2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Lietuva ribosis su Eurazija?

Kastytis Stalioraitis

Vienas mano bičiulis, istorikas, su kuriuo daug kartų maloniai važiavau iš Vilniaus į Marijampolę per Prienus ir atgal, kertant Nemuną kartais primindavo, kad XIX amžiuje šiame regione Nemunas buvo laikomas Europos ir Azijos riba. Kita vertus, Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas, Nemuno vagoje pasirašęs Tilžės taikos sutartį su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I, netrukus pasiekęs Maskvą pareiškė, kad Vilnius – paskutinis Europos miestas Rytuose. Galėtume padaryti paradoksalią išvadą, kad ne tik Europos, bet ir Eurazijos centras yra kažkur Lietuvoje. Tokiame kontekste būsimo Rusijos Federacijos prezidento Vladimiro Valdimirovičiaus Putino pareiškimas apie būsimą Eurazijos Sąjungą buvusios SSRS teritorijoje be Lietuvos žinios atrodo mažų mažiausiai keistas.

Ar Vladimiras Putinas pajėgus pergudrauti Vakarus ir Kinijos imperiją?

Saulius Kizelavičius

Rusijos premjeras Vladimiras Putinas

Tarptautinis Stokholmo institutas SIPRI, besigilinantis į globalaus pasaulio problemas, pastebi, jog Kinija vis labiau sprūsta iš Rusijos įtakos. Rusijos įtaka Kinijai tampa minimali, vos pastebima. Apie SIPRI atliktą analizę pastaruoju metu daug rašo viso pasaulio spauda. Pavyzdžiui, vokiškas leidinys „Handeslblatt“ tvirtina, jog Kinija jau beveik nepriklausoma nuo rusiškų ginklų, naftos bei dujų. Oficialusis Pekinas susirado alernatyvių tiekėjų. Kinijos problematikos ekspertė Linda Jakobson pastebi, jog oficialiosios Maskvos ir oficialiojo Pekino kalbos apie stiprėjančią dviejų šalių strateginę partnerystę tėra „gražūs žodžiai, kuriais bandoma paslėpti vis labiau augantį abipusį nepasitikėjimą“. Kitaip tariant, nesutarimų tarp Kinijos ir Rusijos kur kas daugiau nei bendradarbiavimo aspektų.

Kyla pasaulinės revoliucijos gaisras?

Akcija „Užimk Volstritą“ („Occupy Wall Street“), prasidėjusi Niujorke maždaug prieš mėnesį, kai „99 procentais“ pasivadinę žmonės išėjo į gatves protestuoti prieš likusio 1 procento vykdomą ekonominę politiką, išplito į kitus JAV miestus. Judėjimas susikūrė gegužės 15 dieną, kai Madrido centrinėje Saulės Vartų (Puerto del Sol) aikštėje įvykęs mitingas įžiebė protestus, išplitusius kitose Europos šalyse, ypač krizės prislėgtose valstybėse, tokiose kaip Graikija. Tarptautiniu tapęs judėjimas praeitą mėnesį pasiekė pasaulinę kapitalizmo sostinę – Volstritą. Nuo rugsėjo 17 dienos keli šimtai žmonių budi stovykloje, įkurtoje vienoje Niujorko finansų rajone esančioje nedidelėje privačioje aikštėje. Penktadienio rytą protestuotojai šventė pergalę, kai Niujorko pareigūnai paskutinę minutę atidėjo sprendimą iškeldinti šią stovyklą. Per mėnesį (nuo rugsėjo vidurio) prieš bankų savivalę Niujorke kilusi akcija išplito į kitus JAV miestus, o spalio 15-ąją  įgijo ir pasaulinį mastą – šeštadienį akcija vyko keliuose žemynuose, žmonės daugelyje pasaulio miestų išėjo į gatves ir aikštes reikalaudami pokyčių, savo teisių ir tikrosios demokratijos. 82 šalių žmonės sukilo prieš skurdinančią finansų sistemą. Įkvėpti JAV protesto akcijos „Užimk Volstritą“, kuri tęsiasi jau ketvirtą savaitę, Amerikoje, Azijoje, Afrikoje, Europoje sukyla žmonės, aišku, be jokių ginklų. Akcijų dalyviai protestuoja prieš šalių finansinių institucijų ir korporacijų piktnaudžiavimus. Iš viso, tinklalapio 15october.net duomenimis, taikiąją protesto akciją palaikė žmonės iš 951 miesto 82 šalyse. Daugiau kaip 100 rašytojų, įskaitant Salmaną Rušdį (Salman Rushdie) ir  Pulicerio (Pulitzerio) premiją pelniusį romanistą Michaelą Kuninghamą (Michael Cunningham), pasirašė internetinę peticiją, reikšdami solidarumą su šiais protestais.

Didžiojo dvidešimtuko ministrai sprendė euro zonos krizę

Penktadienį Paryžiuje susitiko didžiausių pasaulio ekonomikų finansų ministrai ir centrinių bankų vadovai. Jie mėgino surasti išeitį iš gilėjančios euro zonos skolų krizės. Susitikimas vyko esant tokioms aplinkybėms, kai svarbiausias prioritetas Didžiajam dvidešimtukui – ieškoti, kas padėtų užtikrinti euro zonos stabilumą. G-20 šalys, neįeinančios „į euro zoną, pasiskundė, kad krizė Europoje atsiliepia jų ekonomikoms“. Japonijos finansų ministerijos vadovas Dziunas Adzumis (Junas Azzumi) sakė: „Europai reikia pagaliau susitvarkyti savo skolas, nes jeigu ši krizė nebus įveikta, ji pradės atsiliepti besivystančioms šalims, iki šiol išgyvenusioms veržlų augimą“. Jo kolega iš Kanados Džimas Flaertis (Jim Flaherty) pažymėjo, kad pasaulio ekonomikos slydimo į recesiją pavojus smarkiai išaugs, jeigu europiečiai nesusitars susitikime, įvyksiančiame kitą sekmadienį Kanuose (Prancūzija). Didžiausios pasaulio ekonomikos paragino Europą atsikratyti neryžtingumo ir per savaitę suderinti skolų krizės, keliančios grėsmę pasaulio ekonomikai, įveikimo planą. Derybų,  trukusių dvi dienas, metu buvo tikimasi, kad besivystančios šalys sutiks padidinti savo indėlį į Tarptautinį valiutos fondą (TVF), kad padėtų užtikrinti, jog jis nepristigs lėšų, jeigu krizė paaštrėtų. Netikėtai griežtas Didžiajam dvidešimtukui pareiškimas ragina Europos Sąjungą (ES) per susitikimą spalio 23 dieną „ryžtingai atsakyti į dabartines problemas aiškiu veiksmų planu“. Prancūzijos finansų ministras Fransua Baruenas (Francois Baroinas), pirmininkavęs Dvidešimtuko susitikime Paryžiuje, sakė, kad Prancūzija ir Vokietija – didžiausios euro zonos šalys – beveik suderino planą, kaip sumažinti Graikijos skolas ir apsaugoti Europos bankus. Dvidešimtuko susitikimo komunikate euro zona raginama „pasiekti kuo geresnių rezultatų panaudojant gelbėjimo fondą – Europos finansinio stabilumo fondą (EFSF), – kad būtų užkirstas kelias krizei plisti.

Latvijoje neramu

Po Latvijos parlamento rinkimų susidariusi paradoksali padėtis, kai daugiausia mandatų (31 vietą iš 100) laimėjęs rusiškasis „Santarvės blokas“, nors ir neužsitikrinęs daugumos, gali diktuoti sąlygas formuojant naują vyriausybę. Latvijos valdžią spausti galimybę gavo ir rusakalbiai Latvijos piliečiai bei neturintys pilietybės – jie sudaro nemažą Latvijos gyventojų dalį. Tai ir atsitiko prieš pat šį pirmadienį turėjusį prasidėti vyriausybės formavimą, tačiau jau susitarus dėl valdančiosios koalicijos buvo pasukta skaldymo ir konfrontacijos keliu. Viena iš trijų Latvijos partijų, planuojančių suformuoti valdančiąją koaliciją, sekmadienį patyrė skaudų smūgį, kai ją paliko beveik ketvirtadalis išrinktųjų į parlamentą. Dabartinis premjeras Valdis Dombrovskis tikėjosi tęsti vadovavimą vyriausybei, kurią turėjo sudaryti jo politinis susivienijimas „Vienybė“, buvusio prezidento Valdžio Zatlero įkurta nauja partija ir nacionalistų blokas. Šie trys politiniai blokai tik praėjusios savaitės pradžioje susitarė suformuoti koaliciją, atsiriboti nuo Latvijos etninių rusų palaikomos partijos „Santarvės centras“, kuri taip pat reikalavo įtraukti jį į valdančiąją koaliciją. Tačiau iš 22 vietas parlamente užsitikrinusios V. Zatlerio reformų partijos dėl vidinių nesutarimų sekmadienį pasitraukė šeši parlamentarai, pareiškę įkursiantys atskirą frakciją. Tokiu atveju naujoji V. Dombrovskio koalicija 100 vietų Seime turėtų tik 50 mandatų. Premjerui beliko išreikšti viltį, kad atsiskyrę deputatai toliau palaikys planuojamą naująją vyriausybę. Nesutarimai partijoje, kuri turėjo tapti pagrindine koalicijos nare, iškėlė klausimų dėl planuojamos vyriausybės stabilumo – derybos dėl jos sudarymo vyko labai sunkiai iki praėjusios savaitės pradžios.

Didžiausias Lietuvos ir lietuvių draugas iš Anglijos

Robertas Čerškus

(Tęsinys. Pradžia Nr. 14, 16, 17)

Ernest John Harrison (kairėje) su bendradarbiais Londone

Antrą kartą raudoniesiems pusžmogiams užplūdus Lietuvą,  1944-ųjų  rugpjūčio mėnesį E. J. Harisonas kartu su B. K. Balučiu parengė ir Londone išleido knygelę „Lietuvos kova už laisvę“ (Lithuania’s Fight for Freedom, London, 1944).  Kaip savo monografijoje apie B. K. Balutį rašo istorikas Juozas Skirius6, idėja, tokio leidinio, kuriame būtų aprašyta komunistinė ir nacionalsocialistinė Lietuvos okupacija, bei lietuvių tautos siekis atgauti nepriklausomybę, visu karo metu gyvavo atstovybėje. Bet B. K. Balutis, būdamas labai atsargus, nesiryžo leisti leidinio, iš esmės nukreipto ir prieš Didžiosios Britanijos sąjungininkus bolševikus. Jis bijojo, kad dėl to gali nutrūkti jo ir taip labai trapūs santykiai su oficialiais britų politikais. Kiek vėliau iniciatyvos ėmėsi atstovybės Žemės ūkio atašė Petras Varkala. Jis su E. J. Harisonu įkūrė fiktyvią organizaciją „The Federation of the Lithuanian Society in Great Britain“, gavo britų valdžios leidimą bei popieriaus spausdinimui, ir knygą savo lėšomis išleido 2000 egz. tiražu. Pirmuosius du skyrius (iki 1940 m.) parašė E. J. Harisonas, o visą likusį tekstą apie okupacijas bei pasipriešinimą joms – pats Lietuvos pasiuntinys. E. J. Harisonas tik pataisė stilių. Dėl minėtų priežasčių B. K. Balutis nebuvo įvardintas kaip bendraautorius, ir E. J. Harisonas oficialiai liko vienintelis šios knygelės autorius. E. J. Harisono knyga „Lithuania’s Fight for Freedom“ buvo pirmasis leidinys tekstu bei pridėtais dokumentais pasakojantis apie sovietinę Lietuvos okupaciją. Vėliau knygelė pakartotinais tiražais pasklido po JAV ir gerokai pasitarnavo lietuvių kovoje už laisvę.6