100 metų – tūkstančiai žygių...

Atmintis

Gyvenimo audrose nepalūžęs

Antanas POCIUS

(Tęsinys. Pradžia nr. 46, 47, 48, 49, 50; 2018 m. nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7)

Petras Paulaitis jaunystėje

Toliau P. Paulaitis J.Žičkui pasakojo: „Aš grįžau į bunkerį. Ten manęs laukė Kasperavičius ir Biliūnas. Grįžtant į bunkerį, Vytenis ir jo vyrai ėmė mane įtikinėti, kad Erelis yra NKVD agentas, išdavikas, todėl jo gyvo į Vilnių negalima išleisti. Aš jiems pasakiau: „Sutinku, bet kad jis toks, įrodymų neturime. Ką mes jam pasakysime, kai pranešime, kad nuteisėme mirti? Be įrodymų žmogaus nuteisti ir sunaikinti negalima. Vytenis ir jo vyrai man prieštaravo, sakė, kad aš negerai darau paleisdamas gyvą išdaviką. Mano elgesiu vyrai buvo nepatenkinti, bet be mano pritarimo nesiryžo Erelio likviduoti. Vėliau paaiškėjo, kad Erelis buvo baisus išdavikas, ir vyrai, jį sušaudydami, nebūtų padarę klaidos.“²⁰

Po paskutinio apsilankymo J. Markulis iš Kęstučio apygardos savo sveiką kailį išnešė ir išvyko Radviliškio link. Kad tai buvo nedovanotina klaida, už kurią teko brangiai sumokėti, parodė netolimi įvykiai, baigęsi JKA štabo sutriuškinimu. J. Žemaitis-Vytautas, tapęs KA vadu, ne kartą yra tvirtinęs, kad apygardos štabo likvidavimas yra J. Markulio-Erelio išdavystės pasekmė.

1947 metais sovietų okupantų taktika prieš Lietuvos partizanus jau buvo pakitusi. Svarbiausi saugumo tarnybų operatyvinės veiklos tikslai buvo štabų dislokacijos išaiškinimas ir jų sunaikinimas. Nors Erelis į apygardos štabą nepateko, tačiau, būdamas nepaprastai įžvalgus, per keletą apsilankymų nustatė apytikres kęstutėnų bazių dislokacijos vietas. Po Erelio apsilankymo MGB labai sustiprino Batakių apylinkių įtariamų žmonių sekimą. Apie tai, kur ir kaip buvo įrengtos KA štabo slėptuvės, taip pat apie P. Paulaičio-Aido paskutines partizanavimo dienas nemažai įdomių faktų savo atsiminimuose yra paskelbęs Batakių valsčiaus OS vadovas ir apygardos štabo ryšininkas Jonas Gaidauskas-Breivė.

Kai 1946 m. KA štabui Eržvilko apylinkėse tapo nesaugu, partizanų vadai nutarė jį perkelti į Batakių apylinkes. Tų pačių metų liepos mėnesį į štabo ryšininką J. Gaidauską-Breivę kreipėsi KA štabo ūkio dalies viršininkas Jonas Jokubauskas-Merkys, prašydamas ryšininko parinkti štabui naują dislokacijos vietą. Pasitarę su Batakių krašto ryšininku Antanu Kairiu-Apuoku nutarė pasiūlyti štabo slėptuvę įrengti Juozo Juknos sodyboje ant Agluonos upelio kranto. Sodyba buvo nuošali, miške, apie kilometrą nuo Tauragės–Skaudvilės plento. Sodybos šeimininkai buvo patikimi žmonės, Lietuvos patriotai. 1946 m.rugsėjo mėn. štabo slėptuvės statyboje dalyvavo apygardos vadas J. Kasperavičius-Visvydas, Technikinio skyriaus viršininkas Albinas Biliūnas-Džiugas, Ūkio dalies viršininkas J. Jokubauskas-Merkys, ryšininkai J. Gaidauskas-Breivė, A. Kairys-Apuokas, jo brolis Pranas ir sodybos šeimininkas. Slėptuvės statybai vadovavo apygardos vadas, sovietų okupacijos pradžioje Eržvilke dirbęs mūrininko padėjėju ir gerai pramokęs betonavimo ir staliaus darbų. Atkakliai dirbdami vyrai per naktį po namo grindimis iškasė ir įrengė slėptuvę. Įėjimą padarė virtuvėje. Štabui persikėlus į Batakių apylinkes, ryšininkui J. Gaidauskui teko nemažai bendrauti su štabo nariu P. Paulaičiu-Aidu. Bendri Laisvės kovos tikslai ir rūpesčiai abu vyrus labai suartino. Prisimena, kad Paulaitis vaikščiodavo prastai apsirengęs ir atrodė labiau panašus į suvargusį valstietį, negu į inteligentą ir aukštą štabo pareigūną. Tačiau jo elgesys dvelkė vidine kultūra ir inteligencija. „Suvargusio valstiečio“ maskuotė P. Paulaičiui labai pravertė, nes, būdamas J. Kasperavičiaus-Visvydo pavaduotoju ir Žvalgybos bei spaudos skyriaus viršininku, turėjo daug vaikščioti.

Pasakoja štabo ryšininkas J. Žičkus-Širšė: „Tada P. Paulaičio išvaizda, apranga ir elgesys atrodė kaip paprasto, sunkiai besiverčiančio pastovaus darbo ir pastovios gyvenamosios vietos neturinčio žmogelio. Todėl kelyje ar kur kitur sutiktiems žmonėms įtarimo nekėlė. Nešiojosi iš šiurkščios naminės medžiagos pasiūtą maišelį, kuriame visada būdavo mūrininko plaktukas ir kelnė, vaidino per kaimus keliaujantį mūrininką, kuris pigiai ir greitai gali suremontuoti krosnį, dūmtraukį, atlikti kitus mūrininko darbus. Turėjo pasą ir kitus reikalingus dokumentus. Tuose dokumentuose aiškiai matyti visi antspaudai ir parašai. Įrašas „Paulius Kazimieras, sūnus Onos“ tik dar labiau patvirtino, kad jis iš tikrųjų yra vargšas, nelaimingas žmogelis, be to, dar „mergos vaikas“… Kartais ilgesniam laikui apsistodavo Batakių valsčiuje Šiaudinės kaime pas savo ryšininką Gaidauską ir Akstinų kaime našlės Kairienės sodyboje. Abiejose sodybose jis nesėdėjo be darbo: kapodavo malkas, kraudavo jas, ruošdavo kiaulėms jovalą, smulkindavo burokus, bulves, šerdavo kiaules ir kitus gyvuliu. Gaidauskienė ir Kairienė savo „padėjėjo“ darbštumu buvo patenkintos. Kaimynai ir iš toliau atvykę žmonės nekreipė dėmesio į skurdžiai atrodantį žmogų. Iš tikrųjų jo išvaizda ir apranga buvo nei šiokia, nei tokia: seniai kirpti plaukai, retai skutama barzda, kelnės iš šiurkščios naminės medžiagos, vos ne iki pusės blauzdų, skranda sulopyta, murzina, batai suklypę. (…) Kairienė ir kiti mačiusieji tokį Petrą Paulaitį nežinojo ir negalėjo įsivaizduoti, kas yra iš tikrųjų tas „apšepęs senis.“²¹

Daug keliaujant reikėjo patikimų žmonių ir atsarginių slėptuvių, kuriose būtų galima pailsėti po kelionių. Ryšininko Gaidausko tėvų didelis ūkis buvo prie miško, čia dažnai ateidavo partizanų būriai, ryšininkai. Centrinės ryšininkės tarp Kauno, Vilniaus ir apygardos štabo Rožė Jankevičiūtė-Jurgis ir Birutė, laukdamos užduočių, čia užsibūdavo net po keletą dienų. Sodyba ne kartą buvo krečiama ir sekama, todėl tokio aukšto štabo pareigūno, kaip Aidas, atsarginei slėptuvei netiko. J. Gaidauskas-Breivė pasiūlė P. Paulaitį supažindinti su Mažintų kaime, ant Ančios upės kranto, gyvenančiais Antanu ir Marijona Andriuliais. Andriulis buvęs siuvėjas, todėl pašalinio žmogaus apsilankymas toje sodyboje negalėjo kelti įtarimų. Sodyboje buvo įrengta nedidelė slėptuvė. Geri sodybos šeimininkai sutiko P. Paulaitį pagloboti, todėl čia jis tapo dažnas svečias. Tarp jų užsimezgė graži ir nuoširdi draugystė, siejusi šiuos gerus žmones iki gyvenimo pabaigos. Kai P. Paulaitis pateko į lagerius, A. ir M. Andriuliai kiek išgalėdami siuntiniais rėmė į didelę nelaimę patekusį partizanų vadą. Būdamas geras konspiratorius ir atsargus žmogus, Aidas pageidavo įsirengti dar vieną slėptuvę.

Pasakoja laisvės kovų dalyvis Jonas Žičkus-Širšė: „Jonas Gaidauskas-Breivė buvo P. Paulaičio ryšininkas, artimai su juo bendravo. Aš ir Jonas buvome pusbroliai, gerai pažinojau mūsų abiejų dėdę Juozą Žičkų, todėl puikiai žinau visas P. Paulaičio atsiradimo pas Žičkus aplinkybes. P. Paulaitis savo ryšininką J. Gaidauską prašė, kad jis padėtų susirasti saugią vietą, kurioje galėtų įsirengti dar vieną slėptuvę. Pasitarę nutarėme, kad slėptuvei tinkamiausia vieta – pas mūsų dėdę Joną Žičkų, netoli Bijotų, Poškakiemio kaime. Jų sodybos kieme stovėjo erdvus, gerai įrengtas daržovių sandėlis. P. Paulaitis, padedamas J. Gaidausko, J. Žičkaus, jame įsirengė slėptuvę, į ją atsigabeno rašomąją mašinėlę, šapirografą, popieriaus. Jonas Žičkus gyveno už 7 kilometrų nuo Skaudvilės, netoli Bijotų Skaudvilės vieškelio, Poškakaimio kaime. Nuo čia netoli – Girdiškės bažnytkaimis, dar arčiau – D. Poškos Baubliai. Vieta atrodė saugi, nes aplinkui nebuvo miškų, partizanai retai išsimėčiusiose sodybose nesilankydavo, todėl ir stribai čia buvo reti svečiai. Eglaitėmis apsodinta ir iš tolo nematoma sodyba P. Paulaičiui patiko, su sodybos šeimininkais – tėvu Juozu, sūnumi Jonu ir jo žmona Antanina – dėl slėptuvės įrengimo sutarė. Kai Žičkai pamatė, kad partizanų vadas prastai apsirengęs, panašus į suvargusį žmogelį, nutarė, kad jam geriausia apsimesti tolimu jų giminaičiu, atėjusiu padirbėti. 1947 m. sausio mėnesį slėptuvė buvo įrengta netoli namo esančiame rūsyje. Dalį inventoriaus iš štabo slėptuvės ryšininkas parvežė arkliu, dalį – labiau įtartinos  kuprinėmis pernešė iš pradžių 7 kilometrus iki Andriulių, o ten pailsėję gavo ūkininko arklius ir rogėmis su įvairiais nuotykiais P. Paulaitį perkraustė pas Žičkus.“²²

J. Žičkus tęsė pasakojimą: „Žičkų troboje buvo erdvi virtuvė, jos pakraštyje prie lango stovėjo lova, joje miegojo P. Paulaitis, valgė kartu su visa Žičkų šeima. Kaimynams Žičkai paaiškino, kad šis varganai atrodantis žmogelis yra jų giminaitis, ir jie daugiau apie P. Paulaitį nesiteiravo. Kaimynai matė, kad jis su tėvu ir sūnumi pjauna malkas, krauna jas į pastogę, šeria ir girdo gyvulius, dirba kitus darbus.“²³

Ryšį su štabu nutarė palaikyti per Skaudvilę, nes čia antradieniais ir ketvirtadieniais vykdavo turgūs, į kuriuos suvažiuodavo nemažai žmonių: priešo šnipams buvo sunkiau susigaudyti, kas su kuo susitinka. Buvo nutarta, kad su ryšininku Breive susitikinės į turgų atvažiavęs Jonas Žičkus. Turgaus dienomis į Skaudvilę ateidavo apygardos štabo narys J. Jokubauskas-Merkys. Jis susitikdavo su ryšininkais, iš jų surinkdavo operatyvinius duomenis, perduodavo štabo nurodymus. Nuo Žičkaus sodybos iki KA štabo slėptuvės Juknos sodyboje buvo apie 20 kilometrų. Tą atstumą gana dažnai tekdavę sukarti ir pačiam P. Paulaičiui, todėl pakeliui pailsėti užsukdavęs pas Andriulius arba į Gaidauskų sodybą, kur iš ryšininko Breivės gaudavo įvairių jį dominančių žinių. Tos kelionės buvo varginančios ir pavojingos, tačiau idėjos ir  pareigos žmogui kitokio pasirinkimo nebuvo. Pusiau legalus gyvenimas netruko subrandinti neigiamus vaisius. Motina Žičkienė ir dvi jauniausios dukterys, pasibaigus namuose rudens darbams, išeidavo, ilgiau užsibūdavo pas vyresniąsias dukteris, kurios jau buvo ištekėjusios ir su savo šeimomis gyveno Klaipėdos krašte. Iki pavasario retai sugrįždavo į namus. Praėjus kelioms savaitėms nuo P. Paulaičio įsikūrimo, netikėtai namo grįžo jauniausioji dukra Elena. Ji nustebo čia radusi nepažįstamą žmogų. Tėvų gimines ji gerai pažinojo, todėl jai ką nors sufantazuoti buvo neįmanoma. Kelias dienas pasisukiojusi namuose, Elena iškeliavo savais keliais. Grįžusi pas seseris, ji papasakojo savo kelionės įspūdžius, pasakė, kad Poškakaimyje gyvena kažkoks nepažįstamas senis. Elenos pasakojimas sudomino motiną, seseris, jų vyrus. Per svetimus žmones jie pradėjo teirautis, kas tai per žmogus, iš kur atsirado. Po dukros vizito Žičkai, P. Paulaitis ir J. Gaidauskas sunerimo, žinojo, kad seserys ir vyrai neis į NKGB pranešti, bet suprato, kad kalbos apie įnamį gali pasiekti piktos valios žmogaus ausis. Gali pradėti lankytis stribai ir kiti panašūs „svečiai“. Nors buvo ramu, bet nusprendėme, kad tolimesnis P. Paulaičio buvimas pas Žičkus gali būti rizikingas. Susitarėme, kad J. Žičkus slėptuvę išardys, spausdinimo ir dauginimo priemones atiduos saugoti patikimam kaimynui. J. Žičkus nedelsdamas išardė daržovių sandėlyje buvusią slėptuvę.

P. Paulaičiui patarta kol kas laikytis pas Andriulius ir Gaidauskų sodyboje. Jis tuo laikotarpiu retkarčiais dar pabūdavo Akstinų kaime ryšininko A. Kairio-Apuoko namuose. Po J. Markulio-Erelio išvykimo, padažnėjus emgėbistų siautėjimui, KA vadai nutarė savo slėptuves iš Batakių apylinkių perkelti į saugesnes vietas, nes didėjo išaiškinimo pavojus, ilgiau čia pasilikti pasidarė rizikinga. Padidėjus išaiškinimo grėsmei, persikėlimo klausimą reikėjo spręsti operatyviai, tačiau vietų slėptuvėms iš anksto nebuvo numatyta. Buvo nutarta laikinai štabą perkelti į Mažintų kaimą pas Andriulius. Nors slėptuvė buvo visai maža – tilpo vos du žmonės, tačiau vieta rami, artimiausi kaimynai geri, padorūs žmonės. Apie tos slėptuvės egzistavimą iš ryšininkų žinojo tik vienas J. Gaidauskas-Breivė. Apygardos vadai įsakė ryšininkui Breivei dalį štabo inventoriaus kviečių maišuose pervežti pas Andriulius. Buvo Didžioji savaitė prieš Velykas, balandžio 6-oji. J. Gaidauskas tą dieną štabe rado apygardos vadą J. Kasperavičių-Visvydą, P. Paulaitį-Aidą ir A. Biliūną-Džiugą. Kai ryšininkas paragino vyrus Velykas praleisti pas Andriulius, J. Kasperavičius atsakė: „Velykas sutiksime ir praleisime su Juknos šeima, o po Velykų kelsimės kur nors kitur.“ P. Paulaitis nutarė Velykas praleisti kartu su Andriuliais, o kad būtų linksmiau, paprašė, kad ateitų J. Gaidauskas. Palinkėję vieni kitiems linksmų švenčių, vyrai išsiskirstė.

Tuo tarpu sovietų slaptosios tarnybos dirbo išsijuosusios: dar sausio mėnesį buvo išduota Lydžio rinktinės štabo slėptuvė. Joje suimti trys štabo nariai: J. Mačiulis-Skaistgiris, J. Mocius-Šviedrys, J. Rimša-Šarūnas. Didįjį Pentadienį suimtas centrinis apygardos ryšininkas J. Orincas. Grėsmingas žiedas apie apygardos štabą siaurėjo…

Kaip buvo susitarę, pirmą Velykų dieną P. Paulaitis kartu su J. Gaidausku praleido pas Andriulius. Rytojaus dieną jis nuėjo į štabą pas Juknas, iš ten kartu su apygardos vadu J. Kasperavičiumi-Visvydu ir A. Biliūnu-Džiugu atėjo pas Andriulius ir čia atšventė antrąją Velykų dieną. Vakare išsiskirstė: apygardos vadas su J. Biliūnu grįžo į štabo slėptuvę išgabenti likusius daiktus.

Buvo 1947 metų balandžio 11 diena. Sodybos šeimininkas Jukna pasakojo, kad enkavėdistai, apsupę slėptuvę, joje buvusiems J. Kasperavičiui-Visvydui ir A. Biliūnui-Džiugui šaukė pasiduoti, tačiau partizanų vadai ne apie savo išlikimą galvojo. Jie atsišaudė ir kartu naikino dokumentus. Tačiau slėptuvėje trūko deguonies, ji greitai prisipildė dūmų, ugnis geso. Nenorėdami gyvi patekti priešui į rankas, partizanai pasirinko mirtį – žuvo didvyrių mirtimi. Deja, sovietams į rankas pateko truputį apdegę apygardos štabo dokumentai, kurie vėliau tapo svarbiais įkalčiais daugeliui suimtų ryšininkų ir partizanų rėmėjų. Po apygardos štabo sunaikinimo tuoj prasidėjo areštų banga. Buvo suimtas ryšininkas A. Kairys-Apuokas, Batakių viršininkas ir štabo centrinis ryšininkas J. Gaidauskas-Breivė. Nuvežtas į Tauragės saugumą – Šubertinę buvo žiauriai kankintas, reikalauta, kad išduotų kitus štabo bunkerius, pasakytų, kur slapstosi P. Paulaitis-Aidas.

²⁰ Jonas Žičkus. Nueitas kelias. 1999. V., p. 300–301.

²¹ Ten pat, p. 297–298. 

²² J. Žičkus. Dar kartą apie P. Paulaitį. Rankraštis, neskelbtas.

²³ Ten pat, p. 2.

© 2018 „XXI amžius“