Didžiausias Lietuvos ir lietuvių draugas iš Anglijos

Robertas Čerškus

(Tęsinys. Pradžia Nr. 14, 16, 17)

Ernest John Harrison (kairėje) su bendradarbiais Londone

Antrą kartą raudoniesiems pusžmogiams užplūdus Lietuvą,  1944-ųjų  rugpjūčio mėnesį E. J. Harisonas kartu su B. K. Balučiu parengė ir Londone išleido knygelę „Lietuvos kova už laisvę“ (Lithuania’s Fight for Freedom, London, 1944).  Kaip savo monografijoje apie B. K. Balutį rašo istorikas Juozas Skirius⁶, idėja, tokio leidinio, kuriame būtų aprašyta komunistinė ir nacionalsocialistinė Lietuvos okupacija, bei lietuvių tautos siekis atgauti nepriklausomybę, visu karo metu gyvavo atstovybėje. Bet B. K. Balutis, būdamas labai atsargus, nesiryžo leisti leidinio, iš esmės nukreipto ir prieš Didžiosios Britanijos sąjungininkus bolševikus. Jis bijojo, kad dėl to gali nutrūkti jo ir taip labai trapūs santykiai su oficialiais britų politikais. Kiek vėliau iniciatyvos ėmėsi atstovybės Žemės ūkio atašė Petras Varkala. Jis su E. J. Harisonu įkūrė fiktyvią organizaciją „The Federation of the Lithuanian Society in Great Britain“, gavo britų valdžios leidimą bei popieriaus spausdinimui, ir knygą savo lėšomis išleido 2000 egz. tiražu. Pirmuosius du skyrius (iki 1940 m.) parašė E. J. Harisonas, o visą likusį tekstą apie okupacijas bei pasipriešinimą joms – pats Lietuvos pasiuntinys. E. J. Harisonas tik pataisė stilių. Dėl minėtų priežasčių B. K. Balutis nebuvo įvardintas kaip bendraautorius, ir E. J. Harisonas oficialiai liko vienintelis šios knygelės autorius. E. J. Harisono knyga „Lithuania’s Fight for Freedom“ buvo pirmasis leidinys tekstu bei pridėtais dokumentais pasakojantis apie sovietinę Lietuvos okupaciją. Vėliau knygelė pakartotinais tiražais pasklido po JAV ir gerokai pasitarnavo lietuvių kovoje už laisvę.⁶

Po karo žurnalistas atsidėjo knygų bei mokymo priemonių apie savo pamėgtą japonų kovų meną rašymui. 1950–1961 metais iš viso, kartu su keliais vertimais iš japonų kalbos, jų paruošė ir išleido virš tuzino (beveik visas W. Foulsham leidykloje): „Džiudo“ (1950), „Džiudo vadovėlis“ (1952), „Džiudo pradedantiesiems“ (1953),  „Džiudo ant žemės: T. Oda (9 danas) metodas ‘Kamevaza’“ (1954); „Japonijos kovos dvasia“ (naujas 1955 m. leidimas); M. Kavajiši „Mano džiudo metodas“ (1955); H. Aida „Kodokan džiudo“ (1956);  „Džiudo moterims“ (1957); „Jaunių džiudo“ (1957); „Fizinis lavinimasis vyrams“ (1957); „Fizinis lavinimasis moterims“ (1957);  „Karate vadovėlis“ (1959); „Džiudo-džiudžitsu menas“ (1960); „Džiudo jaunoms merginoms“ (1961).

Labai apmaudu, kad iki šiol Lietuvoje dar nėra išleista nė viena  Ernesto Jono Harisono knyga apie Japonijos kovų menus. Lietuviai laiku nepasinaudojo unikalia galimybe savo nepaprasto draugo dėka iš pirmųjų šaltinių plačiau susipažinti su gražia ir praktiškai ypač naudinga sporto šaka. O juk buvo išskirtinės sąlygos, kai džiudo-džiudžitsu menas Lietuvoje galėjo tapti ne mažiau populiarus, kaip krepšinis. Tai liudija ir dvi K. Čerskio darytos fotografijos^{1; 2}, kuriose įamžintas anglų korespondentas p. Harisonas Lietuvos skautų vadams ir pasienio policininkams demonstruojantis džiū-džitsu veiksmus.  Šios, tik senoje spaudoje išlikusios, senelio fotografijos, paskatino mane giliau pasidomėti E. J. Harisonu.

  Reikia tikėtis, kad Lietuvoje nors viena iš aukščiau minėtų E. J. Harisono knygų bus pagaliau  išversta į autoriaus mylėtą lietuvių kalbą ir sulauks deramo dėmesio. Galbūt, net atsiras Lietuvoje garbingas klubas, pavadintas džiudo pirmtako vardu. Būtent džiudo („džiū do“ – japoniškai „švelnus būdas“), o ne „dziudo“, kaip dabar Lietuvoje rusiškai oficialiai tebevadinama ši sporto šaka.

  Labiausiai E. J. Harisono asmenybe bei jo rašytiniu (ypač epistoliariniu) palikimu turėtų susidomėti profesionalūs Lietuvos istorikai. Mūsų diplomatijos ir mūsų kovos už laisvę istorijai ypač svarbūs ne tik šimtai straipsnių bei laiškų, kuriuos korespondentas parašė ir išsiuntė įvairių, ne vien britų, laikraščių redakcijoms, bet ir jo asmeninis susirašinėjimas su  iškiliais Lietuvos Respublikos valdininkais bei visuomenininkais, išeivijos atstovais. Visa tai suradus ir chronologiškai sudėjus būtų labai naudinga išleisti atskiru leidiniu.

Net savo visiškai asmeniniame susirašinėjime su draugais iš imtynių pasaulio, kuriuos E. J. Harisonas dėl jo santykio su džiudo, o ne su Lietuva ir tedomino, rašytojas stengdavosi visaip iškelti lietuviškus reikalus, priminti kitiems lietuviams padarytas piktadarybes. 1955 metų birželio 28 d. R. Smitui jis, kaip tikras lietuvis patriotas,  rašė:

 Matydamas, kad be džiudo Jūs domitės ir kitais dalykais, norėčiau pranešti, kad prieš keletą dienų aš grįžau iš vienos specialios misijos Bradforde, Jorkšyre. Aš atstovavau lietuvių Didžiojoje Britanijoje bendruomenę, kurios Garbės nariu aš esu. Didžiuliame susirinkime, skirtame paminėti vieną iš baisiausių nusikaltimų nuodėmingoje žmonijos istorijoje – penkioliktąsias masinių trėmimų metines 1940 m. birželio pradžioje, kai Sovietų slaptoji policija – NKVD, mažiausiai 100.000 lietuvių, latvių ir estų, abiejų lyčių bei visų amžiaus grupių, įskaitant ir kūdikius, ištrėmė į vergų darbo stovyklas Sibire bei į kitas Sovietų Sąjungos vietas. Man teko kalbėti trumpai lietuviškai ir žymiai ilgiau angliškai. Mano amžiui tai buvo gana sunki užduotis. Bet  aš stengiausi, kaip galėjau ir tikiuosi ne be reikalo.⁴

 Dabar šis bei kiti E. J. Harisono laiškai yra paviešinti internete ir liudija ne vien apie autoriaus indėlį į garbingą japonų kovų meną, bet ir apie ne mažiau garbingą lietuvių kovų už savo laisvę istoriją.

 Peržvelgus visą E. J. Harisono gyvenimo kelią, manau, galima drąsiai tvirtinti, kad nėra visiškai jokio atsitiktinumo tame, kad būtent pirmajam Japonijos kovos dvasios  apaštalui Vakaruose teko garbė pirmajam išversti į užsienio kalbą ir Naująjį Lietuvos kovos dvasios Testamentą,  Juozo Lukšos-Daumanto pasirašytą savo krauju.  Tik, kaip ir autorius –  knygos, taip vertėjas neišvydo „Partizanų“ vertimo. Kanados lietuvių pastangomis Fighters for freedom. Lithuanian partisans versus the U.S.S.R. (1944–1947) buvo išleista Toronte („Manyland Books“) 1975 metais, ir pakartota 1988 metais.

Be šios lietuviams svarbios knygos, E. J. Harisonas į anglų kalbą išvertė ir didžiausią emigracijoje parašytą Adolfo Šapokos darbą – „Vilnius Lietuvos gyvenime“ (Vilnius in the life of Lithuania. Edited by C. R. Jurgėla and S. Sužiedėlis. Toronto: Lithuanian Association of the Vilnius Region in Toronto, 1962 m.).

Negalima sakyti, kad lietuviai neparodė dėkingumo bei pagarbos savo ir Lietuvos draugui už tai, ką jis padarė ir darė Lietuvai iki pat savo gyvenimo pabaigos. Kol dar gyvas buvo pats Lietuvos Respublikos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Bronius Kazys Balutis bei kiti E. J. Harisoną   pažinoję ir su juo draugavę bei dirbę lietuviai, jis tikrai nebuvo užmirštas. Lietuvos pasiuntinybė Vašingtone jam kas mėnesį siųsdavo kuklią 25 svarų pensiją.⁶

1953 m. lapkričio 6 d.  E. J. Harisonas laiške Robertui V. Smitui aprašė savo garbingo jubiliejaus šventimą, kurį suorganizavo Anglijos lietuviai:

Mano 80-ojo gimtadienio jubiliejus buvo atšvęstas (jeigu tai tinkamas žodis) rugpjūčio gale su mano senaisiais lietuvių viršininkais, draugais ir gerbėjais, kurių susirinko nesuskaičiuojama daugybė. Aš praleidau beveik dvidešimt spalvingų metų tarnaudamas laisvos ir nepriklausomos Lietuvos Vyriausybei, kurią tragiškai išstūmė neapsakomai bjaurūs ir nešvankūs Sovietų rusai. Nors dabar lietuviai ir neturi galimybių rodyti savo dėkingumo labai apčiuopiamu būdu, rugpjūčio 29 d. mano garbei jie suruošė didelį priėmimą bei pietus. Kelias savaites po to aš dar buvau užimtas rašymu lietuviškų laiškų, kuriuose dėkojau už iš arčiau ar toliau gautus sveikinimus.⁴

 Aldona Collins pabrėžė, kad jos a.a. tėvas net savo privačiuose laiškuose bei pokalbiuose apie lietuvius visada atsiliepdavo tik teigiamai.

Vienintelis ne lietuvis Didžiosios Britanijos Lietuvių sąjungos Garbės narys Ernestas Jonas Harisonas mirė 1961 m. balandžio 23 d. ryte, Londone.  DBLS pirmininkas Juozas Vilčinskas pirmajame „Pasaulio lietuvio“ savaitraščio puslapyje išspausdintame nekrologe taip atsiliepė apie velionį:

Jis rūpindavosi lietuviškais reikalais ne mažiau kaip tikras lietuvis ir stengdavosi padėti mums, kur tik galėjo.

 Su lietuvių tautos praeitimi ir kalba buvo susipažinęs ypač gerai. Turėjo didelį sentimentą Lietuvai, mylėjo darbščią lietuvių liaudį ir todėl nesigailėjo savo jėgų, norėdamas padėti jai atgauti laisvę ir nepriklausomybę.

Pastaraisiais metais E. J. Harrisonas, gyvendamas iš kuklių pajamų, gaunamų iš vertimų biuro, dažnai atsisakydavo honoraro, kai atlikdavo vertimus lietuvių organizacijoms Londone. Priešingai, retkarčiais jis pats pasiųsdavo auką Tautos Fondui.¹⁴

Manyčiau, kad Ernestas Jonas Harisonas, 50 metų praėjus po jo mirties, tikrai vertas prisiminti, ne vien šiame mano ne visai išsamiame rašinyje, bet ir Lietuvos Respublikos ambasadoje Londone specialiai jo atminimui suruoštame priėmime, į kurį būtinai turėtų būti pakviesta ir jo vienintelė duktė Aldona.

Kad didžiausio iš Britanijos kilusio mūsų draugo vardas vėl nebūtų užmirštas, siūlau Lietuvos Valstybės Sostinės savivaldybei apsvarstyti galimybę vieną iš Vilniaus gatvių pavadinti E. J. Harisono vardu.

¹ „Policija“, 1930 08 15, Nr.16, 315 psl.

² „Skautų aidas“, 1930 10 25, Nr.7, 14 psl.

³ Stb. „Lietuvą aplankė didelis mūsų draugas. P. Harrisono atvykimo proga“, „Lietuvos aidas“, 1930 06 14, 3 psl.

⁴ „With heartily reciprocated good wishes: Letters from E.J. Harrison to Robert W. Smith, 1950 – 1960“ Edited and annotated by Joseph R. Svinth., Journal of Combative Sport, 2003, gegužė.  http://ejmas.com/jcs/jcsart_harrison_0503.htm

⁵ E. Harisono laiškai K. Bizauskui (1931–1937), Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Retų knygų ir rankraščių skyrius, fondas F61.

⁶ Juozas Skirius „Lietuvių visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis (1880–1967): gyvenimas paaukotas Tėvynei“, Vilnius, 2001.

⁷ L. Natkevičius „Svečiuose Amerikoje. I. Kelionė ir jos tikslas.“, „Lietuvos Žinios“, 1923 01 03, 2-3 psl.

⁸ Vyt. Sirvydas „Anglų diplomatija“, „Aidai“, 1971 balandis, 182 psl.

⁹ „Lietuvos Žinios“, 1922 06 21, 4 psl.

¹⁰  „Trimitas“ , 1926 09 30, Nr.38, 1218 psl.

¹¹ „Kardas“ 1926 10 10, Nr.28, 434 psl.

¹² Gintautas Vilkelis „Lietuvos ir Lenki

© 2011 „XXI amžius“