2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Kokiu keliu pasuks Prancūzija?

Petras KATINAS

Naujasis Prancūzijos prezidentas Nikolia Sarkozy

Nors daugiau kaip dvi valandas trukusioje televizijos diskusijoje du varžovai į Prancūzijos prezidento postą – dešiniųjų jėgų (Sąjungos už liaudies judėjimą) kandidatas Nikolia Sarkozy ir socialistė Segolen Ruajal – beveik nediskutavo apie būsimą Prancūzijos užsienio politiką, tačiau akivaizdu, kad naujos kadencijos Žako Širako įpėdinis užsienio politikos reikalų nepaliks antraeiliais. Tuo labiau kad Prancūzija, kaip nuolatinė Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narė, turi didelį svorį tarptautinėje politikoje. Be to, viena stambiausių Europos Sąjungos valstybių kartu su Vokietija, Prancūzija vaidina svarbų vaidmenį Senojo žemyno bendrijoje. Ir valdant Ž.Širakui tas vaidmuo buvo gana dviprasmiškas. Pirmiausia bandant nukreipti ES politiką prieš JAV. Ir ne tik dėl Vašingtono karinės operacijos Irake. Atvirai demonstruojamas Ž.Širako palankumas Rusijos prezidentui V.Putinui ir už tai ne kartą susilaukęs Kremliaus komplimentų virto beveik padlaižiavimu. Tuo tarpu vengrų emigranto, po žiauriai sovietų armijos numalšinto Vengrijos tautos 1956 metų sukilimo, sūnus N.Sarkozy nuo pat vaikystės buvo auklėjamas visai kita dvasia ir, sprendžiant iš jo pasisakymų, dėl Maskvos politikos neturėjo jokių iliuzijų. Atvirkščiai, jis sakė, kad Europos Sąjungai reikia stiprinti euroatlantinį solidarumą ir pabrėžė, kad Vakarų suskaldymas yra viena svarbiausių V.Putino politikos tikslų. Todėl N.Sarkozy pabrėžia, jog antiamerikietiškos tendencijos „senosios“ Europos politikoje yra klaidinga politika.

Rūsčios grėsmės akivaizdoje

Petras KATINAS

Lietuvos Prezidentas, kalbėdamas Briuselio forumo diskusijoje „Rusija – pasaulinė valstybė vėl scenoje?“, sakė, kad nerimą kelia tai, jog dabartinė Rusija „lėtina žingsnius demokratijos link“. Išties įdomus aiškinimas – „lėtina“. Juk tos demokratijos, kokią iš tiesų buvo bandoma įdiegti dar B.Jelcinui vadovaujant, nebeliko nė kvapo. O tie, kurie vis dar išdrįsta apie tai priminti, negailestingai daužomi omonininkų ir milicininkų lazdomis. Paskutiniai demokratijos daigai išrauti su šaknimis, ir didžiulė šalis tapo autoritarine, militaristine valstybe, keliančia didžiulę grėsmę ne tiktai artimiausiems kaimynams, bet ir visam pasauliui. Vien tai, kad Kremlius atvirai palaiko ir ginkluoja agresyvius ir neprognozuojamus Šiaurės Korėjos, Irano ir Venesuelos režimus, aiškiai parodo, kokia kryptimi einama.

Svarbiausias klausimas – elektros energijos kaina

Gintaras VISOCKAS

Seimo narys ekonomistas Kęstutis Glaveckas nesiima prognozuoti, kils ar mažės elektros energijos kainos, pastačius naująjį atominį reaktorių. „Elektros energijos kainos Lietuvoje vis tiek gali augti“, – teigia jis Autoriaus nuotrauka

Kada Lietuvoje buvo surengta įspūdinga protesto akcija, pavadinta „Gyvybės žiedu“? Nuo tos dienos, kai tūkstančiai lietuvių susikibę rankomis apjuosė Ignalinos atominę elektrinę (AE), smerkdami bet kokias trečiojo reaktoriaus statybas, prabėgo vos keliolika metų. Tuometinio Žaliųjų judėjimo lyderio Zigmo Vaišvilos organizuotas „Gyvybės žiedas“ laikytas sėkminga akcija. Nors Lietuva dar oficialiai priklausė Sovietų Sąjungai, tačiau Maskva nusileido mūsų reikalavimams – per prievartą nebepiršo naujojo reaktoriaus. Visi džiaugėmės: Ignalinos atominę elektrinę laikėme svetimkūniu, kuris kelia rimtą pavojų Lietuvos egzistencijai. Nuogąstavimai, kas ištiks Lietuvą, jeigu Ignalinos AE sprogs, ypač sustiprėjo po Černobylio tragedijos. Diskusijon, ar patikimi rusiški atominiai reaktoriai, įsijungė viso pasaulio mokslininkai. Beje, niekas nesiryžo duoti šimtaprocentinių saugumo garantijų. Taigi jautėmės atsikratą itin pavojingu monstru, galinčiu išnaikinti Lietuvoje viską, kas gyva. Tuomet buvo aišku: kuo greičiau AE uždarysime, tuo mums geriau. Taip mąstėme vos prieš kelis dešimtmečius. Tačiau šiandien ramybės neduoda tie patys klausimai: ar tikrai Lietuvai nereikalinga atominė elektrinė?

Gerbtinos visos Antrojo pasaulinio karo aukos

Edmundas Simanaitis

Kremliaus inspiruotas ir pakurstomas rusakalbių jaunuolių šėlsmas Taline vertintinas kaip valstybingumo sampratos ir estų, latvių bei lietuvių pilietinės savivokos patikrinimas. Girtų vaikinų įžūlus chuliganizmas, parduotuvių plėšimas ir visuomeninio turto naikinimas – tai anaiptol ne politinio protesto akcija, nukreipta prieš okupacinės kariuomenės kareivio „išvaduotojo“ bronzinės statulos perkėlimą į jai deramą vietą – kapines. Tačiau nori nenori reikia priminti „išvaduotojo“ sąvokos atsiradimo istoriją, kurios iki šiol „nedrįsta“ prisiminti nei „vaduotojai“, nei šių neramumų kurstytojai.

Dėl Rusijos Federacijos provokacijų prieš Estijos Respubliką

Lietuvos politinių kalinių sąjungos tarybospareiškimas

Mums, buvusiems politiniams kaliniams, suprantami Rusijos dirbtinai sukurstyti skaudūs įvykiai Estijos Respublikoje. Kišamasi į suverenios Baltijos valstybės vidaus reikalus oficialiu, aukščiausiu Rusijos Federacijos valdžios lygiu. Siekiama išsaugoti sovietinės okupacijos ideologiją ir simbolius. Laiminamas vandalizmas.

Imperinė deklaracija

Petras KATINAS

Dar nespėjo nutilti patrankų saliuto aidas ir stačiatikių archijerėjų grėsmės atsisveikinant su pirmuoju Rusijos prezidentu Borisu Jelcenu, kai jo įpėdinis V.Putinas savo metiniame pranešime vėl užsimojo imperialistiniu vėzdu. Nesvarbu, kad pasaulyje dar netyla triukšmas dėl Rusijos prezidento kalbos Miunchene, kurioje jis svaidė žaibus prieš Ameriką ir NATO, ypač prieš JAV planuojamus statyti priešraketinės gynybos elementus Lenkijoje ir Čekijoje.

Čečėnų kultūros, kalbos ir tautos tradicijų sunaikinimas

Dvylika karo metų veiksmų Čečėnijos Respublikos teritorijoje tapo lemtingi čečėnų kultūrai, kalbai, švietimui ir tradicijoms.

Dėl Čečėnijos miestų ir gyvenviečių bombardavimų ir artilerijos apšaudymų buvo visiškai sunaikinta visa švietimo sistemos ir kultūros materialinė-techninė bazė: sugriauti mokymosi pastatai ir laboratorijos, teatrų ir filharmonijų pastatai, su knygų fondu sunaikintos bibliotekos, muziejai, kultūros namai, kultūros ir poilsio parkai, vaikų darželiai ir parkai.

Turkijos generolų nerimas

Turkijos Konstitucinis Teismas nusprendė, kad šalies parlamente įvykęs pirmojo rato balsavimas renkant prezidentą yra negaliojantis. Jis nustatė, kad balsavime nedalyvavo reikiamas skaičius parlamentarų. Kaip žinoma, dabar Turkijos valdančioji Teisingumo ir plėtros partija kandidatu į prezidentus iškėlė vienintelį kandidatą – dabartinį užsienio reikalų ministrą Abdulahą Gulą. Pastarasis žinomas kaip uolus islamistas, todėl ne vien opozicinių partijų, bet ir daugelis Turkijos piliečių mano, kad, A.Gului tapus prezidentu, šalyje gali būti įvestas radikalus islamistinis režimas, padarysiantis galą pasaulietinei Turkijos orientacijai, taip pat šariatas ir kiti islamiškų valstybių įstatymai, net nebekvepią demokratija, atskirsiantys Turkiją nuo civilizuotos Europos ir paversiantys šalį panašia į Iraną, kuriame vadinamieji musulmonų mulos komanduoja visiems.