Kur yra pirmojo Lietuvos
kariuomenės vado kapas?
 |
Pirmasis Lietuvos kariuomenės
vadas generolas Silvestras Žukauskas |
Pernai rudenį Kauno karininkų
ramovėje gražiai, iškilmingai buvo paminėtos Lietuvos kariuomenės
pirmojo vado generolo Silvestro Žukausko 65-osios mirties metinės.
Susirinko Lietuvos karininkai, bajorai, partizanai, Vietinės rinktinės
veteranai, jaunimas. Už nuopelnus Lietuvai generolas S.Žukauskas
buvo apdovanotas (vienintelis Lietuvoje) visų laipsnių Vyčio kryžiaus
ordinais, taip pat latvių, čekų ordinais, Amerikos lietuvių Aukso
kardu. Pranešimą apie generolo S.Žukausko įspūdingą biografiją
ir indėlį į Lietuvos kariuomenės pergalę Nepriklausomybės kovose
perskaitė Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus Istorijos skyriaus
vedėjas Arvydas Pociūnas.
Deja, sovietmečiu, kai buvo naikinamos Kaune, Vytauto prospekte
esančios miesto kapinės, nuo žemės paviršiaus nušluotas ir generolo
S.Žukausko kapo kauburėlis, buvęs Kauno evangelikų kapinėse, šalia
musulmonų sektoriaus. Istorikas A.Pociūnas sakė, kad kapo buvo
intensyviai ieškota 1990 metais. Ieškant generolo S.Žukausko kapo,
darbus sunkino ta aplinkybė, kad evangelikų koplyčia, kuri buvo
greta musulmonų kapų sektoriaus, yra nugriauta. Senų medžių, kurie
buvo aplink kapą, nebeliko. Sovietinė valdžia po 1956-1957 metais
per Vėlines šiose kapinėse vykusių mitingų nutarė jas panaikinti.
Su buldozeriu buvo nugriauti visi paminklai ir sustumti į išraustą
didelę duobę. Žemė užlyginta.Nutiesti nauji keliukai, jie išasfaltuoti.
Žodžiu, įkurta poilsio zona, parkas.
Senųjų kapų projektų (brėžinių) neišliko, jų nėra, o pagal 1964-1965
metais sudarytą schemą kapų pažymėjimo jau nebėra. Liudytojai,
kurie 1990 metais dar buvo gyvi, - jau mirę. Pagal jų pasakojimus,
yra apytikriai nustatyta kapavietės vieta. Tai dviejų arų plotas.
Rasti nugriautos evangelikų koplyčios pamatai. Kauniečiai kraštotyrininkai
surado liniją tarp protestantų ir katalikų kapų.
Rašytiniuose šaltiniuose aiškiai pasakyta, kad generolas buvo
palaidotas šalia katalikų kapų, o 1940 metais turėjo būti palaidotas
E.Ožeškienės gatvėje baigtoje statyti evangelikų reformatų bažnyčioje.
Į ją turėjo būti perkelti generolo palaikai. Ant jo kapo nebuvo
jokio išskirtinio akcento paminklo. Buvo laikinojo palaidojimo
ženklas.
Buvo aiškintasi, kaip tas kapas atrodė. Vėliau pasisekė surasti
moterį, kuri parodė maždaug tą vietą, kur palaidotas gen. S.Žukauskas.
Ji gerai atsiminė, kad generolo karstą lydėjo jo mylimas žirgas.
Tad ši moteris nedvejodama nurodė palaidojimo vietą. Deja, praėjus
savaitei po šio pokalbio, ši moteris mirė.
Toje vietoje, į kurią parodyta, neiškasti aštuoni devyni kapai.
Gal trečdalis visų kapų perkelta į kitas kapines, o visi kiti
žmonių palaikai likę. Pasak istoriko A.Pociūno, generolo S.Žukausko
kapo niekas neiškasė. Neliko giminių. Apie brolį, seserį nieko
nebuvo žinoma. Iš tiesų evangelikų kapų mažai kas iškasė.
1992 metais su Lietuvos šaulių sąjungos Kauno rinktinės vyrais,
pasitelkus naujausią aparatūrą, buvo bandyta ieškoti. Prietaisai
rodė metalą. Jau nuėmus 50 cm žemės sluoksnį, rastos tvoros, vainikų
vielos ir t.t., sakė A.Pociūnas. Tad su metalo detektoriumi aptikti
kapavietės neįmanoma.
Vienintelis būdas kasimas žvalgybiniu grioveliu, zondavimas
metaliniu, plieniniu strypu. Pirma, nereikės atidengti karstų.
Svarbiausia tai, kad generolas buvo palaidotas metaliniame (variniame)
sarkofage, su vienintele Lietuvos ulonų generolo uniforma. 1937
metais buvo įrašytas į Ulonų pulko garbės vadų gretas. Jo testamente
buvo prašymas palaidoti su šia uniforma.
Mes dabar, - sako A.Pociūnas, - kad ir dvylikai metų praėjus,
kai atgavome Lietuvos nepriklausomybę, privalome kreiptis į Lietuvos
Prezidentą, Krašto apsaugos ministeriją, kad leistų surengti zondavimo
darbus, įvardyti tikslią palaidojimo vietą, surasti karstą su
palaikais. Privalome atiduoti deramą pagarbą pirmajam Lietuvos
kariuomenės vadui ir pastatyti jam paminklą, kad nereikėtų atiduoti
pagarbos tik prie biusto, esančio Kauno Vytauto Didžiojo karo
muziejaus sodelyje. Valstybinių švenčių metu galėtume tinkamai
pagerbti ir šį narsų Lietuvos vyrą.
Kazimieras DOBKEVIČIUS
© 2003 "XXI amžius"