„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2010 m. lapkričio 26 d., Nr. 6 (19)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos



ARCHYVAS

2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Lietuvos nepriklausomybės kaina

Laima MACYTĖ

Dail. V. Mackevičius. Ataka
prieš bermontininkus 1919 m.

Praėjusį savaitgalį Radviliškyje buvo inscenizuotas 1919 metų mūšis su bermontininkais. Ta proga prisimename prieš 91-erius metus vykusią kovą dėl nepriklausomybės.

Kovos su bermontininkais

1919 m. rudenį Lietuvos karinė padėtis buvo labai sunki, nes reikėjo kovoti net su trimis priešais: bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Bermontininkai – provokiškos orientacijos armija, suformuota Latvijoje, kuriai vadovavo  Pavelas Bermontas. Plėšikaudami Latvijoje, bermontininkai pasiekė ir Lietuvą. Veldamiesi į atvirus konfliktus su gyventojais ir vietinėmis Lietuvos kariuomenės įgulomis, jie sudarė rimtą grėsmę Lietuvos valstybingumui. Su jais kovojo tik negausios karo komendantūrų ir vietos policijos jėgos. Iš karto buvo tikėtasi, kad vokiečių kariuomenei palikus Lietuvą, su ja išsikraustys ir bermontininkai. Tačiau taip neįvyko.


Partizanų vado motina

Iš prisiminimų apie Petronėlę ŽEMAITIENĘ

Partizanų generolo Jono
Žemaičio-Vytauto motina
Petronėlė Žemaitienė

Gargždų kapinėse stovi paminklas su užrašu „Žemaičių šeima“. Jokių vardų, datų. Ten palaidota ir partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto motina Petronėlė Žemaitienė. Prie šio kapo yra lentelė: „Čia ilsisi partizano Motina“. Vyro, irgi Jono, kapas nežinomas. Abu jie prieš mirtį buvo Laugalių senelių ir invalidų namų gyventojai. Spėjama, kad tėvo bevardis kapas yra toje kapinių pusėje, kur pokariu laidojo savųjų nesulaukusius invalidų namų gyventojus.


Kai pamirštami tautos didvyriai...

Praėjusią savaitę palaidojom Juozą Kojelį, rezistentą, tiesos žodžio sakytoją, iš išeivijos grįžusį į nepriklausomą Lietuvą. Tai buvo nuostabios sielos žmogus, visą gyvenimą neišdavęs savo idealų ir neatsisakęs svarbiausio – kovos už tautos nepriklausomybę. Jis visą laiką tikėjo, kad tėvynė taps laisva. O kai ji tokia tapo, jis sugrįžo – sugrįžo gyventi ir ... mirti. Tačiau tik nedidelė grupė žmonių – buvusių disidentų, giminių ir artimų jo bičiulių, idėjos brolių ir seserų – palydėjo jį į amžinojo poilsio vietą Kauno Petrašiūnų kapinėse. Politikų nebuvo nė vieno, išskyrus tą, kuris pasisakė čia dalyvaująs tik kaip giminaitis. Atrodo, politikai turėtų suprasti, kokio žmogaus netekome, ir atvykti pagarbiai atsisveikinti su antinacinio ir antisovietinio pasipriešinimo dalyviu, vienu iš tyliųjų to pasipriešinimo vadovų. Beje, šv. Mišias už mirusiuosius aukojo tik vienas kunigas – tos bažnyčios rektorius.


Partizanų išrinktas Lietuvos prezidentas

Ar būsi pranašas savam krašte

Dalia Čiočytė

Inžinieriaus ir rašytojo Petro Girdzijausko, Lietuvos politinių kalinių sąjungos valdybos nario, knyga Partizanų išrinktas LIETUVOS PREZIDENTAS  moderniai ir savitai įsirašo tarp literatūros ir kino pasakojimų apie generolą Joną Žemaitį-Vytautą (1909–1954) – Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadą, kovojusios prieš okupaciją Lietuvos valstybės vadovą. (Žr. Ketvirtasis prezidentas (dokumentinis filmas, režisierius Juozas Sabolius, scenarijaus autoriai Eugenijus Ignatavičius ir Juozas Sabolius, Lietuvos televizija, 1995); Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, Žuvusiųjų prezidentas, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1998; Pranas Morkus, „Žemaitis ir Berija: 1953 metų birželio 25-oji, ketvirtadienis, 21.50-22.50 (susitikimo rekonstrukcija)“, „Šiaurės Atėnai“, 1998 m. kovo 7 d.; Kęstutis Kasparas, Lietuvos karas, Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1999; Romas Batūra, Lietuvos laisvės kovų vietos: Partizanų generolas Jonas Žemaitis, Vilnius: Lietuvos kariuomenės Karo kartografijos centras, 2009.) Knyga išleista J. Žemaičio-Vytauto šimtųjų gimimo metinių proga.


Rezistentų knygos – nepageidautinos?..

Eugenijus Rimvydas Stancikas,

Laisvės kovų dalyvis

Labai teisingai šiuo metu Lietuvoje susiklosčiusią padėtį  apibūdina žurnalistas Gintaras Visockas straipsnyje „Džiaugiamės, nors reikėtų verkti“ („XXI amžius“, 2010 09 03, Nr. 64). Be kita ko, jis rašo: „Lietuviškoji demokratija gera yra tam, kas turi įtakingų, pinigingų draugų arba pats užčiuopė aukso gyslą... Buvę tremtiniai, politiniai kaliniai, buvusių miško brolių vaikai šiandien mulkinami nepriklausomoje Lietuvoje, nes dar nėra nepriklausomos Lietuvos. Tėra nepriklausomybės fikcija, o tai reiškia, kad Lietuvą ir toliau nematomomis gijomis valdo buvusieji.“ Visiškai pritariu šioms žurnalisto mintims.


Atmintis

Nežinomos legendos

Tęsiame rašinių ciklą apie Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos auklėtinius, paaukojusius save vardan visų mūsų gražesnės ir teisingesnės ateities.

Vincas PECKUS

Algimantas Gustaitis-Kimas

(1928 – 1947)

Nenusimink, brolau,
nei šiandien, nei rytoj.
Ir nesivyk manęs.
Aš Tuskulėnų duobėse –
ir jaunas, ir stiprus.
Visiems laikams toks palikau.

      „Adjutanto žodis iš kapo“
 E. Simanaitis

 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija