2001 metai
2002 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Švenčia „Serbentos“ ansamblis

Rūta Averkienė

Klebonas kun. Pranciškus Čivilis ansamblio vadovei Irenai Naujūnienei įteikė mažąją arkangelo Mykolo žvaigždę

Senoji Varėna. Vieną alyvomis kvepiantį gegužės savaitgalį iki vėlumos miestas aidėjo nuo dzūkiškų dainų – Senosios Varėnos Andriaus Ryliškio pagrindinės mokyklos folkloro ansamblis „Serbenta“ skambiai šventė 15 metų sukaktį. Į mokykloje vykusią jubiliejinę šventę gausiai susirinko esami ir buvę, o dabar po Lietuvą pabirę ansambliečiai, Senosios Varėnos bendruomenė, Žiūrų kaimo žmonės, daugybė svečių. Buvo prisiminta ansamblio pradžia, įdomiausios akimirkos, linksmiausios koncertinės kelionės, pagerbta energingoji vadovė Irena Naujūnienė bei visi jos „serbentukai“.

Kadangi „Serbentos“ giesmės ir dainos dešimtis kartų skambėjo po Senosios Varėnos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios skliautais ir papuošė ne vieną bažnyčioje vykusį renginį, tad „Serbentos“ šventė prasidėjo šv. Mišiomis, kurias už „Serbentos“ ansamblį bei jo narius aukojo bei palaimino klebonas kun. Pranciškus Čivilis. Ansamblis giedojo ir šių šv. Mišių metu bei po jų. Klebonas kun. P. Čivilis džiaugėsi, kad „serbentukai“ yra dideli pagalbininkai ir Senosios Varėnos puošmena, o ansamblis per 15 gyvavimo metų užgyveno didelį dvasinį kraitį. Jis ansamblio vadovei Irenai Naujūnienei už išskirtinius nuopelnus įteikė garbingą apdovanojimą – mažąją arkangelo Mykolo žvaigždę, – o visam ansambliui – padėką. Ansambliečiai atsidėkodami už palaiminimą sugiedojo giesmę „O Marija, motinėle“.

Šv. arkangelo Mykolo festivalis

Koncertui pasibaigus Joanai Gedmintaitei ir maestro Vytautui Lukočiui dėkojo gausus rietaviškių būrys. Kairėje – Šv. arkangelo Mykolo festivalio organizatorius Rietavo bažnyčios klebonas kun. Antanas Gutkauskas

RIETAVAS. Birželio 19 dieną Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje dainininkės Joanos Gedmintaitės ir maestro Vytauto Lukočiaus koncertu „Giesmė gimtinės sodyboms“ prasidėjo pirmojo tarptautinio Šv. arkangelo Mykolo vardu pavadinto festivalio renginiai.

Perfrazuojant vieno iš pagrindinių šio festivalio rengėjų Rietavo bažnyčios klebono kun. Antano Gutkausko mintis, festivalio pavadinimas neatsitiktinis ir turi gilią prasmę. Priešistoriniais laikais, kai pasireiškė į puikybę puolusio Liuciferiaus („šviesos nešėjo“) maištas prieš Sutvėrėją, šv. arkangelas Mykolas nedvejodamas stojo į kovą dėl Viešpaties nustatytų pamatinių pasaulio sąrangos įstatymų išsaugojimo. Šv. arkangelo Mykolo atsakingumas, legendomis apipinta angelų kova – tiesioginis įpareigojimas ir mums – nesutrikti šiandieninio reliatyvizmo ir moralinių vertybių devalvavimo akivaizdoje, prisiimti asmeninę atsakomybę už jų išsaugojimą ir už dvasinį, kultūrinį visuomenės atgimimą. Ne veltui Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ sutiko būti šio festivalio globėju.

Poetų vasaros atlaidai ,,Ten, kur poezija virsta malda“

Programą atlieka KSJMC gitaros ir vokalo studijos jaunieji atlikėjai. Dešinėje – klebonas kun. Artūras Stanevičius

KĖDAINIAI. Antri metai Šv. Jurgio bažnyčioje šv. Mišiomis, kurias aukojo klebonas kun. Artūras Stanevičius, prasidėjo poetų vasaros atlaidai. Šiemet ši šventė vyko birželio 19 dieną. Poetų vasaros atlaidų „Ten, kur poezija virsta malda“ šv. Mišiose melstasi už Kėdainių krašto literatų sambūrio literatus, poetus ir rašytojus. Visuotinėje maldoje prašyta literatams Dievo malonės, susitelkimo kūrybiniuose projektuose, literatūrinėse atvartose, susitinkant su poezijos mylėtojais, dvasingumo, kad jų literatūrinis žodis talpintų savyje meilę Tėvynei, artimui, skleistų gamtos grožį, gaivintų tautos istoriją. Prašyta jiems ir jų artimiesiems sveikatos bei Dievo malonių, melsta, kad Kėdainių krašto literatų sambūrio kūrėjų niekada neapleistų dvasingas žodis, kad Švč. Trejybės dvasia suteiktų įkvėpimo visada laikytis tikrųjų žmogiškųjų vertybių ir jas atskleisti savo kūryboje. Melstasi už visus Kėdainių krašto rašytojus, poetus, literatus, atvykusius iš įvairių šalies miestų ir kaimų, prašant jiems Dievo palaimos. Prašyta sveikatos, laimės, gerovės, atlaidumo ir supratimo visiems čia susirinkusiems poezijos mylėtojams ir skaitytojams. Malda skambėjo už mirusius krašto rašytojus, poetus, literatus, prašant jiems dangaus karalystės.

Paminėjo kunigą kraštietį

Birželio 10 dieną etnografinėje Prano Dzūko sodyboje, esančioje Lazdijų rajono Šeštokų seniūnijos Delnicos kaime, vyko renginys „Po priegloba darbštaus vyro kunigo Miluko...“, skirtas paminėti kunigo, leidėjo, lietuviškos spaudos platintojo Antano Miluko (1871 06 13–1896–1943 03 19) 145-ąsias gimimo metines. Minėjime dalyvavo gausus būrys rašytojų, poetų bei kitų garbių svečių, susirinkusių ne tik iš Lazdijų rajono, bet ir atvykusių iš Kauno, Druskininkų, Vilkaviškio, Šakių, Vilniaus bei Akmenės. Apžvelgtas prasmingai nueitas kun. A. Miluko kelias bei pristatyta nauja knyga – kun. A. Miluko premijos laureatų, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų ir svečių kūrybos almanachas „Po priegloba darbštaus vyro kunigo Miluko...“, kurį sudarė ir redagavo Vladas Buragas.

Mažosiose Lietuvos kultūros sostinėse

Vepriai dar neaptikti masinių turistų

Juozas Dapšauskas

Skulptūra „Geldutė“

Viena iš šių metų mažųjų Lietuvos kultūros sostinių yra Ukmergės rajone esantys Vepriai. Kraštiečiai džiaugiasi tokiu titulu ir siekia šį kampelį kuo plačiau išgarsinti.

Apie Veprių šiandieną – skulptorius Viktoras Žentelis:

Meilė tėvynei, savai gimtinei išreiškiama labai paprastai: beriant grūdą nuostabiose Lietuvos lygumose ar kalvose, minant savo brydę kultūros lankose, nepamirštant savo krašto tradicijų, jas puoselėjant ir kuriant naujas, kurios liktų ateinančioms kartoms, kad jos galėtų didžiuotis mūsų atliktais darbais.

Buvo laikas, kuris davė Juknaičius, Mosėdį ar Ėriškius, dabar turime Naisius, Žagarę, Josvainius. Turėsime daugiau, jei suremsime pečius vedami entuziazmo ir altruizmo. Tuomet visiems taps šviesiau gyventi, galbūt žmonės iš svečių šalių vyks čia ir stebėsis tuo, ką sukūrėme. Lietuva juk galėtų stebinti ne tik Trakais, Vilniumi ar Druskininkais, bet visomis prasmėmis šviesiais kaimais ir miesteliais su išpuoselėta aplinka bei kunkuliuojančiu kaip šaltinio versmė kultūriniu gyvenimu, kuriame smagu gyventi, jog niekas nenorėtų iš ten skristi nei už Lamanšo, nei prie fiordų, nebent Big Beną išgirsti ar fiordais pasigrožėti.

Kelionė po Zarasų kraštą

Šv. Antano atlaidų procesija Degučiuose. Priekyje – kun. Dainius Matiukas

Birželio 12-ąją, sekmadienį, jau septintą valandą ryto Panevežio krašto Sausio 13-osios brolijos ir „Šarmos“ folkloro kolektyvo dalyviai pradėjo kelionę po Zarasų kraštą.

Pirmiausia sustota prie Ilgio ežero, kur praeityje porai jaunuolių, naktį važiavusių motociklu, pasirodė Švč. Mergelė Marija. Prie skulptūrų ir kryžių sugiedojome giesmę ,,Marija, Marija“, atsigaivinome šaltinio vandeniu.

Antrasis sustojimas – prie seniausio Lietuvoje Stelmužės ąžuolo, kurio amžius apie du tūkstančiai metų, jo apimtis – 13 metrų. Įsiamžinę prie galiūno, pasiekėme Zarasus. Aplankę bažnyčią, nuo apžvalgos rato grožėjomės ežerais ir nuostabia gamta.

Pagrindinis mūsų kelionės tikslas – Šv. Antano atlaidai Degučių koplyčioje. Į juos pakvietė Panevežyje dirbęs, o dabar Zarasų vikaras kun. Dainius Matiukas. Per Antanines kunigas šventė vardadienį, todėl pasveikinome jį sugiedodami „llgiausių metų“. Nustojus lyti lietučiui, susirinkusieji į atlaidus gamtos prieglobstyje klausėsi „Šarmos“ koncerto. Skambėjo ne tik liaudies dainos, bet ir mano autorinės. Dainas keitė poezija, kurią skaitė autorės – L. Kalinauskienė, E. Lipskienė, E. Bražėnienė, V. Jagelienė ir Z. Petronienė. Koncertą paįvairino „Šarmos“ kolektyvo humoro grupė „Šarmoje dar ne šarma“ su pašmaikštavimais.

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Panų kalnas – krislas ateistams

Albertas Ruginis

Koplyčia Panų kalne

Važiuodami Sedos –Telšių keliu, dešinėje kelio pusėje rasime miške pastatytą pavėsinę, už jos – keliukas ir rodyklė į Panų kalną. Pavažiavę miško keliuku 1,4 km, pasieksime pušimis apaugusį, pelkėmis apsuptą ir padavimais apipintą alkakalnį.

Šis istorinis religinis paminklas minimas 1899 metais išleistame archeologiniame žemėlapyje. Vienas padavimų sako, kad XVIII amžiuje užėjus švedams, jaunos apylinkės moterys ir merginos pasislėpė kalne buvusioje slėptuvėje, o švedų kariai užvertė slėptuvės įėjimą. Kitas padavimas byloja apie tris jaunas merginas, besimeldusias ant kalnelio ir nuskendusias pelkėje. Žuvusiųjų atminimui prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo pastatyta medinė koplyčia, ten vykdavo pamaldos. Žmones įvairiomis intencijomis statė kryželius ir votais puošė koplyčią.

Atmintis gyva, o malda guodžia ir stiprina

Renginys parke prie kryžiaus tautos skausmui atminti

Telšių kalėjime kalinti ir ankstų 1941 metų birželio rytą Rainių miške buvo žiauriai nukankinti 76 politiniai kaliniai. Tarp jų – aštuoni kankiniai iš Gargždų bei aplinkinių kaimų. Ta negyjanti žaizda ir dabar šiurpina ir skatina melsti Dievą, kad tai niekada nebepasikartotų. 1941-ųjų Joninių savaitė buvo pati kraupiausia Lietuvos ir gargždiškių istorijoje – tremtis ir žvėriškos žudynės Rainiuose.

Neįprastai susikaupę rinkosi į Sumos šv. Mišias Gargždų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje birželio 19-ąją, sekmadienį, ne tik Gargždų parapijos žmonės. Žiaurūs Joninių savaitės įvykiai negrimzta užmarštin net ir 75 metams praėjus. Prie altoriaus stende buvo aštuonių Gargždų bei aplinkinių kaimų kankinių nuotraukos.

Po šv. Mišių visi giedodami nuėjo į parką prie kryžiaus tautos skausmui atminti. Parapijos vikaras kun. Audrius Undraitis akcentavo, kad žmonių stiprybės, ištvermės šaltinis tada buvo tikėjimas. „Jokie ginklai nepadės, jeigu nėra tikėjimo. Mes, tremties vaikai, žinojome, kur mūsų stiprybė, namai, Tėvynė“, – jautriai kalbėjo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) narė parlamentarė Vincė Vaidevutė Margevičienė, gimusi traukinio vagone tremties metu. Mintimis apie jaunosios kartos patriotiškumo dvasios ugdymą, politikų atsakomybę, istorinės atminties puoselėjimą dalijosi Seimo nariai Agnė Bilotaitė, Petras Gražulis ir kiti. Buvusi gargždiškė Vitalija Brazaitienė, Rainiuose nukankinto Gribžinių mokytojo Antano Dibisterio dukterėčia, atkreipė visų dėmesį, kad sovietinė valdžia savo inkviziciją pirmiausia nukreipė prieš niekuo dėtus žmones: Lietuvos šviesuolius, kunigus, mokytojus, tautiškų organizacijų narius, tvarkingus, darbščius ūkininkus.