Laisvė realizuojama leidimu gyventi

Niujorko kardinolo Timočio Dolano mintys dėl aborto įteisinimo blogio

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus įteikia dovaną kardinolui Timočiui Dolanui per apsilankymą Niujorko katedroje liepą

Dabar, kai mes su pasibaisėjimu priimame žinias apie mažamečių vaikų nužudymą (kartais tai daro sužvėrėję patys tėvai), tinka prisiminti ir šimtus, tūkstančius, net milijonus pražūčiai pasmerktų kūdikių, kurių net įstatymas negina pirmaisiais jų gyvenimo mėnesiais. Kalbama apie daugelyje šalių įteisintus abortus, dėl kurių net pasaulio šviesos neišvydę mažyliai yra brutaliai šalinami iš savo motinų įsčių, paneigiant švenčiausią saugaus gimimo teisę. Kaip tik tai buvo prisiminta kasmetinėje didžiausioje pasaulyje „Žygio už gyvybę“ („March pro Life“) manifestacijoje, jau 43-iąjį kartą vykusioje Jungtinių Valstijų sostinėje Vašingtone sausio 22 dieną.

Nepaisant didžiulės sniego pūgos, šimtai tūkstančių amerikiečių, ypač jaunų žmonių, suvažiavusių iš visos šalies, žygiavo ir mitingavo sostinės gatvėse ir aikštėse, protestuodami prieš 1973 metų sausį legalizuotą abortą, dėl kurio dabar 320 milijonų turinčioje galingiausioje ir demokratiškiausioje valstybėje per pastaruosius daugiau nei keturis dešimtmečius buvo nužudyta 58,5 milijono negimusių kūdikių. Eisenoje buvo pasakyta daug religinių, politinių ir visuomenės veikėjų (įskaitant Kongreso narius bei kandidatus dabar vykstančioje JAV prezidento rinkimų kompanijoje) kalbų, skatinančių ryžtingai kovoti iki galo, kad būtų vėl uždraustas abortas ir nutrauktas silpniausių ir nekalčiausių piliečių genocidas. Šioje apžvalgoje bus susitelkta į JAV Vyskupų konferencijos Gyvybės gynimo komiteto pirmininko Niujorko arkivyskupo kardinolo Timočio Dolano (Timothy Dolan) mintis jo paskelbtame pareiškime ir homilijoje per Vašingtono katedroje aukotas šv. Mišias, pradedant tradicinį Žygio už gyvybę išvakarėse vykstantį Maldos budėjimą (Vigiliją).

Kaip politikai ketina mažinti alkoholio vartojimą – „muilinomis“ kalbomis ar mokslu pagrįstais sprendimais?

Juozas Dapšauskas

Aktyvi nevyriausybinio sektoriaus veikla, keliant Lietuvos nugirdymo problemą, galiausiai duoda pirmuosius rezultatus. Nuo šių metų sausio 1 d. vos per plauką pasisekė išsaugoti alkoholio prekybos draudimą degalinėse. Politikai ir žiniasklaida vis garsiau kalba apie tai, kad mums reikėtų pasimokyti iš užjūrio kaimynų – švedų, norvegų ir kitų – sėkmingų alkoholio vartojimo mažinimo pavyzdžių.

Kad šalies alkoholizmas yra viena iš pagrindinių problemų, jau prabilo ir prezidentė Dalia Grybauskaitė bei Vyriausybės vadovas Algirdas Butkevičius. Po Vyriausybės pasitarimo alkoholio problemos klausimu pranešime spaudai sakoma: „Visuomenės sveikatos interesą reikia pripažinti prioritetiniu, net jei tai tiesiogiai apsunkintų verslo sąlygas ar tariamai ribotų žmogaus teises – tokį klausimą Vyriausybės pasitarime pristačiusios sveikatos apsaugos ministrės Rimantės Šalaševičiūtės nuomonei pritarė kiti Ministrų kabineto nariai“. Gal požiūrio lūžis? Bet atsargiai, be naivumo, patiklumo...

Apie Saviečių tragediją. Šou turi tęstis

Eglė Mirončikienė

Garsaus publicisto Rimvydo Valatkos straipsnis apie Saviečių tragediją svetainėje delfi.lt turėtų būti privalomas visiems visuomenės mokslų studentams. Tai – klaidingos argumentacijos, manipuliacijos, demagogijos pavyzdys, vertas ypatingo dėmesio, gal net mokslinio darbo. Kiekvienas žodis – lyg blizgantis aukso pakaitalas, kuriuo mikliapirštis plunksnos meistras gali išvilioti neatidaus skaitytojo pritarimą. Pateikęs vaizdingus klausimus „užkapstymui“, žurnalistas tarsi išmurkdo primityvius priešininkus ir atveria akis kiekvienam bent kiek abejojančiam jo teisumu. Bet ar iš tiesų?

Štai pirmas klausimas. „Kaip tokį kaimyną įsivaizduojate Norvegijoje? Ką, turėdamas tokios „unikalios“ informacijos, kaip Rimas iš Saviečių, būtų daręs norvegas Akselis iš kokio Lerdalio kaimo? Ar ir jis būtų laukęs „Aftenposten“ reporterio, kad tai gražiai papasakotų?“

Alkoholio vartojimo mažinimas – išbandymas žiniasklaidos savininkams ir vadovams

Prof. Aurelijus Veryga

Manau, ne vienas jūsų pastebėjote, kad per Lietuvą vėl nuvilnijus alkoholio sukeltų problemų bangai, kilo ir politinių diskusijų banga. Kurį laiką jaučiausi, kaip Pasaulio sveikatos organizacijos ekspertų renginyje, nes beveik visi politikai sutartinai kartojo Pasaulio sveikatos organizacijos siūlomas mokslu pagrįstas alkoholio kontrolės priemones, tarp kurių ir alkoholinių gėrimų reklamos draudimas.

Dabar jaučiuosi, lyg tolčiau nuo to ekspertų susitikimo, sėdėdamas mane vežančiame autobuse, ir pasiektų mane jau tik tų pažadų nuotrupos ar silpnas aidas, kuris, atsimušęs nuo sienų jau įgauna naujus garsinius atspalvius ir išsikreipia, vis dažniau efektyvių priemonių pavadinimus paversdamas kažkur girdėtais burtažodžiais: „draudimais nieko neišspręsi“, „reikia šviesti, o ne drausti“ ir t. t.

Kaip politikai alkotrolių patarimus Lietuvoje graibstė

Nijolė Goštautaitė-Midttun,

psichiatrė

2015 metai baigėsi partizaniniu karu už alkoholį degalinėse, o Naujieji prasidėjo internetą sprogdinančiu susirūpinimu alkoholio sukeliamomis problemomis. Kraupių mirčių sukelta diskusija atrodo dirbtinė, skirta balsų žvejybai drumstame vandenyje. Priemonių įvairovės imitavimas – tabako pramonės ištobulinta kovos su vartojimo mažinimu taktika. Bandoma pademonstruoti, kad yra gausybė vienodai vertingų siūlymų, iš kurių bus išsirinkti tinkamiausi, tarsi būtų kompleksinių kontrolės priemonių grožio konkursas. Alkoholio pramonė vikriai perėmė broliškos gildijos pamokas: internete – alkoholio temų potvynis, akyse – rinkiminis įkarštis, o lūpose – kaip daina prilipę žodžiai: „Ką daryt?“ Paslaugūs žurnalistai klausinėja, o receptus dalina kas netingi, pradedant Sveikatos apsaugos ministre, partijų vadovais ir eiliniais, baigiant žmonėmis gatvėje ir prie staklių, psichiatrų ir nepartinių bloku, net alkoholio pramonė alaus puta pas Lapiną laidon atplaukė. LR Vyriausybė irgi užsikrėtė. Viešoje konsultacijoje teiraujasi visuomenės apie veiksmingas alkoholio kontrolės priemones, iš valstybės institucijų ir savivaldybių reikalauja atsakymų, ką „dar“ galima padaryti.

Kas baisiau už džihadą?

Irena Vasinauskaitė

(…) Kai tiek svarbių įvykių pasaulyje ir Lietuvoje, kas bepastebės baisesnes grėsmes mūsų Tautai nei džihadas: totalinį alkoholizmą, svaigalų platintojų lobizmą bei laisvo žodžio apribojimus. Prasigėrusi Tauta – mirusi Tauta, užčiauptas pilietis – mankurtas. Negi liberaliųjų kreipimųsi priedermė – ginti alkoholio lobistus ir užčiaupinėti blaivybės puoselėtojus?

Šitą temą man pasiūlė atsitiktinumas: Šiaulių miesto autobusų stotyje nuo žemės pakėlusi laikraštį „Mūsų Raseiniai“, pirmajame puslapyje pamačiau įdomią nuotrauką ir straipsnį intriguojančiu pavadinimu „Liberalus jaunimas be svaigalų švęsti nesugeba?“ Perskaičiau ir… tapau virtualia detektyve.

Siužetas toks: išsiaiškinau, kad kilnius Raseinių rajono savivaldybės ketinimus rimtai blaivinti Tautą pristabdė vietinis… liberalusis jaunimas, nes prieš lemiamąjį Tarybos posėdį raštu kreipėsi merą ir Tarybos narius. Tuomet Raseinių rajono liberaliojo jaunimo Veidaknygėje susiradau dokumentą, kad galėčiau įsitikinti, ar tikrai jų tekstas vertas Nijolės Petrošiūtės komentarų. Beveik neabejojau, kad per 40 metų autorinį-kūrybinį stažą turinti moteris veltui energijos neeikvoja ir savo nuomonę aktyviai gina tik tuomet, kai šimtu procentų mano esanti teisi. Juolab, kad ir tema aktuali, – svaigalai užvaldė visus mūsų Tautos socialinius sluoksnius. Smegenų ląsteles alkoholiniais gėrimais niokoja net 7–10 metų vaikai. O pirmą kartą svaigalų jie paragauja stebėdami suaugusiuosius, matydami jų elgesį.