2001 metai
2002 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Kaimo bendruomenė susibūrė į kryžiaus šventinimo iškilmes

Rūta Averkienė

Zervyniškiai ir kaimo svečiai naujo kaimo kryžiaus šventinimo iškilmėse

ZERVYNOS. Zervyniškiai ir kaimo svečiai suvažiavo į gražias pastatyto kaimo kryžiaus šventinimo iškilmes. Ant kalniuko, šalia Ūlos, simboliškai nusilenkti naujam kryžiui bei savo tėvų tradicijoms į nemažą būrį susirinko Zervynų bendruomenė – ir kaime gyvenantys, ir iš jo kilę.

Kryžių pašventinęs Marcinkonių parapijos klebonas kun. Povilas Paukštė sakė, jog naujo kryžiaus pastatymas vietoje senojo turi didelę prasmę – jis simbolizuoja gilų zervyniškių tikėjimą ir pagarbą tradicijoms.

Kryžių meistras zervyniškis Algis Svirnelis papasakojo, kad atstatyti netoli gimtosios sodybos esantį kryžių svajojo daugiau kaip dvidešimt metų. Daugybę kryžių, kurie stovi ne tik aplinkiniuose kaimuose, bet ir visoje Lietuvoje, padaręs kryždirbys džiaugiasi, kad pirmasis jo rimtas darbas buvo atkurti tris kryžius, stovinčius kaimo vidury. Naują apvalų dviem kryžmom keturiolikos su puse metro kryžių tiksliai pagal nuotraukas bei išlikusias detales meistras pagamino per du mėnesius. Senojo kryžiaus detalės pagarbiai saugomos meistro kluone. Metalinį kryžių autentiškai pagal senąjį nukalė meistras Statys Truncė iš Andriūnų kaimo. Naujojo kryžiaus pagrindas buvo pagamintas iš nuvirtusios pušies, o skersiniai padaryti iš senojo kryžiaus pagrindo. Senasis kryžius, pastatytas 1935 metais Šv. Kazimiero draugijos pastangomis, simbolizavo pasipriešinimą lenkų okupacijai. Jį sumeistravo zervyniškis Tomas Tamulevičius. Tuomet lenkų okupuotame Vilniaus krašte veikė nemažai draugijų, kurių tikslas buvo lietuvybės išsaugojimas. Viena iš jų buvo ir Lietuvių Šv. Kazimiero draugija jaunimui auklėti ir globoti. Jos skyrius Zervynų kaime buvo įsteigtas 1934 m. sausio 3 d. Jo nariai rūpinosi kryžiaus pastatymu. Mintis statyti kryžius su dviem skersiniais, primenančius Vyčio Kryžių, šiame krašte kilo 1930-aisiais, Vytauto Didžiojo metais, bet statyta ir anksčiau. Jie buvo statomi beveik visuose kaimuose, kur veikė Šv. Kazimiero draugijos skyriai. Tokių kryžių Lietuvoje yra tik keturi – Marcinkonyse, Margionyse, Musteikoje ir Zervynose.

Žaizdos

Kad atminimas nedingtų

Vyskupas Jonas Kauneckas ir kun. Česlovas Degutis padėjo gėles prie Marijos skulptūros

GARGŽDAI. Gegužės 14 dieną, sekmadienį, Šv. arkangelo Mykolo parapijoje lankėsi Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Jis daugeliui gerai žinomas, visada laukiamas, nes savo įtaigiu, tiesiu žodžiu sudomina klausytojus, priverčia susimąstyti, todėl į šv. Mišias gausiai susirinko tikinčieji jo pasiklausyti. Po šv. Mišių vyskupui dėkojo, sveikino su kunigystės 40-mečiu parapijos klebonas dekanas kanauninkas Jonas Paulauskas, jaunimo, katalikiškų organizacijų atstovai. Didysis choras giesme palinkėjo ilgiausių metų, susirinkusieji sveikino nuoširdžiais plojimais.

Po Sumos šv. Mišių bažnyčioje, vyskupas Jonas Kauneckas, lydimas parapijos klebono bei kitų svečių kunigų, išvyko į Klaipėdos rajone, Veiviržėnų seniūnijoje, Švėkšnos parapijoje esantį Šarkiškių mišką, kuris ilgai ir sėkmingai saugojo skaudžius kovų už laisvę ir nepriklausomybę prisiminimus. Marijos su kūdikiu ant rankų skulptūra čia buvo pastatyta 1950 metais. Tuo pasirūpino Liucija Auškalnienė siekdama įamžinti žuvusio savo vyro partizano Juozo Auškalnio-Kudirkos atminimą. 1945 metais J. Auškalnis-Kudirka išėjo į mišką, nusprendęs prisidėti prie kovų už laisvę. Liucija liko su trimis vaikais, besilaukianti ketvirto. Šį meno kūrinį 1950 metais pašventinęs Švėkšnos parapijos klebonas kun. Tadas Budraitis už tai buvo įkalintas 10 metų. Liucija su keturiais vaikais slapstėsi, išsiskirstė pas žmones. Tik po daugelio metų vaikai susitiko.

Žaizdos

Naujas ąžuolinis kryžius krašto partizanams atminti

Kryžius krašto partizanams atminti

LABANORAS. Gegužės 21 dieną, šeštadienį, čia vyko vienas prasmingiausių ciklo „Labanoras – Mažoji Lietuvos kultūros sostinė 2017“ renginių – šio krašto partizanų pagerbimo ceremonija ir naujojo kryžiaus pašventinimas. Šv. Mišias Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje aukojo klebonas kun. Jurgis Kazlauskas. Pasibaigus pamaldoms kunigas sukvietė parapijonis ir svečius į aikštę šalia šventoriaus, kur buvo sukrautos senojo partizanams atminti skirto kryžiaus liekanos. Šis paminklas dar 2000 metais buvo pastatytas Labanoro mokytojo Adolfo Bruzgio iniciatyva. Per 17 metų lengvas pušinis kryžius gerokai paseno, ėmė irti, tad Labanoro seniūnija ir miestelio bendruomenė „Atgaiva“ pasiūlė toje pačioje vietoje pastatyti naują, dabar jau ąžuolinį kryžių, kuriame būtų iškaltas analogiškas ankstesniajam užrašas „1945 – 1947 m. čia gulėjo išniekinti Lietuvos partizanų kūnai“.

Žaizdos

Žygiu pagerbė Aukštaitijos partizanus

Žygyje dalyvavo Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis ir krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis

Gegužės 21-osios rytą daugiau kaip 300 žmonių būrys Šimonių girioje susirinko įamžinti partizanų žygdarbius ir pradėjo pėsčiųjų žygį „Algimanto apygardos partizanų takais“. Žygio tikslas – ne tik atrasti bei pamatyti vietoves, kuriose kovojo, buvo įsirengę bunkerius ir žuvo Algimanto apygardos Šarūno rinktinės partizanai, bet ir prisiminti, pagerbti visus, kovotojus, žuvusius už Lietuvos laisvę Aukštaitijos partizanų vadavietėje.

Žygyje dalyvavo Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis, krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis. Meras sakė: „Džiaugiuosi, kad šiais metais būtent Anykščiuose drauge su Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, Lietuvos kariuomene ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru organizuojame šį minėjimą. Dar labiau džiugina tai, kad čia susirinko ir gausus būrys jaunųjų žygeivių, kuriems svarbi mūsų šalies istorija, kuriems svarbu atsiminti ir pagerbti tuos žmones, dėl kurių šiandien galime gyventi laisvoje Lietuvoje“.

Bibliotekose

Pristatyta kunigo knyga

Rūta Averkienė

Knygos autorius kun. Algirdas Toliatas ir Varėnos rajono savivaldybės administracijos direktorius Alvydas Verbickas

VARĖNA. Viešojoje bibliotekoje vyko nepakartojamas vakaras su charizmatiškuoju kunigu Algirdu Toliatu ir jo knyga „Žmogaus ir Dievo metai“. Kiekvienas jo pasakytas žodis, apie ką bekalbėtų – kasdienius dalykus, Dievą, bendrystę – kvietė susimąstyti, labiau pažinti save. Pristatydamas savo knygą, kunigas buvo atviras, jog niekada negalvojo, kad galėtų ją parašyti. Už tai, kad savo mintis, kasdienės tarnystės akimirkas, pamokslus įamžino knygoje, kun. A. Toliatas sakė esąs dėkingas jį supančiai bendruomenei. „Man bendruomenė padėjo išgyvendinti geras mintis iš širdies ir jomis pasidalinti. Nes mums, kunigams, kad būtume Dievo žmonėmis, labai svarbi Dievo tauta. Tie šilti žvilgsniai, klausimai, nuoširdūs susitikimai man labai svarbūs. Juk kunigą, jo polėkį, įkvėpimą gimdo bendruomenė“, – kalbėjo kunigas, kuris šiuo metu yra ir vyriausiasis Lietuvos policijos kapelionas. Jo išsakytos mintys ir žodžiai buvo tarsi simbolinis tiltas tarp Dievo ir žmogaus. Kunigas, dalindamasis savo ganytojiška patirtimi, papasakojo istoriją, verčiančią susimąstyti kiekvieną, apie rašytoją, kuris mirties akivaizdoje be pykčio apmąstė savo gyvenimą: „Jeigu aš turėčiau dar truputėlį laiko, kiekvienam sutiktam vyrui ir moteriai pasakyčiau, kokie jie gražūs. Aš daug mažiau miegočiau ir daug daugiau svajočiau. Gyvenčiau. Savo mylimą žmogų prieš išleisdamas apkabinčiau tris kartus, o paskui dar kartą prie durų apkabinčiau...“ „Kartais reikia sukrėtimų, kad pradėtum branginti kiekvieną akimirką. Bet negi reikia susirgti, kad pradėtum gyventi?“ – klausė kunigas. Bene svarbiausią gyvenimo esmę jis pasakė šv. Teresės palinkėjimu jaunam kunigui: „Kad Tavo kiekvienos šv. Mišios būtų kaip pirmos, o pirmos – kaip paskutinės“. „Reikia lengvo jaudulio, kad nesusireikšmintum. Nes ne Tu veiki, o esi tik įrankis, tik tiltas tarp Dievo ir žmonių. Todėl kunigo funkcija – nesutrukdyti Dievui ateiti pas žmogų. Nes mes Krikštu visi esame kunigai. O tie, kurie nepakrikštyti, kunigai esame savo dieviška prigimtimi. Pirmosios šv. Mišios, – kai dreba rankos ir kojos, paskutinės, – kai Tu niekur neskubi. Kiekvienam iš mūsų gali būti toks palinkėjimas, kad kiekviena diena, kiekviena mintis, kiekvienas darbas būtų kaip paskutinis, kaip vienintelis. Kas Tu esi, kaip gyveni, toks bus ir Tavo paskutinis žodis. Kiekviename iš mūsų yra kūrėjo ir griovėjo pradas. Ką turėtume padaryti, kad kūrėjo būtų kuo daugiau? Ką labiau skatinsime, tai ir dominuos. Mes tampame tuo, kuo gyvename, ką skaitome, ką kuriame“, – kalbėjo kun. A. Toliatas. Kunigas kalbėjo apie tai, jog tikrasis dvasingumas ir didelis pasiekimas mūsų gyvenime yra su žmonėmis dalintis skirtingomis nuomonėmis, sėdėti prie vieno stalo su įvairių nuomonių žmonėmis ir siekti bendrų tikslų, priimti bendrus, visai bendruomenei naudingus sprendimus. „Tikroji Komunija yra būnant skirtingų nuomonių tapti vienu kūnu“.

Bibliotekose

„Šviesos žiedais nušvinta tamsuma“ A. Grėbliūnienė

Eugenija Sidaravičiūtė

Alvyra Jurkonytė-Grėbliūnienė su artimiausi žmonėmis – vyru ir sūnumi. Kairėje – Jonas Laurinavičius

DRUSKININKAI. Gegužės pradžioje Vijūnėlės parke, grožėdamiesi baltais narcizų žiedais nubarstytu kilimu, į savivaldybės viešąją biblioteką rinkosi poetinio žodžio mylėtojai. Čia vyko Alvyros Jurkonytės-Grėbliūnienės knygos „Rugpjūčio šviesa“ sutiktuvės. Renginį pradėjo L. Juškaičio vadovaujamas Kapčiamiesčio bendruomenės ansamblis giesme „Tu, kuris aukštai“ (tekstą vertė V. Palčinskaitė), kviesdamas sukaupti dėmesį į dangiškąsias vertybes.

Druskininkų poezijos ir menų mėgėjų asociacijos (PMMA) „Branduma“ pirmininkas Jonas Tertelis pasidžiaugė dalyvių, ypač svečių iš kitų miestų, gausa. Kalbėdamas apie trečiosios A. Grėbliūnienės knygos „Rugpjūčio šviesa“ viršelį, pabrėžė mintį apie žmogų, tiesiantį rankas į šviesą, saulę. Manau, kad tautodailininkė Monika Lukaševičienė iliustracija „Laimės žiburys“, rodos, suvystė knygą į geltonos spalvos, simbolizuojančios amžinybę bei spindėjimą, gobeleną. „Rugpjūčio šviesa“, pasak autorės, kaip ir „žmogaus kelionė žemėje pažymėta kančios kryžiumi ir prisikėlimo džiaugsmu“ („Žingsniai – sau...“). Dėl to net meilei tenka skubėti „svajonių ražienom“ („Varstau rožinį“). Eilėraštyje „Blogį nugalėjęs gerumu“ kalbama apie virš „purvo, žaizdų išdavysčių ir melo“ pakilusį Palaimintąjį Jurgį Matulaitį, iškėlusį „Dangaus idealą“. Tik nusimetę nuodėmių naštą, galime šviesuliu žėruoti kitiems.

Žurnalistai prie Šešupės ir Širvintos

Romas BACEVIČIUS

Klebonas kan. Donatas Jasulaitis pasakoja svečiams apie Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčią

KUDIRKOS NAUMIESTIS. Gegužės 6-ąją, šeštadienį, čia buvo surengta Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos šventė. Miestas, įsikūręs Šešupės ir Širvintos santakoje, šalia Lietuvos ir Rusijos sienos, kur gerbiamas publicisto, rašytojo, tautinio atgimimo skleidėjo ir „Tautiškos giesmės“ autoriaus Vinco Kudirkos atminimas, šiam renginiui labai tiko. Šventę surengė Lietuvos žurnalistų sąjunga, Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija, Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys Vinco Kudirkos muziejus, Šakių rajono laikraščio „Laikraštis Valsčius“ redakcija ir Kudirkos Naumiesčio Šv. Kryžiaus Atradimo parapija.

Renginys prasidėjo Vinco Kudirkos muziejuje. Pirmiausia jame surengta ekskursija. Ekspoziciją pristatė Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė. Beje, būtent jo padaliniu 1998 metų rugsėjį tapo V. Kudirkos muziejus.

Gegužinės maldos

Kun. Alfonso Lipniūno gimtinėje susirinkusius sveikina vysk. Jonas Kauneckas (centre) ir kun. Domingas Alvellaneda (dešinėje)

TALKONIAI. Gegužės 18 dieną kun. Alfonso Lipniūno (1905 05 12–1930 06 14–1945 03 28) gimtinėje surengta graži tradicinė Mojava. Šiose Gegužinėse pamaldose svečiavosi Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, kun. jubil. Albinas Pipiras, vienuolės iš Panevėžio, Panevėžio Alfonso Lipniūno progimnazijos kolektyvas. Dalyvavo kun. Alfonso Lipniūno giminės, tikintieji ne tik iš Talkokių, Pumpėnų, aplinkinių kaimų, buvo žmonių iš Alytaus, Vilniaus, Panevėžio. Prie papuošto kryžiaus kun. Alfonso Lipniūno gimtinės kieme Gegužines maldas pradėjo Pumpėnų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios klebonas kun. Domingas Alvellaneda IVE. Susirinkusiuosius pasveikino vysk. J. Kauneckas. Giesmes giedojo Panevėžio Alfonso Lipniūno progimnazijos mokiniai. Visus susirinkusiuosius bei vysk. J. Kaunecką su 40 metų kunigystės sukaktimi sveikino Panevėžio Alfonso Lipniūno progimnazijos direktorė Vilma Petrulevičienė. Poetinį montažą parodė progimnazijos baigiamųjų klasių mokiniai. Koncertavo Pumpėnų ir Jurgėnų mišrus vokalinis ansamblis. Prie koncertuojančių mielai dainuoti prisijungė vienuolė iš Panevėžio ir Panevėžio Alfonso Lipniūno progimnazijos mokytojos. Palaiminta šventinė duona ir bendras vaišių stalas. Vysk. J. Kauneckas visiems dovanojo po knygelę „Tu – genijus“, sudarytą paties vyskupo. Jaunimas kartu su klebonu Domingu žaidė krepšinį.

Festivalis prasidėjo bažnyčioje

Griškabūdžio klebonas kun. Vytautas Mazirskas dėkoja maestro Gintarui Rinkevičiui ir visiems atlikėjams bei klausytojams

GRIŠKABŪDIS. Gegužės 27-osios pavakarę unikalios architektūros ir puikios akustikos Kristaus Atsimainymo bažnyčioje septintąjį sezoną pradėjo daugelio Šakių ir Vilkaviškio bei aplinkinių Suvalkijos vietovių muzikos mylėtojų pamėgtas festivalis „Beatričės vasaros“. Atidarymo koncerte antri metai iš eilės šioje šventovėje koncertavo Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas – Gintaras Rinkevičius) su nuostabia dainininke (mecosopranas) Ieva Prudnikovaite. Gausiai susirinkusius klausytojus užbūrė profesionalių atlikėjų atliekami pasaulinės klasikos kūriniai (J. Sibelijaus, J. S. Bacho, P. Maskanio ir kitų). Pro šventovės langus vakaruosna slenkanti saulė žaidė kryžių šešėliais, didysis sietynas švietė kaip per sekmadienio Sumos šv. Mišias, lydėjo mąsli medžio drožinio Dievo Apvaizdos akis.

Poezijos ir dainų šventė motinoms

Scholastika Kavaliauskienė

Šoka ansamblio „Ringutis“ šokėjai

Balbieriškio seniūnijos kaimų bendruomenėje „Vidupis“ jau tapo tradicine Motinos dienos paminėjimo šventė, kuri šiemet vyko gegužės 6 dieną. Tradicija tapo ir tai, kad prieš renginį prie kieme Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui pastatyto ir pašventinto stogastulpio Šiluvos Marijai ir vietiniai, ir iš toliau atvykę žmonės pasimeldžia, sukalba rožinį.

Po maldos buvo pakeltos Lietuvos valstybinė, Europos ir bendruomenės „Vidupis“ vėliavos, jas pakelti garbė atiteko Rymantui Sederevičiui, Donatui Baranauskui ir Romaldui Zabulioniui. Prie pakeltų vėliavų ir prie parapijos klebono kun. Remigijaus Veprausko uždegto aukuro buvo pasveikintos ir tautinėmis juostomis apjuostos bendruomenės jubiliatės, gražiai pagerbtos ir kitos aktyvios šio krašto moterys – Motinos.