2007 metai
2008 metai

Apie bedantę Lietuvos žvalgybą

Gintaras VISOCKAS

Buvęs Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos Klaipėdos skyriaus viršininkas Arvydas Šidlauskas nesigaili daugiau kaip dešimt metų atidavęs ginkluotųjų pajėgų kūrimui ir stiprinimui. Tačiau jis mano galįs ir toliau tarnauti valstybei. Deja, per pastaruosius aštuonetą metų jis nesulaukė nė vieno pasiūlymo iš valstybinės įstaigos ar departamento imtis valstybei svarbių darbų. Autoriaus nuotrauka

Arvydas Šidlauskas gyvena gimtajame Jurbarko mieste. Jokioje politinėje veikloje nedalyvauja, dabar jis prižiūri turtingiems verslininkams priklausančius miškus. Jurbarke nūnai mažai kas žino, jog šis vyras dar ne taip seniai dirbo vienoje iš slapčiausių Lietuvos įstaigų – karinėje žvalgyboje ir kontržvalgyboje. O ir pareigos, kurias užėmė A. Šidlauskas, buvo svarbios – jis vadovavo Klaipėdos skyriui. Kodėl aukšto rango karinės žvalgybos ir kontržvalgybos specialistas šiandien kerta miškus, užuot dirbęs, sakykim, Strateginių studijų centre (SSC) vyriausiuoju analitiku ar kokioje nors kitoje panašaus pobūdžio tarnyboje, susijusioje su slaptosiomis ir specialiosiomis tarnybomis?

Iš žvalgybos pasitraukė ne savo valia

Į šį klausimą nėra lengva atsakyti. Tačiau akivaizdu, kad iš Antrojo operatyvinių tarnybų departamento A. Šidlauskas 2001-aisiais pasitraukė ne savo valia, nors kadaise ir parašė pareiškimą „išeinąs savo noru“. Taip pat būtina pabrėžti, jog A. Šidlauskas neįsipainiojo į jokius abejotinos vertės sandorius ir neiškrėtė jokių kvailysčių ar šunybių, už kurias jį būtų reikėję vyti iš žvalgybos.

Sunku sugyventi su Rusija

Praėjusią savaitę pagerbėme prieš septyniolika metų žuvusius prie televizijos bokšto. Gaila, kad 42 perversmininkai, besislapstantys Rusijoje bei Baltarusijoje, iki šiol nenubausti. Juos keblu nubausti net už akių – tiek oficialioji Maskva, tiek Minskas tvirtina, jog „Rusijos ar Baltarusijos pilietis negali būti persekiojamas už nusikalstamas veikas, kurios buvo įvykdytos užsienio valstybių teritorijoje, ypač už politinius nusikaltimus, padarytus svetur“. Vienintelė viltis, kad galbūt kuris nors iš įtariamųjų kirs Europos Sąjungos teritoriją ir ES priklausanti valstybė jį išduos. Nors ir čia esama nesusipratimų. Vokietija vieno įtariamojo jau sykį neišdavė, motyvuodama, esą jam pateikiami kaltinimai yra ne kriminalinio, bet politinio pobūdžio. Taigi vilties, kad asmenys, prieš 17 metų mūsų nepriklausomybę bandę sužlugdyti jėga, susilauks pelnytos bausmės, – maža.

Brangus „rusofobijos“ spektaklis

Tomas ČYVAS

Žiniasklaidoje pasirodė nauji velionio V. Pociūno pavardę eksploatuojantys „duomenys“. Pasirodė publikacijose tų pačių autorių, kurie šį žmogų piktybiškai vaizdavo „amoralaus gyvenimo būdo ir nelemtos žūties auka“. Ūmai prabudęs ar tiesiog užsakytas „supratimas“, kad jis vykdė svarbius tyrimus ir išties iš Lietuvos buvo išgrūstas būtent dėl jų, nedaug ką tepakeitė. Dabar pasirodę teiginiai, neva jis vienai damai iš „Lietuvos ryto“ nešiodavęs medžiagas ir dokumentus, taip pat juos pristatinėdavęs ir konservatoriams, „blaškęsis tarp pareigos Tėvynei ir dešiniesiems“ negali būti nei patvirtinti, nei paneigti. Kieno dabar paklausi: nešė ar nenešė, davė ar nedavė, žadėjo ar nežadėjo? Tiesiog nebegalinčiam apsiginti žmogui metamas dar informacijos parceliuotojo „kurmio“ šešėlis. Ką gi, dergimo versle šiek tiek patobulėta – laipiojimo ant palangių retorika jau praeitas etapas.

„Mano tėvynė – svetimšalių legionas“

Šiandien Valdas Ivaškevičius (vardas ir pavardė pakeisti) jau gerai nebeprisimena, kodėl 1993 metais nusprendė stoti į įspūdingomis legendomis ir įvairiausiais gandais apipintą Prancūzijos svetimšalių legioną. Tiesiog taip susiklostė aplinkybės – susipyko su mylima mergina, neteko darbo. Gyvenimas Lietuvoje tuo metu pasirodė esąs pilkas ir nuobodus.

Atviras laiškas kapitonui Vytautui Voveriui

Laimonas JUOZĖNAS

Praėjusių metų spalio 25 dieną žinybiniame krašto apsaugos laikraštyje „Savanoris“ pasirodė kapitono Vytauto Voverio straipsnis „Skamba puodai moliniai“. Jame analizuojamas antrasis, papildytas Gintaro Visocko ir Kęstučio Kaminsko knygos „Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994 – 2006“ leidimas. Kapitono V. Voverio straipsnis didžiulis, per visą laikraščio puslapį. Apsidžiaugiau. Maniau, kad recenzijoje bus analizuojamos karinėmis temomis daug rašančio žurnalisto iškeltos problemos, susikaupusios tiek mūsų krašto apsaugos ministerijoje, tiek kariuomenėje, tiek AOTD – Antrajame operatyvinių tarnybų departamente (karinė žvalgyba ir kontržvalgyba).

Asmeninė nuomonė dėl vieno valstybinio apdovanojimo

Imantas Melianas

Prieš kelias dienas žiniasklaidoje šmėstelėjo keistokas pranešimas, kad vienos Lietuvai draugiškos šalies prezidentas apdovanojo ordinu (regis, Nuopelnų ordino Komandoro kryžiumi) vieną buvusį mūsų specialiųjų tarnybų pareigūną. Kadangi minėtasis pareigūnas yra ne tik „buvęs“, bet ir susikompromitavęs (jis buvo priverstas apleisti savo postą po to, kai nepasitikėjimą juo išreiškė Tautos Atstovybė), kyla natūralus klausimas – kodėl buvo taip įžeista lietuvių tauta ir Lietuvos valstybė? Iškart atmetu visokias kvailas insinuacijas dėl „amžino lenkų sąmokslo prieš lietuvių tautą“. Kokios šio nelemto apdovanojimo numanomos pasekmės?