Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Gyvenimo audrose nepalūžęs

Antanas POCIUS

(Tęsinys. Pradžia nr. 46, 47, 48, 49, 50; 2018 m. nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6)

J. Kasperavičius-Visvydas Kęstučio apygardos štabo vardu į suvažiavimą išsiuntinėjo kvietimus Tauro, Dainavos, Didžiosios Kovos apygardų vadams ir į Vilnių – BDPS vadui J. Markuliui. Nutarta apygardų vadų susirinkimą surengti netoli Batakių esančioje geležinkelio stoties viršininko Prano Rimkaus sodyboje. Apie gruodžio vidurį P. Paulaitis pasiuntė porą partizanų į ūkininko sodybą, kur buvo slapstomi anglų pasiuntiniai. Jie buvo apgyvendinti arčiau Batakių įrengtame atsarginiame štabo bunkeryje.

Gruodžio 21 dieną P. Paulaitis, gavęs apygardos vado įgaliojimus, kartu su anglų pasiuntiniais ir dar dviem vietiniais partizanais, gerai pažinojusiais apylinkes, naktį penkiese iškeliavo į stoties viršininko sodybą. Nuėję tik apie puskilometrį ir išėję į kelią, pastebėjo automobilių vėžes. P. Paulaičiui kilo įtarimas, todėl užėjo pas vieno partizano giminaitį pasiteirauti, kas čia pravažiavo. Sodybos šeimininkai papasakojo, kad anksti rytą Batakių link pravažiavo pora sunkvežimių su kareiviais. Kilus įtarimui, P. Paulaitis pradėjo veikti labai atsargiai: jis pasiuntė sodybos šeimininką į Batakių geležinkelio stotį pas viršininką, pasakė jam net slaptažodį, kuriuo turėjo kreiptis. Ūkininkui buvo pasakyta, kad stoties viršininkas į darbą neatvyko. Į viršininko ūkį išsiaiškinti buvo pasiųstas vienas stoties darbuotojas, tačiau tas iki vakaro negrįžo, todėl, jo nesulaukęs, ūkininkas grįžo informuoti P. Paulaitį apie susidariusią situaciją. Po šio pranešimo, įtarimas, kad galėjo įvykti išdavystė, dar labiau sustiprėjo. Norėdamas išsiaiškinti, kas įvyko, Aidas pas viršininką pasiuntė ūkininko sūnų, 15–16 metų paauglį, išsiaiškinti, kur yra viršininkas, o patys dėl viso pikto pasitraukė už poros kilometrų pas kitą ūkininką. Gruodžio 23 dieną tas vaikinukas nuvažiavo į viršininko sodybą. Ten jį pasitiko sodybos šeimininkė ir pasakė, kad viršininko nėra. Pasiuntinių pranešimai rodė, kad vyksta kažkas negero, todėl P. Paulaitis gruodžio 24 d. į Batakių geležinkelio stotį pasiuntė dar vieną žvalgą būtinai sužinoti, kur dingo stoties viršininkas. Pastarasis pranešė, kad viršininkas emgėbistų areštuotas ir išvežtas. Tada jau neliko abejonių, kad įvyko išdavystė, kad MGB žinoma susitikimo vieta ir data. Be J. Kasperavičiaus, P. Paulaičio, P. Bartkaus apie būsimą apygardos vadų suvažiavimą žinojo tik kviestųjų apygardų vadai, deja, ir provokatorius J. Markulis. Tų pačių metų gruodžio pabaigoje Vilniuje pogrindžio atstovai B. Barzdžiukas, J. Lukša ir A. Zaskevičius išsiaiškino, kad J. Markulis – išdavikas, MGB organų šnipas, sovietinio saugumo sukurtos fiktyvios organizacijos BDPS (Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio) vadovas. Tikriausiai žinios dar nebuvo pasiekusios kęstutėnų. Yra žinoma, kad ir anksčiau J. Markulio asmenybė jiems didelio pasitikėjimo nekėlė. Todėl, kai jis atvyko į Batakių geležinkelio stotį, į būsimąjį pasitarimą ir atkakliai reikalavo, kad tas pasitarimas vyktų štabo bunkeryje, apygardos vadai, motyvuodami tuo, kad vyksta sovietų kariuomenės siautimas, jo prašymą atmetė. Susitikimas įvyko neutralioje vietoje. Po šios išdavystės P. Paulaičiui-Aidui nebuvo aišku, ar į MGB pinkles pateko kitų apygardų pasiuntiniai. Aidas su vienu partizanu Kūčių vakarą nuvyko į štabo bunkerį pas J. Kasperavičių pasitarti. Pasitarime dalyvavo štabo narys P. Bartkus-Žadgaila. J. Kasperavičius jiems papasakojo, kad para anksčiau sutarto laiko atvyko keturi vyrai iš Tauro ir Dainavos apygardos ir rytą, lydimi dviejų vedlių, arkliais išvažiavo Batakių link. Suvalkijos partizanai kelyje taip pat pastebėjo sunkvežimių vėžes, todėl užsuko pas ūkininką pasiteirauti, kas pravažiavo. Sužinoję, kad rytą pravažiavo kelios mašinos, pilnos sovietų kareivių, Suvalkijos partizanų atstovai grįžo atgal, o į Batakių geležinkelio stotį pasiuntė žvalgą, vietinį partizaną su slaptažodžiu stoties viršininkui. Nors partizanas turėjo gerai padirbtus fiktyvius dokumentus, tačiau iš stoties negrįžo: vos pradėjus klausinėti stoties viršininko, jį sučiupo pasalavę MGB operatyvininkai.

P. Paulaitis, P. Bartkus ir J. Kasperavičius nutarė, kad juos galėjo išduoti tik J. Markulis. Gruodžio 23-iosios naktį 20 kilometrų spinduliu apie Batakius prasidėjo didelis MGB kariuomenės, pasieniečių ir stribų būrių siautimas. Į pasitarimą neatvykus Didžiosios Kovos apygardos įgaliotiniams, pasitaręs su P. Paulaičiu ir P. Bartkumi, J. Kasperavičius nutarė siūlyti anglams pradėti derybas su trijų apygardų atstovais, tačiau pastarieji tokio siūlymo atsisakė. Jų atsisakymo motyvai buvo keli: pirma, anglų pasiuntiniai pareiškė, kad trijų apygardų įgaliotiniai negali atstovauti visai Lietuvai, todėl ir tartis Lietuvos partizanų vardu neturį teisės, antra (viešai to nepasakė), pasiuntinius galėjo gerokai išgąsdinti tarp partizanų vadų prasidėjusios išdavystės, trečia, išgyvenę bunkeriuose beveik du mėnesius, žvalgai suprato, kokiomis sudėtingomis sąlygomis Lietuvoje vyksta ginkluota kova, todėl ir anglų agentūrinio tinklo kūrimas galėjo atrodyti labai problemiškas, sunkiai įmanomas. Jie atsisakė tartis, prašė kiek galima greičiau nuvesti juos į pajūrį ir supažindinti su Šventosios žvejais, kad šie nuplukdytų iki laukiančio laivo. P. Paulaitis jiems paaiškino, kad apygardos štabas su Šventosios žvejais jokių ryšių nepalaiko, todėl juos palydės pas Kretingos krašto partizanus, o šie nuves pas žvejus. Prieš išvykdami iš apygardos, žvalgybininkai į rublius išsikeitė 1500 dolerių, P. Paulaičiui už bendradarbiavimą paliko šveicarišką laikrodį. Dar paprašė savaitę radijo siųstuvu anglų kalba siųsti šifruotą tekstą: „Aš – Bebras, grįžtu sausio 1–5 dienomis, sutartoje vietoje“. P. Paulaitis jiems paaiškino, kad radijo siųstuvas jau metai laiko sugedęs, o radistas žuvo kautynėse. Pažadėjo radiogramą pasiųsti Panevėžio partizanų padedamas, nes jie tokį siųstuvą turėjo. Atsisveikindami su kęstutėnais anglų pasiuntiniai jiems paliko „pagalbą“ – 50 dolerių. Jeigu aptariamas įvykis buvo MGB klasta, tokia „pagalba“ Laisvės kovotojams norėta parodyti, kad jų ginkluotas pasipriešinimas yra beprasmis ir Vakarams visai nerūpi. Gruodžio 25 d. vienas partizanas juos palydėjo į Kretingos rinktinę. Vedlys juos laimingai perdavė kretingiškiams partizanams, kurie pažadėjo anglų žvalgybininkus suvesti su Šventosios žvejais. Pas Panevėžio partizanus P. Paulaitis pasiuntė pasiuntinį su užšifruotu tekstu, tačiau nėra žinoma, ar pavyko radiogramą išsiųsti. Kęstučio apygardos vadai manė, kad anglų pasiuntiniai greičiausiai pateko sovietų kontržvalgybai į rankas arba žuvo. JKA vadams jie tvirtino, kad gyvi rusų čekistams nepasiduos, nes į marškinių apykakles turėjo įsisiuvę kalio cianido ampules.

Aptardami šį įdomų Kęstučio apygardos Laisvės kovų epizodą, negalime atmesti versijos, kad tai galėjo būti MGB provokacija, jaukas JKA štabui, paskatinimas surengti apygardos vadų suvažiavimą, juo pasinaudoti ir mėginti sutriuškinti Lietuvos partizanų vadovybę. Dingstis tokiai sovietų specialiųjų tarnybų klastai galėjo būti nuo 1945 m. pabaigos prasidėjęs užsienio valstybių žvalgų siuntimas į Baltijos valstybes. Siekiant užkirsti kelią užsienio žvalgybos skverbimuisi į Baltijos šalių teritoriją ir mėginant sutriuškinti Lietuvos, Latvijos ir Estijos ginkluotą pogrindį sovietų specialiosioms tarnyboms pavyko tas grupes išaiškinti, perverbuoti žvalgus ir nuo 1946 m. pradžios pradėti su Vakarų valstybių žvalgybomis ilgai trukusį operatyvinį žaidimą. Yra keletas aplinkybių, verčiančių manyti, kad aprašomas įvykis buvo MGB klasta.

Pirma – niekaip nesuprantama, kodėl anglai, leisdamiesi į tokią rizikingą kelionę ir norėdami grįžti atgal, nepasiėmė radijo ryšio priemonių. Antra, žvalgai vyko aklai, neturėdami jokių ryšių su pasipriešinimo centrais, pogrindžio grupėmis. Profesionalesniam tokios žvalgų grupės parengimui ir siuntimui į Lietuvą anglai jau turėjo galimybių pasinaudoti 1945 ir 1946 metais vykusio lietuvių emigracijos atstovo J. Deksnio grupės apsilankymo Lietuvoje ryšiais ir patirtimi.

Antra vertus, MGB provokatorių versiją paneigiančių motyvų taip pat yra ne vienas. Pasiuntinių elgesys ir Batakių apylinkėse vykę MVD kariuomenės veiksmai visiškai nesiderino su sovietų specialiųjų tarnybų kurpiamų kombinacijų scenarijais ir logika. Emgėbistai niekada nebūtų atsisakę derėtis ir su dalimi Lietuvos partizanų vadovybės, nebūtų praleidę palankios progos juos įklampinti į operatyvinę klastą ir sunaikinti. Jei žvalgų apsilankymas JKA buvo MGB sumanymas, tai jie savo misiją turėjo atlikti iki galo, nes sovietų kariuomenės siautimas trukdė pirmosios operacijos sėkmei. Kad 1946 m. lietuvių emigracijos centrai ir užsienio valstybės Baltijos pajūryje išlaipino žvalgų grupes iš Vokietijos ir Švedijos, pripažino sovietinės Lietuvos MGB ministras generolas majoras Jefimovas operatyvinėje byloje „Apie anglų žvalgybos paiešką ir agentūrinį darbą pasienio zonoje“. Saugumo vadovas 1946 m. liepos 4 d. pasienio – Klaipėdos, Šilutės, Pagėgių, Kretingos, Šakių, Vilkaviškio, Marijampolės, Lazdijų rajonų, padaliniams išsiuntinėjo raštą, kuriame pripažįstama, kad siena silpnai saugoma. Pranešama, kad tais metais užsienio žvalgai netrukdomi išsilaipino pajūryje ir buvo išaiškinti tik tada, kai užmezgė ryšius su pogrindžiu. Teigiama, kad pajūrio gyvenvietėse nėra agentūrinio tinklo. Rašte nurodoma, kad pajūrio agentūrinei apsaugai užtikrinti reikia užverbuoti agentų ir informatorių grupes. Tikėtina, kad P. Paulaičio papasakota tokia žvalgų grupė buvo atvykusi ir į Kęstučio partizanų apygardos teritoriją¹⁹.

Tikslų atsakymą galėtume rasti tik išstudijavę anglų ir sovietų specialiųjų tarnybų archyvus, o tokių galimybių neturime, todėl nuo kategoriškų vertinimų susilaikome. Remdamiesi P. Paulaičio vertinimu, kad tai buvo anglų pasiuntiniai, jų elgseną galėtume apibūdinti taip:

1. Tai buvo žvalgomojo pobūdžio kelionė, kurios tikslas – patiems išsiaiškinti žvalgybos tinklo sukūrimo Lietuvoje galimybes.

2. Rimtų įgaliojimų vesti derybas dėl paramos Lietuvos partizanams anglų pasiuntiniai neturėjo, nes tokios paramos teikimas už geležinės uždangos buvo labai sudėtingas ir rizikingas.

3. Anglams rūpėjo sovietų karinės ir ekonominės galios žvalgyba. Tiems interesams britai norėjo pajungti ir Lietuvos ginkluotą pasipriešinimo sąjūdį, už tai žadėdami tiksliai neapibrėžtą pagalbą.

JKA vadovybės veiksmai rodo, kad kęstutėnai su užsienio svečiais elgėsi pagarbiai, stengėsi pasirūpinti jų saugumu, o kartaus patyrimo pamokyti izoliavo juos nuo galimų kontaktų su partizanais ir civiliais gyventojais.

Kai išvykdamas iš Kęstučio apygardos anglų kapitonas dar kartą siūlė kęstutėnams rinkti žvalgybinio pobūdžio žinias, jie jokio entuziazmo neparodė. Kapitonas prašė Vilniuje arba Kaune nurodyti adresus ir žmones, kurie galėtų tapti tarpininkais tarp Rusijoje veikiančios anglų rezidentūros ir partizanų, tačiau tokių adresų jam nebuvo duota. Yra žinoma, kad būdamas atsakingas už žvalgybinio pobūdžio žinių rinkimą P. Paulaitis-Aidas, anglams išvykus, jų prašymams patenkinti jokių žygių nesiėmė. Buvo svarbesnių rūpesčių, negu tarnavimas abejotiniems tikslams. Dėl JKA vadų J. Kasperavičiaus-Šilo ir P. Paulaičio-Aido atsargumo, budrumo, J. Markulio išdavystės emgėbistams tada nepavyko iki galo realizuoti: išsiaiškinti apygardos bunkerius ir Lietuvos partizanų vadovybei suduoti lemiamą smūgį. Kęstutėnai atsipirko minimaliais nuostoliais. Sustiprėjus įtarimui, kad J. Markulis yra išdavikas, 1947 m. sausio 15 d. vykęs Lietuvos partizanų atstovų suvažiavimas nutarė eliminuoti J. Markulį iš bet kokios Laisvės kovų veiklos, o Ginkluotųjų pajėgų štabą sudaryti išimtinai iš ginkluoto pasipriešinimo kovotojų. To pasitarimo rezultatai greitai tapo žinomi ir JKA vadams.

JKA vadas J. Kasperavičius-Visvydas 1947 m. sausio 23 d. laiške Rytų Lietuvos partizanams pranešė apie ryšių su Ereliu nutraukimą. Tačiau provokatorius taip lengvai pasiduoti neketino: įžūlumo, atkaklumo, polinkio į avantiūrizmą jam nestigo. Kaip rašo savo atsiminimuose KA štabo ryšininkas J. Gaidauskas-Breivė ir J. Mickaitis, rizikuodamas netekti galvos ir puoselėdamas viltis prikalbinti JKA partizanus pereiti į pasyviąją rezistenciją, J. Markulis pas Žemaitijos partizanus atvyko dar kartą – 1947 m. pradžioje. Atvykęs į Batakių geležinkelio stotį, kaip ir praėjusį kartą, jis atkakliai norėjo patekti į štabo bunkerį. Tačiau KA vadai jau žinojo apie J. Markulio ryšius su sovietiniu saugumu, todėl susitikimas su juo įvyko apie kilometrą nuo geležinkelio stoties, pas ūkininką Simaitį. Ereliui nepavyko įtikinti Žemaitijos partizanų nutraukti ginkluotą kovą, surinkti ginklus į vieną vietą, o patiems legalizuotis. Provokatorius žadėjo visus aprūpinti dokumentais. Tačiau tos J. Markulio gražbylystės nepasiekė tikslo, nes apie jo išdavystes, atrodo, žinojo ne tik apygardos, bet ir žemesnio rango kęstutėnų vadai. Kaip rašo savo atsiminimuose J. Mickaitis, to Erelio apsilankymo metu JKA būrių vadai kreipėsi į P. Paulaitį siūlydami išdavikui surengti karo lauko teismą. Teismo procesas neįvyko. Kalbama, kad tokiam siūlymui nepritaręs P. Paulaitis. Jis J. Markulį pažinojo nuo vokiečių okupacijos laikų, kaip krikščioniškos orientacijos žmogų, aktyvų LLA štabo narį, karštą nepriklausomybės atkūrimo patriotą. Gal doram žmogui buvo sunku patikėti, kad po tokia kauke gali slėptis Laisvės kovotojų kraujo ištroškęs okupantų tarnas, gal ir kiti vadai nenorėjo imtis atsakomybės likviduoti apsišaukėlį „pogrindžio vadovą“. Apie šiuos labai svarbius įvykius dar išsamiau yra papasakojęs iš įkalinimo grįžęs P. Paulaitis 1983 m. sausio mėnesį Kretingoje kovų bendražygiui J. Žičkui. P. Paulaitis pasakojo: „1947 m. pradžioje gavome iš Vilniaus pranešimą, kad su mumis nori susitikti profesorius Markulis-Erelis. Per ryšininkus pranešėme jam susitikimo datą ir vietą. Erelis atvažiavo traukiniu. Batakių geležinkelio stotyje jį pasitiko mūsų ryšininkas ir nuvedė į susitikimo vietą. Į susitikimą su Ereliu ėjau aš, Visvydas (J. Kasperavičius – A. P.) ir Džiugas (Albinas Biliūnas – A. P.). Kęstučio apygardos štabo darbuotojas liko bunkeryje. Mane lydėjo Vytenis (Kęstučio apygardos štabo apsaugos būrio vadas – A. P.) su keliais savo būrio partizanais. Jie buvo gerai ginkluoti ir saugojo sodybą, kurioje aš kalbėjausi su Ereliu. Susitikimui parinkome mažą nuošalioje vietoje esančią sodybą netoli Batakių geležinkelio stoties. Šeimininkas ir jo žmona triūsė virtuvėje, su Ereliu kalbėjomės mažame kambarėlyje. Erelis man įrodinėjo, kad mūsų kova prieš sovietų valdžią yra beprasmė, sakė, kad ją reikia nutraukti. Aš jam prieštaravau, atvirai pasakiau, ką galvoju. Mudviejų nuomonės buvo skirtingos. Erelio kalba man nepatiko. Pagaliau pokalbį baigėme. Šeimininkė atnešė vakarienę. Valgant vakarienę, Erelis kelis kartus prašė, kad nakvynės aš jį vesčiau į štabo bunkerį. Taip padaryti griežtai atsisakiau. Nakvoti jis liko tame pačiame kambarėlyje. “

¹⁹ LYA, f. K–1, ap. 3, b. 213, LSSR MGB 2N valdyba.

© 2018 „XXI amžius“