2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Birželio sukilimui – 70 metų

Generalinio štabo majoras Vytautas Bulvičius, 1941 m. birželio sukilimo organizavimo Lietuvoje pradininkas, LAF štabo Vilniuje viršininkas

Minime 1941 metų Birželio sukilimo 70-ąsias metines. Tai buvo šviesos blykstelėjimas prasidėjusios okupacijos tamsioje padangėje. Prieš agresorių, jo nusikaltimų tautai ir žmogiškumui paskatinta, sukilo tauta: kariai, moksleiviai, studentai, mokytojai, šauliai ir visi dori žmonės, branginę tautos laisvę. Sukilimas išplito po visą Lietuvą, veikė netgi atokiausiuose jos kampeliuose. Nors po sėkmingo sukilimo netrukus prasidėjo ir kita – nacių – okupacija, tačiau sukilimas ir nepilnus du mėnesius veikusi Laikinoji vyriausybė suteikė vilties tautai atsigauti po sunkių išbandymų – tik ką praėjusių tremčių, suėmimų bei įvykdytų žudynių. Deja, viltis buvo labai trumpalaikė, nes netrukus naciai įvedė savo tvarką, o po to vėl sekė ilgi sovietų okupacijos metai, per kuriuos  lietuvių tauta sudėjo dar daug aukų. Tačiau Birželio sukilimo reikšmė dėl to nė kiek nesumažėjo – tai buvo ryžtingas posūkis nepriklausomybės link.

Birželio sukilimas – pasipriešinimas okupacijai

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Lietuvos Laikinosios vyriausybės posėdis. Pirmininkauja Juozas Ambrazevičius (centre)

Prieš 70 metų įvykęs Birželio sukilimas akivaizdžiai parodė, kad daug Lietuvos piliečių yra nusiteikę priešintis raudoniesiems okupantams ir su ginklu rankose kovoti už savo krašto laisvę. Kartu tai buvo atsakas į represijas prieš tautą. Šį sukilimą rengė Lietuvos Aktyvistų frontas (LAF) – pogrindinė patriotinė organizacija. Organizacijos padaliniai veikė įvairiose krašto vietose, o pagrindiniai centrai buvo Kaune ir Vilniuje. Jau nuo 1941 metų balandžio pabaigos buvo tikimasi, kad prasidės karas tarp SSSR ir Vokietijos, o birželio pradžioje LAF vadovai gavo duomenų, kad karas prasidės nuo birželio 17 iki 27 dienos. Buvo vykdomas pasirengimas sukilimui ir laukiama karo pradžios. Sukilimui rengtasi pagal 1941 metų vasario-balandžio mėnesiais parengtą bendrąjį sukilimo planą (jo autoriai – V. Bulvičius, K. Antanavičius, J. Vėbra. Vėliau prie plano rengimo prisijungė L. Prapuolenis, P. Žukauskas-Narutis ir A. Damušis. Plano autorius konsultavo ir K. Škirpa). Be L. Prapuolenio, išskirtinėmis sukilimo organizatorių biografijomis pasižymėjo Kazys Škirpa, Leonas Viktoras Žemkalnis-Landsbergis bei Bronius Aušrotas.

Jaunieji katalikai: kelias į sukilimą

Ramūnas LABANAUSKAS

1940 m. birželio 15 dieną Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. Jauniesiems katalikams dėl to nekilo nė mažiausių abejonių – Ateitininkų federacijos vadas J. Urmanas okupacijos faktą konstatavo jau 1940 m. birželio 17 dieną. J.Būtėno teigimu, „šalį ištiko katastrofa – visiškai prarasta nepriklausomybė ir sovietai nesirengia jos mums palikti, net ir marionetine forma“. Vis dėlto jaunieji katalikai kartu su kitais žymiais katalikų visuomenės veikėjais pritarė birželio 14 dieną sovietų ultimatumo priėmimui. Reikia manyti, kad esamoje situacijoje okupacija buvo priimta kaip neišvengiama. Juo labiau kad dauguma lietuvių tikėjosi greito ir trumpo karo tarp Vokietijos ir SSRS, kuriam prasidėjus sovietai turėjo būti išvyti iš Lietuvos. Tokiam, kaip manyta, trumpam laikotarpiui nenorėta išprovokuoti masinių represijų. Todėl demonstruotas lojalumas režimo atžvilgiu. Tiesa, tai nebuvo tik apsimestinis žingsnis. Jaunieji katalikai visada manė, kad atsigręžimas į liaudį, jos poreikius, naudojimosi privačia nuosavybe apribojimas visuomenės interesų labui yra naudingas lietuvių tautai. Neatsitiktinai rinkimų į Liaudies seimą išvakarėse kun. A. Šmulkštys katalikus ragino paremti tokius reikalavimus: „Lietuvos valstybės nepriklausomybė glaudžiuose ryšiuose su SSRS, valstybinė lietuvių kalba, lietuviams teisė būti šeimininkais savo valstybėje, darbininko aprūpinimas ligoje ir senatvėje [...]“ Dideles viltis siekiant paveikti režimą jaunieji katalikai dėjo į jiems labai artimą S. Kolupailą, apsisprendusį veikti tautos labui sovietinių struktūrų rėmuose. Anot jo, „mes, lietuviai, neturėtume užleisti atsakingų pareigų rusams ir vietiniams komunistams“. Kontaktuota su teisingumo ministru P. Pakarkliu.

Vadai – iškilios asmenybės

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Kazys Škirpa

1941 metų birželio sukilimą organizavo iškilios asmenybės. Visų pirma – tai Lietuvos Aktyvistų fronto (LAF) įkūrimo iniciatorius Kazys Škirpa (1895-1979). Šis iš Pasvalio krašto kilęs kariškis bei diplomatas pasižymėjo dar 1918-20 metų kovose už laisvę, kovojo su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Vėliau užėmė įvairias pareigas kariuomenės Generaliniame štabe. Nuo 1927 metų jis pradėjo dirbti diplomatinėje tarnyboje, o nuo 1938 metų užėmė Lietuvos ambasadoriaus Vokietijoje pareigas. 1940 m. rugpjūčio 9 d. sovietų vyriausybės jam buvo įsakyta nutraukti darbą ir grįžti į Lietuvą, o kadangi nepakluso, buvo uždrausta grįžti į Lietuvą. Už patriotinę veiklą K. Škirpa buvo baustas ir vokiečių – įkalintas politinių kalinių stovykloje. Pasibaigus karui išlaisvintas ir evakuotas į Paryžių, iš ten persikėlė į Dubliną, o 1949 m. su šeima emigravo į JAV, dirbo Vašingtone, Kongreso bibliotekoje, kur siekė sujungti visus emigracijoje esančius pasipriešinimo judėjimus. Aktyviai bendradarbiavo lietuvių spaudoje. Mirė 1979 m. rugpjūčio 18 d. Vašingtone.

Mirties šešėlyje

Antanas Kramilius Kryžių kalne

Karys savanoris Antanas Kramilius, kilęs iš Lepšių kaimo, Lukšių valsčiaus, Šakių apskrities, sulaukęs aštuoniolikos metų 1944 m. kovo 24-ąją įstojo į Lietuvos vietinę rinktinę. Po apmokymų Seredžiuje su 310-uoju batalionu išsiųstas į Šalčininkus. Tačiau jau gegužės 15 dieną kariai savanoriai vokiečių buvo nuginkluoti ir atvežti į Kauną. Pakeliui dvylika vyrų vokiečiai sušaudė, kitus aprengė „Luftwafe“ uniformomis ir išvežė darbams į Vokietiją. A. Kramilius pateko į statybos batalioną, po karo buvo anglų nelaisvėje Belgijoje. Į laisvę išleistas 1946 metais. Aštuoniolika mėnesių dirbo mechaniku anglų kariniame dalinyje, vėliau – tekstilės fabrike Vestfalijoje. Emigravęs į Australiją dirbo Adelaidės geležies liejykloje, stiklo fabrike, vilkikų ir kelto vairuotoju. Baigęs geležinkeliečių mokyklą daug metų dirbo Pietryčių ir Šiaurės Vakarų geležinkeliuose. Visą laiką turėjo daugybę visuomeninių pareigų, kurių netrūksta ir dabar, sulaukus 85-erių. Yra gavęs daugiau nei dešimt apdovanojimų už visuomeninį ir kultūrinį darbą, svarbiausias jų – Australijos Ordino medalis. 1978-1983 metais buvo Pavergtųjų tautų komiteto pirmininkas, dalyvavo Lietuvių bendruomenės veikloje. Rašė į Australijos lietuvių spaudą, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę – į „Gimtąjį kraštą“, „Kauno dieną“, „Lietuvos aidą“, „Karį“, Šakių rajono laikraščius.

Kodėl neieškoma sukilėlių kapų?..

Kaune, senosiose kapinėse (ties Vytauto pr. namu Nr. 46, šalia Dariaus-Girėno mauzoliejaus laiptų, lygiagrečiai karo lakūnų kapams) dvejose lygiagrečiose duobėse, kurias skyrė tik siauras takelis, 1941 m. birželio 26 dieną galais suremtuose karstuose buvo palaidoti 64 sukilėliai. Kitą dieną atskiroje duobėje buvo palaidoti dar šeši sukilėliai, Aleksoto tilto gynėjai: V. Kudokas, doc. K. Matulevičius, A. Apackis, K. Žižiūnas, doc. J. Milvydas ir lakūnas J. Dženkaitis. Vėliau artimieji doc. J. Milvydo palaikus perlaidojo į Eigulių kapines, o lakūno J. Dženkaičio – į Tauragės kapines. Netoli įėjimo į dabartinį Tremtinių muziejų, 1941 07 02 palaidotas ir sukilimo metu sužeistas inžinierius V. Lapas. Į šiaurę nuo tremtinių muziejaus, 1941 06 28 medinėje dėžėje apie 4x4 m dydžio, buvo palaidota ir keliasdešimt civilių – karo aukų. Manoma, kad tarp jų galėjo būti dailininko Vlado Eidukevičiaus palaikai. (Visi duomenys yra surinkti Jono Venckevičiaus.)

Pirmosios karo aukos Tirkšliuose

Albertas Ruginis

1941 metų birželio 22 dieną prasidėjus karui ėmė  organizuotis  Tirkšlių miestelio sukilėliai. Tirkšlių pašto viršininkas Antanas Morkūnas (g. 1904 m. Radviliškyje) kartu su keliais vyrais ant buvusio milicijos pastato išklėlė Lietuvos trispalvę vėliavą.

Eigulys Juozas Ulskis (g. 1910 m.),  gyvenęs pas Žemalės lentpjūvės savininką Pocių, telefonu organizavo vyrus burtis  į sukilėlius. Ten pat gyveno komjaunuolis Aloyzas Zaleckas ir vietinis ruselis Damaiva. Telefonu jie iškvietė rusų kariškius. Birželio 23 dieną šie atvyko į Tirkšlius ir suėmė Antaną Morkūną. Per naktį žiauriai tardę ir kankinę, birželio 24-osios rytą pavežėjo link Pievenų  ir Sūduvės miškelio ir šūviu į pakaušį  nušovę, kūną paliko. Tirkšlių žmonės Antaną palaidojo miestelio kapinėse. Jo žmona  Emilija su ketverių ir šešerių metų dukrelėmis išvyko pas tėvus į Darbėnus.

Sukilimo gairės

Kazys ŠKIRPA,

buvęs Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys
ir įgaliotasis ministras Vokietijoje

Laisvės tautoms niekas veltui nesuteikia. Tautos už jas kovoja nesigailėdamos jokių aukų. Nors ir ne visados laimi, bet nuo savo idealo neatsisako, nežiūrint, kaip ta kova bebūtų ilga ir kokių betektų patirti smūgių pakelyje į išsilaisvinimą.

Lietuvių tauta neteko valstybinės laisvės, bet niekas negali užginčyti jai teisės laisvę atgauti ir už jos atgavimą kovoti.

Skaitykla

„Geležinio vilko“ organizacijos nariai – 1941 metų birželio sukilėliai

Šarūnas Šimkevičius

Knygos viršelis

Vienas svarbiausių lietuvių tautai istorinių įvykių – 1941 m. birželio 22–28 dienų sukilimas. Alytiškis kraštotyrininkas Gintaras Lučinskas šią datą nusprendė paminėti atiduodamas duoklę nepelnytai užmirštiems Alytaus apskrities sukilėliams. Jis pakartotinai išleido pataisytą ankstesnės savo knygos (2009 m.) leidimą. Kadangi iki šiol neturime net muziejaus, skirto 1941 m. birželio sukilėlių atminimui, ši knyga tebus nors nedidelis priminimas tų įvykių, kuriuos taip norėta ištrinti iš atminties.

Netikėtas sovietinei valdžiai ir nacistams

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Knygos viršelis

2010 metais išleista Juozo Jankausko knyga „1941m. birželio sukilimas Lietuvoje“ – išsamus leidinys, kuriame nušviečiamas 1941 birželio sukilimas. Jis buvo netikėtas tiek sovietinei valdžiai, tiek ir į Lietuvą įsiveržusiems nacistų daliniams. Šioje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro išleistoje knygoje išsamiai aprašomas 1941 metų birželio sukilimą surengusios pogrindinės patriotinės organizacijos – Lietuvos Aktyvistų fronto – įkūrimas ir veiklos istorija, sukilimo organizavimas ir nušviečiama jo eiga. J. Jankausko knyga įdomi tuo, kad joje pateikia daug faktų apie sukilimo organizatorių ir aktyvių dalyvių gyvenimus bei jų veiklą ne tik lemtingais 1940–1941 metais, bet ir iki to, ir po to – 1945–1950 metais bei vėliau.