2015 metai

Jei Bažnyčia tampa verslininke, tuomet ji ne tarnauja žmonėms, bet juos išnaudoja

Bažnyčia privalo tarnauti, dėl to vyskupai ir kunigai, pašaukti būti joje tarnais, turi atsispirti karjerizmo pagundai, neturi būti prieraišumo pinigams. Apie tai popiežius Pranciškus kalbėjo lapkričio 6-osios, penktadienio, rytą aukodamas šv. Mišias Vatikano Šv. Mortos svečių namų koplyčioje. Šios dienos liturgijoje matome du tarnus – uolųjį Evangelijos tarną apaštalą šv. Paulių ir gudrų, nesąžiningą tarną, apie kurį kalba Jėzus šios dienos Evangelijoje. Tarnaudamas Evangelijai, skelbdamas Kristų apie jį dar negirdėjusiems pagonims, Paulius nesiekė sau garbės ar naudos. „Kiek džiaugsmo, – sakė popiežius Pranciškus, – kai šiandien tenka susitikti su Pauliaus pavyzdžiu tarnaujančiais misionieriais. Sakau jums – kiek džiaugsmo. Mane visada giliai sujaudina, kai čia, Mišiose, dalyvavęs kunigas pasako: „Tėve, atvykau aplankyti saviškių; jau 40 metų esu misionierius Amazonijoje“; arba vienuolė prisistatydama sako: „Jau 30 metų dirbu ligoninėje Afrikoje“; arba kai matau visada besišypsančią seserį, jau 30 ar 40 metų dirbančią ligoninėje su neįgaliaisiais. Tai yra tikras tarnavimas. Tai yra Bažnyčios džiaugsmas – eiti vis pirmyn, eiti tolyn, atiduoti visą gyvenimą. Taip tarnavo Paulius“.

Pažintis

Viskas prasidėjo nuo „panelių“ nuoširdumo

„Tavo širdies maistas tebūna Dievo švelnioji meilė“ (Pal. J. Matulaitis)

Ses. Viktorija MVS veda rekolekcijas Ratnyčioje

Dievo visa širdimi ieškodami ir šv. Jo Bažnyčiai tarnaudami visomis jėgomis, tuo pačiu geriausiai patarnausime ir žmonijai, ir visuomenei, ir tautoms („Užrašai“, 1910 10 27).

2007 m. liepos 3 d. Lazdijų Šv. Onos parapijoje pirmą kartą susitikau ses. Viktoriją Plečkaitytę MVS. Ji bendravo su parapijos aktyvu ir atskleidė Palaimintojo Jurgio Matulaičio asmenybę, pristatydama informacinius stendus ir Stasio Ylos knygą „Jurgis Matulaitis“. Leidinio pabaigoje jo autorius skelbia, kad Matulaičiui reikia tilto į pasaulį. Jo reikėjo ir Lietuvoje, ir ses. Viktorija kaip tik tai bandė daryti. Mane užbūrė sesers balsas, akių šviesa – viskas, kaip ji perteikė Palaimintojo gyvenimo istoriją, mintis... Dabar galiu drąsiai pasakyti, kad per mūsų tolimesnę bendrystę, Aukščiausiasis leido man geriau pažinti palaimintąjį Jurgį. Vargdienių seserų ir tėvų Marijonų dėka toliau mokausi sekti jo pavyzdžiu, dalintis paliktais dvasiniais turtais, artimo meile su kitais. Tai patyriau ne tik aš, bet ir šimtai žmonių, kurie panorėjo liudyti Palaimintojo gyvenimą ir sekti jo šūkiu: Nugalėk blogį gerumu. Nuo tos lemtingos liepos trečiosios per Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugiją (PJMD) su ses. Viktorija Plečkaityte MVS Dievas mus dažnai suveda rekolekcijose, atlaiduose, kasdienio gyvenimo rate... Ji – laukiama viešnia Druskininkų Šv. apaštalo Baltramiejaus parapijoje. Jos kartu su kitomis seserimis ir t. Andriumi Šidlausku MIC vedamos rekolekcijos dvasiškai atgaivina, tobulina, atskleidžia tikėjimo gelmę, stiprina viltį, einant šventėjimo keliu, siekiant blogį nugalėti gerumu.

Prisiminė Panevėžio vyskupą Kazimierą Paltaroką ir jo epochą

Konferencijos dalyviai

Spalio 22 dieną Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijos salė vos talpino visus į konferenciją „Iš Panevėžio praeities: vyskupas Kazimieras Paltarokas ir jo epocha“ susirinkusius panevėžiečius bei miesto svečius. Panevėžio kraštotyros muziejaus konferencija, skirta vysk. K. Paltaroko 140-osioms gimimo metinėms paminėti, vyko septynioliktąjį kartą. Sveikinimo žodį tarė Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, Panevėžio vyskupijos apaštalinis administratorius arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ, Kovo 11-osios akto signatarai, Seimo nariai Rasa Juknevičienė, Povilas Urbšys ir kiti.

Pranešimu „Lietuva Šventojo Sosto politikoje po Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo ir Konkordato sudarymo“ konferenciją pradėjo humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos istorijos instituto XX amžiaus istorijos skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas Algimantas Kasparavičius. Jis nušvietė XX amžiaus trečiojo dešimtmečio politinę aplinką Lietuvoje bei Europoje, Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo bei Konkordato sudarymo išvakarėse.

Bažnyčia rūpinasi sielovada tų, kurie tarnauja tėvynei kariuomenėje

Iš istorijos

Lapkričio 23-iąją minėsime Lietuvos kariuomenės dieną. Ta proga prisiminkime, kad Lietuvos gynėjai yra ir tikintys žmonės, priklausantys įvairioms konfesijoms. Jei pažvelgsime į istoriją, tai dar IV amžiuje Romos imperijoje, Konstantino laikais, užsimenama apie specialų rūpinimąsi karių sielovada. Valdant Karolingų dinastijai (VIII–IX amžiai), katalikų kunigų, vadovaujamų vyriausiojo kapeliono, kurio galios beveik prilygo vyskupo galioms, buvimas kariuomenėje tapo įprastu reiškiniu. Tokių kapelionų korpusas darėsi vis labiau nepriklausomas nuo vyskupijų ir vietos vyskupų, kol tapo atskiru dariniu (1571 metais Ispanijoje, 1720 metais Austrijoje, 1733 metais Šiaurės Italijoje, Pjemonte).

Spalio 15-oji – Vargdienių seserų vienuolijos įkūrimo diena

Gailestingumo jubiliejaus skelbimo bulėje popiežius Pranciškus paragino kreiptis į šventuosius ir palaimintuosius, gailestingumą pavertusius savo gyvenimo užduotimi. Vienas iš tokių yra Bažnyčios palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis MIC, kurio įkurtas Eucharistiečių (1923) ir Vargdienių seserų vienuolijas (1918) galima laikyti ypatingu gailestingumo ženklu.

Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo Vargdienių seserų vienuolijos charizmos esmę sudaro būtent gailestingumo darbai: „Daugiau žiūrėkite iš tikrųjų vargdieniams tarnauti, ypač mokykitės ligonius slaugyti (...). Tik rūpinkitės kaskart vis labiau ir geriau Kristaus dvasia gyventi“, – parašė viename laiške Vargdienių seserims palaimintasis Jurgis.

Sovietmečiu Vargdienių seserys Lietuvoje veikė slapta, netekusios bendruomenės namų Marijampolėje, Vilkaviškyje, Kybartuose, Kudirkos Naumiestyje, Šakiuose, Kalvarijoje, Alytuje, Utenoje, Kaune, Kazlų Rūdoje, Telšiuose, Vilniuje. Seserys buvo priverstos apleisti savo mokyklas, darželius, invalidų namus, daugelis jų nuteistos, įkalintos, tarp jų – vienuolijos „močiutė“, buvusi ilgametė vadovė, Vilniaus vysk. Jurgio Matulaičio asmeniškai paskirta vyresniąja s. Marija Teresė (Uršulė Novickaitė). Vargdienių seserys nepaisydamos represijų tęsė tarnystę ne tik Lietuvoje, bet ir svetur vasarą išvykdamos į artimą užsienį Baltarusijoje, Ukrainoje (Kryme), Rusijoje ir į tolimą užsienį azijinėje Rusijoje, Vidurinės Azijos kraštuose ir Sibire.

Atmintis

Trijuose žemynuose tarnavęs lietuvis

Pašvęstojo gyvenimo metais prasminga prisiminti t. Joną Bružiką (1897 05 20–1922 09 17–1973 03 13) – pirmąjį jėzuitą, iš Nepriklausomos Lietuvos prieškariu siųstą misijoms į užsienį.

Irena Petraitienė

T. Jonas Bružikas prie misijų kryžiaus

Vienas iš trijų pirmųjų

Šventojo Tėvo atstovą t. Antonijų Cechini SJ, kuris 1921 metų rudenį vizitavo Gižų dvare įsikūrusią Seinų kunigų seminariją, lotyniškai parengta oracija pasveikino klierikų dekanas Jonas Bružikas. Būdamas kunigystės šventimų priešaušry jis dėmesingai sukluso, vizitatoriui raginant klierikus stoti į Jėzaus Draugiją: veriasi galimybės įgyvendinti seniai puoselėtą svajonę. Bet seminarijos rektorius kan. Vincentas Vizgirda, atvėsinęs J. Bružiko entuziazmą kartu su t. Cechini vykti į Romą, patarė arčiau susipažinti su garsiu pamokslininku, pirmuoju lietuviu kapucinu t. Kazimieru Kudirka, kuris tuo metu buvo apsistojęs pas vienuolius marijonus. Grįždamas iš Marijampolės ir mintyse perkratinėdamas pokalbį su t. Kudirka, J. Bružikas neabejojo, kad pamokslų sakymas, misijų vedimas yra jam skirtas kelias. Pamokslininko talentą įžvelgęs rektorius kan. V. Vizgirda po kunigystės šventimų ir teologijos bei sociologijos studijų Kauno universitete kun. Joną kvietė seminarijos dvasios tėvo pareigoms, tačiau šiam ramybės nedavė mintis: jėzuitų ordino atsisakyti nenori, tačiau duotas žodis kapucinams… Nuodėmklausys, Seinų seminarijos Gižuose profesorius kun .Vincentas Borisevičius (vėliau – Telšių vyskupas), akcentuodamas veiklumą, ryškų jo asmens bruožą, patarė eiti pas jėzuitus. Lygiai tą patį sakė kiti du dvasininkai. Tad nieko nelaukdamas kun. J. Bružikas nuvyko į Veiverius, kur t. Benediktas Andruška SJ, Lietuvos jėzuitų provincijos atkūrimo iniciatorius, kunigams vedė rekolekcijas. Veiveriuose, netoli savo gimtojo Garliavos valsčiaus, kur 1897 m. gegužės 20 d. jis išvydo pasaulį, atliko viso gyvenimo išpažintį. Pusės metų būdamas neteko motinos, ūgtelėjusį skaityti rašyti mokė Tvarkiškių kaimo daraktorius, mokytasi Garliavos ir Pažėrų pradinėse mokyklose. 1913 metais penkiolikametis Jonas įstojo į Veiverių mokytojų seminariją, tačiau prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas jį nubloškė į Soročinsus Poltavos gubernijoje. 1917 metais gavęs dviklasės mokyklos mokytojo diplomą, J. Bružikas išvyko į Žitomirą ir pagaliau įstojo į kunigų seminariją. 1918 metais pasklidus žiniai, kad jau galima važiuoti į Lietuvą, gavęs lietuvio kun. Jono Bridicko 100 rublių auką, sugrįžo į tėviškę. Savieji jo neatpažino, nes ilgai negavę jokios žinios, manė, kad tarp gyvųjų Jono nėra…