą, nes partizanams tai sunkiausias slapstymosi metas: buvo svarbu išlikti iki pavasario, nes su pavasariu dažnai buvo siejamas ir pasaulinio politinio klimato pasikeitimas, pranašaujamo karo pradžia. P. Paulaitis-Aidas 1946 m. rudenį susikvietė rinktinės kovotojus ir informavo, kad greito sovietinės valdžios pasikeitimo nėra ko tikėtis, gali tekti laukti, kaip sklinda žinios iš Vakarų, iki pavasario. Todėl artėjant žiemai būriams rekomendavo išsiskirstyti po kelis kovotojus ir šalia sodybų, kuriose slapstysis, miške įsirengti bunkerius. Aidas pažadėjo prižiūrėti, kaip tie bunkeriai bus įrengti ir užmaskuoti. Jie įsirengė stovyklą prie Žirniškių kaimo. Tai Antšvenčių ir Lemantiškių miškų masyve įsikūrusi gyvenvietė, kurią iš visų pusių supo miškai. Jurbarkiškiams partizanams čia buvo jauki ir patikima vieta: netoli stovyklos – jų rėmėjai, priešams miškais atslinkti prie partizanų stovyklos nepastebėtiems buvo sunkiai įmanoma, todėl čia jie jautėsi pakankamai saugūs. Vienu metu prie Žirniškių, miške, stovyklavo net penki partizanų būriai.

P. Paulaičio-Aido vadovaujamos rinktinės stovykloje tuo metu svečiavosi eržvilkiškių partizanų Rolando būrys. To būrio kovotojas Antanas Kisielius savo prisiminimų knygoje Blėsta laužų žarijos papasakojo apie savo viešnagę Jurbarko rinktinės partizanų stovykloje. Į ją atvyko su Girdžių būrio vyrais: „Tą pačią naktį iškeliavome pas Aidą. Girdžių būrio vyrams buvo žinomas ryšininkas Ąžuolas, stambus ūkininkas, gyvenantis Mituvos pakrantėje, kuris galėjo mus nuvesti. (Ąžuolas – Juozas Povilaitis buvo vienas iš patikimiausių P. Paulaičio ryšininkų, – autoriaus pastaba) (...) Žygiavome ilgai. (...) Ir vis pušynai, pušynai, pušynai...

Mūsų vadovas pranešė, kad Aido stovykla čia pat, davė ženklą visiems sustoti, o pats nuėjo į stovyklą perspėti draugų. Netrukus grįžo, lydimas dviejų automatais ginkluotų vyrų. (...) O štai ir pats Aidas, aukštas, tiesus, mirkčioja savo trumparegėmis akimis, pro akinių stiklus žiūri į mus ir šypsosi, kaip anais laikais, per lotynų kalbos pamokas, kurių metu jis ne tiek lotynų gramatiką ir sintaksės taisykles aiškino, kiek mokė, kaip Tėvynę mylėti ir priešintis okupantams. (...) Ežiuku pakirptais plaukais, amžinai tuo pačiu pigios medžiagos, rudu, gerokai panešiotu kostiumėliu – štai tokį aš prisimenu Paulaitį iš tų laimingų, niekad negrįžtančių jaunystės laikų. (...)

Jų stovyklą radom puikiai įruoštą. Miškas toje vietoje kalvotas, kaip audruotas jūros paviršius. Kalvutės apaugusios jaunomis, kojos storumo pušaitėmis. Tokiose kalvutėse ir įrengti jų bunkeriai, kelios dešimtys žingsnių vienas nuo kito. (...) Bunkeryje – dviaukščiai gultai, šalia durų – geležinė krosnelė šildytis ir valgiui gaminti. (...) Truputį pailsėję Aido stovykloje, užkandę po kelionės, griebėmės statyti žemines. Vieni kasė kalnelyje duobes, kiti, apsiginklavę kirviais ir pjūklais, ruošė iš pušaičių kamienų medžiagą perdengti luboms ir sienoms išgrįsti. Iki prietemos gerai paplušėjus, mūsų šešiolikos kvadratų kambarėlis jau buvo paruoštas¹⁶.“

Eržvilkiškių partizanų būrys Aido rinktinės stovykloje, miške, prie Žirniškių, praleido ne vieną savaitę, iki pavasario pradžios. Iš stovyklos kartu su Girdžių partizanais surengė keletą žygių į aplinkinius kaimus, kuriuose pasirinko maisto produktų, iš ryšininkų – žinių apie NKVD kariuomenės ir stribų būrių judėjimą. Kaip rašo atsiminimuose ryšininkė Ona Mockutė-Šimoliūnienė, stovyklą žinojusį ryšininką J. Povilaitį Ąžuolą išdavė partizanas, slapyvardžiu Kriaučius. Enkavėdistai Ąžuolą išprovokavo klasta: vienas jų, persirengęs partizanų uniforma, paprašė J. Povilaitį parodyti kelią į stovyklą, esą pasiklydęs ir nežinąs kaip sugrįžti. Kai ryšininkas pradėjo vesti provokatorių, buvo sučiuptas miške pasalavusių rusų. Surišę Ąžuolui rankas spygliuota viela, čekistai, mušdami ir kankindami jį, reikalavo parodyti, kur stovyklauja partizanai. Tačiau ir kankinamas ryšininkas neketino enkavėdistams lengvai pasiduoti. Jis baudėjus vedžiojo aplink stovyklą, vildamasis, kad juos pastebės partizanų sargyba. Pastebėję sargybinį, rusai jį nušovė, tačiau to pakako, kad partizanai iš stovyklos sėkmingai pasitrauktų. Apie stovyklos užpuolimą ir partizanų būrių iš jos pasitraukimą detaliai savo atsiminimuose yra papasakojęs partizanas Antanas Kisielius¹⁷.

¹⁶ Antanas Kisielius. Blėsta laužų žarijos. 1999, p. 136–141.

¹⁷ Ten pat, p. 149–159.

© 2018 „XXI amžius“