2015 metai
2016 metai
2017 metai

Masinis „Žygis už gyvybę“

Plakate kritikuojama Planuotos tėvystės organizacija, kuri daugiausia JAV daro abortų ir prekiauja nužudytų negimusių kūdikių kūno dalimis

Sausio 27-ąją, penktadienį, JAV sostinėje Vašingtone šimtatūkstantinė žmonių minia susirinko paremti prašymus ginti negimusią gyvybę, atsisakyti eutanazijos ir paremti kitas iniciatyvas už gyvybę. Kasmetinio, jau 44-ojo „Žygio už gyvybę“ dalyvių prašymus parėmė popiežius Pranciškus per Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Pietro Parolino (Pietro Parolin) pasiųstą sveikinimo žinią. Popiežius Pranciškus viliasi, kad „šis renginys, kuriame tiek daug amerikiečių pasisako apsiginti negalinčių mūsų brolių ir seserų vardu, paskatins sąžinių mobilizavimą už teisę į gyvybę ir paskatins priemones, kurios veiksmingai laiduotų adekvačią teisinę gyvybės apsaugą“.

„Popiežius nuoširdžiai sveikina daug tūkstančių jaunų žmonių, iš visos Amerikos susirinkusių į Vašingtono arkivyskupiją ir Arlingtono vyskupiją metiniam „Žygiui už gyvybę“. Popiežius labai dėkingas už įspūdingą liudijimą, jog kiekvieno žmogaus gyvybė yra šventa“, – parašė kardinolas, primindamas Šventojo Tėvo žodžius iš jo Posinodinio apaštališkojo paraginimo: „Žmogaus gyvybė labai vertinga, o savo motinos įsčiose augančio negimusio kūdikio teisė į gyvybę tokia neatimama, kad galimybės spręsti dėl šios gyvybės, kuri yra tikslas savyje ir niekada negali būti kito žmogaus „nuosavybė“, niekaip nevalia pateikti kaip teisės disponuoti savo kūnu“ (Amoris Laetitia. 83).

Kristaus meilė yra ekumeninių pastangų variklis

Sausio 25-osios, trečiadienio, vakarą Šv. Pauliaus bazilikoje, už Romos miesto sienų, popiežius Pranciškus vadovavo šią dieną švęstos apaštalo šv. Pauliaus atsivertimo šventės antriesiems mišparams, kuriais buvo užbaigta visą savaitę švęsta kasmetinė Maldos už krikščionių vienybę savaitė.

„Susitikimas su Jėzumi kelyje į Damaską radikaliai pakeitė šv. Pauliaus gyvenimą, – sakė popiežius Pranciškus, pradėdamas mišparų homiliją. – Nuo tos akimirkos jam gyvenimo prasmė buvo ne skrupulingas Įstatymo laikymasis pasitikint savo jėgomis, bet atsiliepimas visu savimi į nepelnytą ir neatlyginamai dovanojamą Dievo meilę, nukryžiuoto ir prisikėlusio Jėzaus Kristaus sekimas“.

„Bažnyčia ir kiekviena krikščioniška konfesija kviečiamos nesikliauti savo programomis, apskaičiavimais ir nauda, nepasitikėti laikinomis galimybėmis ir madomis, bet ieškoti kelio visada žiūrint į Viešpaties kryžių – ten yra mūsų gyvenimo programa, – kalbėjo Pranciškus. – Esame kviečiami išeiti iš izoliacijos, įveikti pagundas, kurios trukdo mums atpažinti jokiose ribose netelpantį Šventosios Dvasios veikimą. Tikras krikščionių susitaikymas bus įmanomas tuomet, kai sugebėsime pripažinti kitų gautas dovanas, kai nuolankiai ir klusniai mokysimės iš kitų, nelaukdami, kad pirmiausia kiti mokytųsi iš mūsų“.

Atsistatydino Didysis Maltos Ordino magistras

Didžiojo Magistro atsistatydinimu baigėsi pastarosiomis savaitėmis iškilę nesusipratimai Maltos Ordino valdžios viršūnėse. Vatikano spaudos tarnyba pranešė, kad sausio 24 dieną popiežius Pranciškus audiencijoje priėmė Didįjį Maltos Ordino Magistrą Endriu Festingą (Andrew Festing) ir kad jis atsistatydino iš Ordino vadovo pareigų. Sausio 25-ąją pranešta, kad Popiežius atsistatydinimą priėmė, padėkojo E. Festingui už lojalumą ir klusnumą Petro Įpėdiniui ir už norą nuolankiai tarnauti Ordino ir Bažnyčios gerovei. Oficialus Vatikano spaudos tarnybos komunikatas informuoja, kad vadovavimą Ordinui laikinai perima Didysis Komandoras, kol bus paskirtas Popiežiaus delegatas.

Nesusipratimai Maltos Ordino valdžios viršūnėse prasidėjo pernai, kai iš pareigų buvo pašalintas Didysis Maltos Ordino kancleris Albrechtas fon Biozelageris (Albrecht von Böselager), kitų vadovybės narių apkaltintas Ordino įtraukimu į su jo krikščioniška misija nesuderinamus tarptautinius humanitarinius projektus Azijoje, kai buvo dalijami prezervatyvai. Pašalintajam Ordino vadovybės nariui nesutinkant su sprendimu, buvo sudaryta Šventojo Sosto komisija, kuri turėjo viską ištirti ir informuoti Popiežių. Reaguodamas į tai, Didysis Magistras pareiškė, kad komisijos siuntimas pažeidžia Maltos Ordino savarankiškumą.

Vilkaviškio vyskupijoje – Pasišventusių našlių asociacija

Grupė Vilkaviškio vyskupijos pasišventusių našlių asociacijos moterų su Vilkaviškio vyskupu Rimantu Norvila (centre), kunigais Petru Dumbliausku SDB, dr. Žydrūnu Kulpiu ir Valdemaru Smulskiu

Vadovaujantis Lietuvos Vyskupų Konferencijos 2010 m. vasario 4 d. pritarimu padėti pastoracijoje vyskupijoje ir Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos 2011 m. gegužės 9 d. dekretu nr. 128, Vilkaviškio vyskupijoje buvo įkurta Vilkaviškio vyskupijos pasišventusių našlių asociacija, jungianti našles, kurios savo likusį gyvenimą paaukoja Dievui, Bažnyčiai bei artimui ir pasiryžta likti našlėmis iki mirties. Šios asociacijos įkūrimo klausimas buvo aptartas ir Vatikane. Asociacija yra vyskupo jurisdikcijoje, savo veikloje vadovaujasi vyskupo patvirtintu Asociacijos statutu ir reglamentu. Vyskupas asociacijos veiklai skiria savo delegatą – kapelioną.

Pasišventusių našlių asociacija įkurta sutinkamai su nuo apaštalų laikų praktikuotu našlių pašventinimu (pgl 1 Tim 5, 9–10; 1 Kor 7, 8) bei 1996 metų dokumentu „Vita consecrata, 7“, kuriame raginama atkurti našlių pasišventimą nusprendusios našlėms likusį gyvenimą paaukoti Dievui bei Bažnyčiai, padėti pastoracijoje, tarnauti artimui, atlikti gailestingumo darbus. Šventosios Dvasios paragintos jos daro privačius skaistumo įžadus, kad mylėtų Kristų nepadalinta širdimi, geriau tarnautų Dievui ir Bažnyčiai. Pasišventusių našlių skiriamasis ženklas – vidutinio dydžio pašventintas kryžius. Asociacijos našlės daro trejus laikinuosius ir po to amžinuosius įžadus. Asociacijoje yra septynios našlės, davusios amžinuosius įžadus, dvi – laikinuosius, kitos yra įvadiniame etape.

Monsinjoras Kazimieras Senkus šventė 100 metų jubiliejų

100 metų jubiliejaus Šv. Mišių auka. Iš kairės: arkiv. Lionginas Virbalas, arkiv. Sigitas Tamkevičius, mons. Vytautas Grigaravičius ir mons. Kazimieras Senkus Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Sausio 24 dieną Kauno Palaimintojo Jurgio Matulaičio (Eigulių) parapijoje 20 metų gyvenantis altaristas monsinjoras Kazimieras Senkus sulaukė 100 metų jubiliejaus.

Sausio 28-ąją, šeštadienį, šv. Mišių auka jį pagerbė Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis, bičiulis iš Vokietijos kun. dr. Domininkas Valentis. Pirmadienį, sausio 30-ąją, jį pasveikino Kauno arkivyskupai metropolitas Lionginas Virbalas SJ ir emeritas Sigitas Tamkevičiumi SJ su Kauno I dekanato kunigais.

Požiūris į meilę

Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia (1 Kor 13, 7–8).

Pakalbėkime apie požiūrį į meilę. Pastebėjau tokį dėsnį žmonių santykiuose. Mūsų požiūris į kitus kuria mūsų tarpusavio santykius. Kiti elgiasi taip, kaip mes mąstome ir kalbame apie juos. Kai mąstome apie jų silpnybes, kai skundžiamės, kai kaltiname juos, tuomet dar daugiau to blogio sukuriame savo tarpusavio santykiuose. Kai kerštaujame ir pavydime kitiems sėkmės, tuomet ir patys patiriame daugiau keršto bei nesėkmių. Jei mąstome apie tai, kas mums nepatinka, nervina, erzina kituose, tuomet mes sukuriame dar daugiau to šlamšto ir savo gyvenime, veikloje, sveikatoje. Kuo daugiau stiprybių ir dorybių pastebime kitame, tuo daugiau jų padedame jam ugdyti. Kuo daugiau jo gerų žodžių ir darbų pastebime, tuo daugiau tokių darbų kitas atlieka. Kuo daugiau dieviškų savybių mes matome kitame, tuo daugiau gerumo jame atskleidžiame. Šis kūrybinis meilės dėsnis galioja tarp sutuoktinių, tarp tėvų ir vaikų, tarp bendradarbių, tarp vadovo ir pavaldinių, tarp praeivių gatvėje. Šiai kūrybinei meilės galiai niekas negali pasipriešinti. Ji veikia čia ir dabar, nes ji pripildo visus žmones, turtingus ir skurstančius, stiprius ir silpnus, šventuosius ir nusikaltėlius.

Apie žmogų, nepasiklydusį istorijoje

Pokalbis su arkivyskupo Teofiliaus Matulionio bylos postulatoriumi

Kun. dr. Mindaugas Sabonis

Baigiantis 2016 metams buvo paskelbta žinia apie tai, kad 2017-aisiais Lietuva turės dar vieną palaimintąjį, tiesą sakant, mažai kam žinomą, buvusį Kaišiadorių arkivyskupą Teofilių Matulionį (1873–1962). Šįkart – pokalbis su vienu iš beatifikacijos bylos rengėjų, bažnytinės teisės daktaru, kun. Mindaugu SABONIU, iš arčiau susipažinusiu su būsimo palaimintojo asmenybe. „Tarp manęs ir Matulionio nebuvo meilės iš pirmo žvilgsnio. Tikrai neapsidžiaugiau, kai sužinojau, jog šalia studijų Romoje dar turėsiu tvarkyti ir Teofiliaus Matulionio beatifikacijos bylos reikalus“, – atvirauja kunigas.

Ar galite mūsų skaitytojams paaiškinti, ką apskritai reiškia paskelbimas palaimintuoju? Kuo tai dar skiriasi nuo kanonizacijos – pripažinimo šventuoju? Kokias sąlygas kelia Bažnyčia galimam kandidatui?

Netektys

A†A t. Gabrielius Baltrušaitis OFM

(1924 09 10–1954 06 20–2017 01 16)

Sausio 16 dieną Sent Pyt Byče (St. Pete Beach), Floridoje (JAV), mirė tėvas Gabrielius Baltrušaitis OFM. Jis gimė 1924 m. rugsėjo 10 d. JAV, Pensilvanijos valstijoje, Skrantono mieste, Šv. Juozapo parapijoje, lietuvių emigrantų šeimoje. Metus mokėsi Skrantono universitete (1946–1947). Naujokyną Mažesniųjų brolių ordine atliko Švenčiausiojo Vardo (Holy Name) provincijoje, Petersono vietovėje, Naujajame Džersyje (1947–1948). 1948–1951 metais mokėsi Dunso Škoto kolegijoje Detroite, Mičigane, Šv. Jono Krikštytojo („St. John the Baptist“) pranciškonų provincijoje. 1951–1954 metais studijavo teologiją Alvernos kalno seminarijoje, Nekaltojo Prasidėjimo (Immaculate conception) provincijoje, Niujorke. 1951 m. rugsėjo 1 d. davė amžinuosius įžadus Mažesniųjų brolių ordine, o 1954 m. birželio 20 d. gavo kunigystės šventimus. Vėliau, 1954–1955 metais, užbaigė teologijos studijas Švenčiausiojo Vardo kolegijoje Vašingtone. 1956–1969 metais dirbo Kenebunke, Meino valstijoje, lietuvių pranciškonų įsteigtoje Šv. Antano berniukų gimnazijoje. Jis buvo gimnazijos direktorius, anglų kalbos ir tikybos mokytojas, prefektas. 1973–1979 metais dirbo parapijos vikaru Šv. Jurgio parapijoje Ročesteryje, Niujorko valstijoje. 1985–2000 metais administravo Kenebunke esančius pranciškonų svečių namus (Franciscan Guest House).

Mirė buvęs ilgametis popiežių gydytojas

Šv. Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI gydytojas dr. Renatas Buconetis

Sausio 21-osios naktį Romoje mirė buvęs asmeninis popiežių gydytojas dr. Renatas Buconetis (Renato Buzzonetti). Romoje prieš 92 metus gimęs medikas pasitraukė į pensiją 2009 metais po daugiau kaip keturiasdešimties tarnystės metų Vatikane kaip popiežių pal. Pauliaus VI ir Jono Pauliaus I gydytojo padėjėjas, o nuo 1978 metų – kaip pagrindinis šv. Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI gydytojas. Dr. R. Buconetis apie Joną Paulių II „Vatikano radijui“ yra sakęs, kad jis buvo nesugriaunamo tikėjimo liudytojas iki pat savo žemiškojo gyvenimo pabaigos. Pokalbis su popiežiaus gydytoju buvo įrašytas netrukus po Jono Pauliaus II mirties 2005 metais. Pokalbyje gydytojas samprotavo apie šv. Karolio Vojtylos – popiežiaus Jono Pauliaus II – kančios liudijimą. Jis sakė: „Jei tiesa, kad medikas žino apie mirtį ir turi kiek galėdamas padėti mirštančiam, žengiančiam per šį slėpiningą slenkstį, man, kaip medikui, visuomet atrodė, kad mirštančio žmogaus palydėjimas prisiliečia prie Dievo slėpinio, nes iš tikrųjų žmogaus mirtis tam tikru būdu yra Kristaus kančios ir mirties ikona. Tačiau būti prie mirštančio Popiežiaus yra kažkas daugiau, nes vos ne fiziškai jaučiu, kad tai – mirtis žmogaus, kuris palieka Dangaus karalystės raktus, kurie visiems mums reikšmingi, ir kaip visiškai neturtingas stoja prieš Dievo ir visos Bažnyčios teismą. Kas palietė mirštančio Popiežiaus kūną, palietė ir jo žaizdas, kurių buvo. Apie jas niekas nekalbėjo, bet jos buvo tikros, kraujuojančios. Nebuvo kokių nors nepaaiškinamų fenomenų, jie buvo grynai medicininiai. Buvo žaizdos ir buvo kentėjimas dėl jų. Kas girdėjo paskutiniuosius lenkiškai ištartus vos girdimus Jono Pauliaus II žodžius, išgyveno tokią patirtį, kurios negalima ištrinti, bet ir sunku apie ją papasakoti kitiems“. Taip sakė 27 metus šv. Joną Paulių II gydęs asmeninis gydytojas dr. R. Buconetis.

Lietuvos laisvės gynėjų diena

Lietuvos laisvės gynėjų dienos vakarą į Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčią rinkosi šauliai, tremtiniai, kritusiųjų už Lietuvos laisvę giminės ir artimieji. Nuskambėjo giesmė ,,Marija, Marija“. Ją giedojo bažnyčios choras ir visi bažnyčioje esantys. Šv. Mišias aukojo klebonas kun. Artūras Stanevičius. Šauliai prie altoriaus atnešė savo vėliavą. Šalia Lietuvos Trispalvės ir šaulių vėliavos stende pagarbiai buvo sustatyti 1991 metų sausio 13-ąją žuvusiųjų laisvės gynėjų portretai ir žvakės. Du portretai ir dvi pavardės iš keturiolikos yra Kėdainių krašto didvyrių – Vytauto Koncevičiaus ir Alvydo Kanapinsko. Jie tą dieną su visais drauge vyko ginti televizijos bokšto. Prie portretų buvo atneštos gėlių puokštės. Garsiai skaitomi Lietuvos laisvės gynėjų vardai ir pavardės, kartojami jų artimiesiems pasakyti paskutiniai žodžiai sugraudino susirinkusius į šv. Mišias. Klebonas kun. A. Stanevičius pamoksle priminė, kokia svarbi ši Atminimo valanda kiekvienam, kad šalia trispalvės mes esame be galo vieningi ir stiprūs.

Dominikonų ordino jubiliejus su Šventuoju Tėvu

Šv. Mišiomis Laterano Šv. Jono popiežiškojoje bazilikoje Romoje buvo iškilmingai baigtas Brolių Pamokslautojų (arba Dominikonų) ordino jubiliejus, paminint 800 metų sukaktį nuo oficialaus ordino pripažinimo 1217 metais. Šioms šv. Mišioms, dalyvaujant tūkstančiams dominikonų šeimos atstovų – vienuoliams ir kunigams, vienuolėms ir pasauliečiams, atvykusiems iš viso pasaulio, – vadovavo popiežius Pranciškus.

Homilijoje Šventasis Tėvas, cituodamas dienos Evangelijos skaitinį, sakė, jog apaštalų laikais reikėjo rinktis iš dviejų priešingų scenarijų – pasaulio smalsumo „karnavalo“ ir Dievo šlovinimo gerais darbais. Praėjus dviem tūkstančiams metų, pasirinkimas panašus – subjektyvistinis reliatyvizmas, vartojimas, išskydusios, be stabilių atramų visuomenės pagundos ir Jėzaus kvietimas šlovinti Dievą gerais darbais. Šventasis Tėvas prisiminė ir kitus Jėzaus žodžius: „Jei druska praranda skonį, ji niekam nebereikalinga, nebenaudinga“. Panašiai nebenaudingi skonį praradusi Bažnyčia, kunigas, pašvęstasis ar kongregacija.