|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Gyvenimo audrose nepalūžęs Antanas POCIUS (Tęsinys. Pradžia nr. 46, 47, 48, 49, 50; 2018 m. nr. 1, 2, 3, 4, 5)
Jurbarko partizanų rinktinės vadai P. Paulaitis-Aidas ir jo pirmasis pavaduotojas Vladas Gudavičius-Radvila to susitikimo metu iškeltai partizanų jungimosi į apygardą idėjai pritarė, pažadėjo dalyvauti būsimajame partizanų vadų susitikime. 1946 m. rugpjūčio 21 d. stambesnių partizanų junginių vadų pasitarime buvo įkurta Jungtinė Kęstučio apygarda, patvirtinti laikinieji JKA nuostatai, o 1946 m. rugsėjo 12 d. rinktinių atstovų susirinkime buvo svarstomos apygardos veiklos ir vadovybės išrinkimo problemos. JKA vadu vieningai buvo išrinktas aviacijos leitenantas Juozas Kaspervičius-Visvydas, Angis, Šilas, JKA štabo Organizacijos skyriaus viršininku paskirtas raseiniškis Petras Bartkus Rimgaila, Žadgaila ir Informacijos skyriaus Petras Paulaitis-Aidas, Barkus. Jis kartu tapo ir apygardos pogrindinio laikraščio Laisvės varpas redaktoriumi. Ūkio skyriui vadovauti paskirtas iš Šilalės valsčiaus kilęs mokytojas Jonas Jokubauskas-Merkys, Skroblas. Naujai įkurtą JKA sudarė Lydžio, Savanorio (buvusi Žebenkšties), Vaidoto (Žuvėdros), Trijų Lelijų, Vytauto Didžiojo ir Povilo Lukšio rinktinės, veikusios Raseinių, Tauragės, iš dalies Kauno, Kėdainių ir Šiaulių apskrityse. Tuo metu pagal teritoriją tai buvo pati didžiausia partizanų apygarda, apytikriais duomenimis, jungusi apie 2000 nelegaliai ir legaliai gyvenusių Laisvės kovotojų. P. Paulaičio-Barkaus vadovaujamam skyriui teko rūpintis žvalgybos tinklo organizavimu ir žinių rinkimu. Propagandos srityje apygardos štabo narys privalėjo leisti partizanų spaudos leidinį Laisvės varpas. Nelegalios spaudos leidybos didžiulę patirtį P. Paulaitis buvo sukaupęs nacių okupacijos metais, leisdamas LLG laikraštį Lietuviški atgarsiai. Artimo jo bičiulio J. Mickaičio duomenimis, P. Paulaičio redaguojamo nelegalaus leidinio išleisti 76 numeriai. Taip į naujo partizanų junginio Kęstučio apygardos štabo veiklą įsiliejo aukšto rango intelektualas, patyręs pogrindininkas ir konspiratorius, žmogus, be galo atsidavęs Lietuvos išsilaisvinimo iš sovietinės okupacijos idėjoms. Laisvas spausdintas tiesos žodis geležinės uždangos ir raudonojo teroro sąlygomis buvo labai svarbus tautos okupantų priespaudai pasipriešinimo būdas, žinių, vilties ir paguodos šaltinis okupantų fiziškai ir morališkai terorizuojamiems lietuviams. Absurdiškos sovietinio melo propagandos kvailinamą lietuvį partizanų spauda ragino imtis pasyvaus pasipriešinimo: boikotuoti sovietinius rinkimus, paskolų rinkimą, priešintis prievartiniam kolchozų steigimui. Spausdintas laisvas žodis ilgai sklido iš pogrindžio, neleisdamas užgesti tautinei savimonei ir laisvos Lietuvos vizijai. Žvelgdami į tuos laikus iš nemažos laiko perspektyvos, galime tvirtinti, kad iš pogrindžio sklidęs laisvas žodis subrandino dirvą tautiniam Atgimimui. Tapus JKA štabo nariu, pasikeitė P. Paulaičio padėtis ir partizaninės veiklos pobūdis: reikėjo keltis arčiau apygardos štabo iš jo širdžiai mielų Jurbarko apylinkių, kur buvo tiek bičiulių, pažįstamų, ištikimų rėmėjų, kurie jį globojo ir saugojo. Žvalgybos ir kontržvalgybos, propagandos ir pogrindinės spaudos leidybos problemos jam buvo žinomi dalykai, tačiau ne viskas priklausė nuo žinių, išsimokslinimo ar patirties. Kęstučio partizanų apygarda tada apėmė didžiulę Žemaitijos teritoriją, krašte siaučiant masinėms represijoms, sekimui ir baudėjų būriams, dažnai dėl suėmimų trūkinėjo ryšių sistemos, operatyvios informacijos rinkimas kėlė rimtų rūpesčių. Tokiomis sudėtingomis sąlygomis kartais partizanų veikla priklausydavo nuo elementariausių atsitiktinumų, menka problemėlė tapdavo sunkiai įveikiama kliūtimi. Prie tvarkos, griežto darbo ritmo pripratusiam naujajam štabo nariui tai buvo nelengvas išbandymas. 1946 m. lapkričio 24 d. įvyko Jungtinės Kęstučio apygardos štabo posėdis, pirmininkaujamas apygardos vado J. Kasperavičiaus-Angies. Posėdyje svarstant mėnesio partizanų veiklos apžvalgą, be kitų štabo narių, kalbėjęs P. Paulaitis-Barkus paaiškino, kokiomis sudėtingomis sąlygomis tenka dirbti: neveikia radijo imtuvas, todėl nėra kaip kaupti užsienio informaciją, dėl blogo ryšio su partizanų junginiais trūksta žinių ir korespondencijos iš būrių. Jo darbo nuotaikai ir susikaupimui trukdanti visiems vienodai taikoma kariška tvarka: kartu gulti, kartu keltis. Ne, jis nereikalavo sau kažkokių išskirtinių sąlygų, tik išreiškė susirūpinimą, kad būtent jos kartais nulemia ne visai kokybišką Laisvės varpo išleidimą. Per nepilnus pusę darbo Kęstučio apygardos štabe metų P. Paulaitis 500600 egzempliorių tiražu išleido šešis Laisvės varpo numerius. Sudėtingomis bunkerių sąlygomis tai iš tiesų didelis darbas! JKA štabo nario įsipareigojimai rinkti žvalgybinio pobūdžio žinias ir medžiagą būsimam laikraščio Laisvės varpas numeriui skatino P. Paulaitį-Barkų dažnai lankytis partizanų būriuose, susitikinėti su ryšininkais ir Laisvės kovotojų rėmėjais. Siekdamas turėti galimybę laisvai vaikščioti ir suklaidinti NKVD baudėjų būrius ir priešo šnipus, P. Paulaitis turėjo pasidirbęs dokumentus svetima Igno Pauliaus pavarde (žr. faksimilę). Apsirengęs prastais valstiečio drabužiais, jis atrodė kaip darbo ieškantis mūrininkas krosnius (kad ši versija būtų įtikinamesnė, su savimi nešiojosi mūrininko įrankius). Toks kamufliažas sudarė galimybes gyventi pusiau legaliai. Pas žmones apsigyvendavo prisidengęs legenda kaip tolimas jų giminaitis, ūkio darbininkas. Tokia maskuotė išplėtė judėjimo, štabo nario veiklos galimybes. Net įkyriausias priešo šnipas negalėjo įtarti, kad tas suvargęs kaimietis, pas ūkininką kapojantis malkas, yra sovietinio saugumo atkakliai medžiojamas partizanų vadas. Kovodami prieš vieną galingiausių pasaulio imperijų, Lietuvos partizanai neprarado vilties sulaukti paramos iš Vakarų. Todėl geležinės uždangos atkirstiems nuo laisvojo pasaulio Laisvės kovotojams labai aktuali buvo ryšio su Vakarais problema; ji galėjo padėti išspręsti izoliacijos, demokratinio pasaulio moralinės ir materialinės paramos klausimus. Įveikti šią izoliaciją yra mėginę P. Paulaičio vadovaujami Jurbarko krašto partizanai. Vienas jurbarkiškių partizanų būrys turėjo trumpųjų bangų radijo siųstuvą. Iš vokiečių žvalgybos mokyklos Dalvice grįžę desantininkai partizaną Kazį Šimkų išmokė dirbti su tuo siųstuvu. P. Paulaičio-Aido pavedimu jis 19451946 metų žiemą bandė užmegzti ryšį su Vakarais. Tuos ryšio seansus, atrodo, užpelengavo Rygoje dislokuota SSRS radijo kontržvalgybos pelengavimo tarnyba, nes 1946 m. vasario 4 d. LSSR saugumo ministras D. Jefremovas savo rašte Kauno operatyvinio sektoriaus viršininkui pulk. Jegorovui nurodė, kad jo operatyviniame sektoriuje užpelenguotas nežinomos grupės radijo stoties darbas. Nėra tikslių duomenų, kaip P. Paulaičio partizanams pavyko tie radijo seansai, tačiau tiksliai žinoma, kad Vakarų pasaulis kovojančios Lietuvos balsams liko kurčias. Ginkluoto pogrindžio ryšiai su Vakarų pasauliu buvo daugiau epizodiški ir dėl sudėtingų aplinkybių labai trapūs. Apie vieną anglų žvalgybos mėginimą užmegzti ryšius su Žemaitijos partizanais P. Paulaitis yra papasakojęs savo bičiuliui J. Mickaičiui42. Šio įdomaus fakto negalime patvirtinti nei jau paskelbtais Laisvės kovų dalyvių atsiminimais, nei archyvų dokumentais, todėl būtų galima suabejoti jo tikslumu. Tačiau vargu ar toks žmogus, kaip P. Paulaitis, būtų turėjęs tikslą su visomis smulkmenomis sufantazuoti gražią legendą. Abejones gali kelti ne šio įvykio tikrumas, o kas buvo šios akcijos sumanytojai ir užsakovai: anglų žvalgyba ar sovietinis saugumas. Partizanai jau turėjo skaudžios patirties. Sovietinis saugumas įsiskverbti į ginkluoto pogrindžio struktūras ir kenkti joms iš vidaus nepraleisdavo menkiausios dingsties. Vos tik 1944 metų pabaigoje1945 metų pradžioje iš vokiečių žvalgybos mokyklų į Lietuvą desantu pradėjo grįžti lietuviai jaunuoliai, kai SSRS NKVD komisaro Kruglovo direktyva buvo griebtasi provokacijų: 1945 m. vasario mėnesį tarp Tauragės ir Raudondvario sovietų agentai, apsimetę Vakarų valstybių desantininkais, ieškojo ryšių su partizanais, provokavo ir terorizavo partizanų ryšininkus ir rėmėjus. Žinodami okupanto klastą, kęstutėnų vadai veikė labai atsargiai. Aptardami Vakarų valstybių ketinimus užmegzti ryšius su ginkluotu pogrindžiu, negalime pamiršti, kad tokius veiksmus skatino reali to meto politinė situacija. Po 1946 m. V. Čerčilio kalbos Fultone buvo duotas šaltojo karo ir ginklavimosi varžybų startas. Kai Vakarų valstybės pagaliau įsitikino, kad komunizmas yra mirtinas demokratijos priešas ir gali siekti pasaulinės hegemonijos, Trečiojo pasaulinio karo grėsmė tapo visai reali. Tokia situacija paskatino Vakarų valstybių žvalgybą labiau susidomėti buvusios sąjungininkės Sovietų Sąjungos politine, ekonomine ir karine galia. Vakarų valstybių žvalgų permetimo per geležinę uždangą problema tapo labai aktuali. Anglų žvalgybą labiausiai domino trys Pabaltijo kraštai. Kaip potencialus placdarmas agentų permetimui į Sovietų Sąjungą, agentūros tinklo sukūrimui, ypač palankios sąlygos buvo su Rusų imperija kovojusioje Lietuvoje, kurioje ginkluotas pogrindis buvo pats stipriausias. Tokius anglų žvalgybos ketinimus galėjo gerokai sustiprinti lietuvių emigracinės politinės rezidentūros du sėkmingi žygiai per geležinę uždangą į Lietuvą: pirmą kartą geležinę uždangą 1945 metų vasarą pralaužė lietuvių emigracijos pasiuntiniai Jonas Deksnys ir Klemensas Brunius, o antrą kartą 1946 metų pavasarį J. Deksnys ir Vytautas Stanevičius. Tačiau iš kelionės į Lietuvą grįžęs V. Stanevičius, siekdamas sugraudinti anglus teikti kovojančiai Lietuvai materialinę paramą, parašė pranešimą, kuris labiau buvo panašus į beletristiką, o ne į rimtą ir argumentuotą žvalgybos ataskaitą. Anglus tai gerokai papiktino ir galėjo būti dar vienu argumentu, skatinusiu patiems išsiaiškinti ir įsitikinti agentūros tinklo Lietuvoje organizavimo galimybėmis. Taigi, anglų žvalgybos suinteresuotumą užmegzti tiesioginius ryšius su Lietuvos ginkluotu pogrindžiu galėjo skatinti minimi motyvai. Kai JKA vadai gavo žinią, kad spalio mėnesį į pajūrį, netoli Šventosios, išsilaipino du anglų žvalgybininkai ir ieško ryšių su apygardos vadovybe, atrodo, ji nebuvo sutikta kaip didelis netikėtumas ar sensacija. 1946 metų spalio pabaigoje išsikėlę iš jūros, anglų žvalgybininkai susisiekė su Kretingos apylinkėse veikusios partizanų rinktinės vadu ir paprašė juos suvesti su Lietuvos partizanų aukščiausiąja vadovybe. Vienas iš anglų pasiuntinių buvo žvalgybos kapitonas, o kitas lietuvis, gerai kalbėjęs lietuviškai ir jam vertėjavęs. Rinktinės vadas, pasinaudodamas tuo, kad vieno partizano dėdė gyveno Tauragės apskrityje, prie TauragėsSmalininkų miškų masyvo, paskyrė jį grupės vedliu ir išsiuntė į Jungtinę Kęstučio apygardą. Kretingiškis partizanas pasiuntinius sėkmingai atvedė pas savo dėdę, vidutinį ūkininką, o šis padėjo jiems susisiekti su Kęstučio apygardos partizanais. Kai JKA štabas gavo pranešimą apie anglų pasiuntinius, P. Paulaitis-Aidas rengė eilinį Laisvės varpo numerį. Kaip labiausiai patyrusiam žvalgybos srityje, apygardos vadas pavedė štabo nariui P. Paulaičiui-Aidui nuvykti į minėtą ūkį ir patikrinti, ar atvykėliai nėra sovietinio saugumo provokatoriai. P. Paulaitis be ispanų, italų, portugalų, vokiečių kalbų mokėjo ir angliškai. Pasiėmęs porą partizanų, nuvyko pas ūkininką, iš kurio buvo gautas pranešimas. Būdamas patyręs konspiratorius, P. Paulaitis veikė labai atsargiai ir apdairiai: niekas negalėjo būti tikras, kad pasiuntiniai nėra MGB provokatoriai. Atvykėliams Aidas prisistatė kaip JKA štabo narys. Iš kalbos įsitikino, kad kapitonas tikrai anglas. Kapitonas pareiškė, kad jie atvyko žvalgybos tinklo organizavimo tikslais, kad mainais už partizanų teikiamą žvalgybinę informaciją apie sovietų apsiginklavimą ir karines bazes Laisvės kovotojams tieks materialinę paramą. Anglų žvalgybininkus ypač domino kariniai aerodromai, Baltijos laivyno bazės Pabaltijo respublikose ir Rytprūsiuose, kariuomenės judėjimas, Lietuvos ekonominė ir politinė situacija. Anglai pareiškė, kad jie įgalioti kaip galima greičiau susitikti ir tartis su visos Lietuvos partizanų aukščiausiąja vadovybe, nes nuo gruodžio 20 d. dvi savaites Baltijos jūroje už 30 kilometrų nuo kranto grįžimui lauks anglų laivas. Anglų pasiuntinių pasiūlymas buvo labai viliojantis, todėl P. Paulaitis pareiškė, kad sutinka su jais derėtis, tik gali praeiti visas mėnuo, kol apygardos vadovybė susisieks su visomis apygardomis. Apygardų vadų pasitarimą buvo nutarta sukviesti gruodžio 20 dieną. Kadangi minimas pokalbis vyko lapkričio pradžioje, laiko anglų grįžimui atgal turėjo pakakti. Anglai su tokiu pasiūlymu sutiko ir nutarė palaukti. Apie tai Aidas informavo apygardos vadą J. Kasperavičių-Visvydą. Buvo nutarta susidariusia aplinkybe pasinaudoti. Kad apsisaugotų galimų provokacijų, anglų pasiuntinių atvykimas laikytas griežčiausioje paslaptyje. Juos apgyvendino toli nuo apygardos pagrindinių bazių, izoliavo nuo galimų kontaktų su partizanais ir vietiniais gyventojais. Pasiuntiniai buvo nuvesti apie 10 kilometrų nuo Eržvilko į Trijų Lelijų rinktinės teritoriją apie 8 kilometrus nuo TauragėsSmalininkų miškų masyvo ir su dviem vietos partizanais apgyvendinti rinktinės atsarginiame bunkeryje. Tokios atsargumo priemonės nebuvo betikslės: jeigu pasiuntiniai buvo gerai užsikonspiravę MGB agentai, jie visiškai buvo izoliuoti nuo išorinio pasaulio, o jeigu buvo anglų pasiuntiniai, reikėjo garantuoti saugumą. Anglai dar paprašė jiems parūpinti radijo imtuvą. Tas jų prašymas buvo įvykdytas. JKA vadai pradėjo rimtai rengtis apygardos vadų suvažiavimui. Jame planuota išsirinkti partizanų aukščiausiąją vadovybę, o paskui derėtis su anglais.
© 2018 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |