|
Aptarė
Švietimo gaires
Pirmasis Švietimo reformos dokumentas
Tautinė mokykla pasirodė 1989 metais, dar nepaskelbus Lietuvos
Respublikos atkūrimo. Paskui buvo išleista daugiau dokumentų.
Švietimo reforma įsibėgėjo. Tie, kurie tikėjosi greitai išvysti
jos pabaigą, apsiriko. Jau visi įsitikinome, jog tai procesas,
gana ilgas, daug ką apvylęs, nestokojantis klaidų ir nukrypimų
nuo demokratijos normų, neretai pažeidžiantis vaikų ir jų tėvų
teises.
Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus subūrė darbo grupę,
į kurią įėjo žinomi mokslininkai: vyskupas Jonas Boruta, SJ, Žibartas
Jackūnas, Meilė Lukšienė, Romas Pakalnis, Rimantas Sližys ir kiti,
ir pavedė parengti Lietuvos švietimo plėtotės strategines nuostatas.
Pavadintos Švietimo gairėmis, tos nuostatos pasirodė praėjusių
metų pabaigoje. Tai gana solidi, turinti 174 puslapius knyga.
Kol kas tik projektas. Raginama jį visuomenėje ir pedagogų kolektyvuose
apsvarstyti. Tai ir buvo daroma. Darbo grupė gavo daug atsiliepimų
ir pasiūlymų. Tačiau prašyti Seimo patvirtinimo dar nesiryžtama.
|
|
Mokymo
procesas be tautinio ugdymo
Lyginant prieškarinės Lietuvos švietimo
dokumentais, dabar svarstomasis turi vieną esminį trūkumą: jame
nebėra lietuvio, kaip savo krašto patrioto, ugdymo pabrėžimo. Su
žiburiu reikia ieškoti tokių sąvokų kaip Tėvynės meilė, patriotizmas
ir pan., kurios anuomet būdavo pabrėžiamos. Visa tai dabar tik paminima,
bet neišryškinama. Mokymo procesas nebekreipiamas tautinio ugdymo
linkme.
Ar dabar tai jau nebeaktualu? Labai aktualu! Gerai pamenu, nes pats
išgyvenau, kaip 1940 metais bolševikai, okupavę Lietuvą, pirmiausia
sugriovė tautinį moksleivių auklėjimą. Nuo to pradėjo bolševikinę
švietimo pertvarką. Rodos, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, reikėjo
pradėti nuo to, ką bolševikai buvo sugriovę: atkurti tautinį auklėjimą.
Bet tai nebuvo padaryta. Beveik neatsižvelgta į prieškario Lietuvos
patirtį.
Iš pradžių, dar 1988 metais, buvo iškelta tautinės mokyklos koncepcija.
Paskui nuo jos nutolta. Dabar svarstomose Švietimo gairėse ji
nebeatgaivinama. Gairių tikslas nužymėti švietimo politikos
prioritetus, tikslus ir uždavinius. Tarp prioritetų tautinio ugdymo
nematyti. Dėl to nenuostabu, kad švietimo darbuotojus ir ypač mokinius
galima išgirsti sakant: Kam mums reikalinga ta nepriklausomybė? |
|
Ar
išliks lietuviškos mokyklos Lenkijoje?
Kol Lenkijos valdžia nesuras sklypo
lietuvių tautinės mažumos gimnazijos statybai Seinuose ir lėšų Punsko
licėjaus priestatui statyti, Suvalkų apylinkių mokyklų, kuriose
dalykai dėstomi lietuvių kalba, situacija ir toliau išliks labai
problemiška.
Kaip sakė Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos Bendrojo ugdymo
departamento direktorius Arūnas Plikšnys, mažos mokyklos, kuriose
mokosi nedidelis moksleivių skaičius, Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje,
neturi veiklos perspektyvų, nes čia moksleiviai negauna visaverčio
išsilavinimo. Tačiau kol nepriimti esminiai sprendimai dėl sklypo
Seinų gimnazijai statyti ir Punsko licėjaus priestato statyboms,
Lenkijos lietuvių mažųjų mokyklų padėtis lieka labai neaiški.
Kaip jau skelbta, lėšų taupymą pradėjusi Lenkijos valdžia skatina
savivaldybes uždarinėti mažas mokyklas, tačiau Punske ir Seinuose
gyvenantiems lietuviams tai kelia pavojų nutautėti.
Pasak Lenkijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkės Irenos
Gasperavičiūtės, lietuviškose Suvalkų vaivadijos mokyklose prasidėjo
protesto akcijos, kuriose moksleiviai, jų tėvai ir mokytojai protestuoja
prieš vietinės valdžios ketinimus uždaryti keturias mokyklas su
lietuvių dėstomąja kalba. Lenkijos valdžia tokį savo sprendimą aiškina
nepakankamu finansavimu. Pasak I.Gasperavičiūtės, lietuviškas mokyklas
lanko 750 mokinių, todėl sunku suprasti ir yra labai blogai, jei
valstybė, turinti daugiau kaip 40 mln. gyventojų, negali išlaikyti
kelių lietuviškų mokyklėlių. I.Gasperavičiūtė ir Lenkijos lietuvių
draugijos pirmininkas Algirdas Vaicekauskas nusiuntė laišką Lenkijos
premjerui L.Mileriui, kuriame pažymima, kad Europos integracijos
laikotarpiu atsirado viltis, jog bus panaudoti mechanizmai, kurie
leis lietuvių tautinei mažumai išsilaikyti, išsaugoti tautinę tapatybę,
taigi ir mokyklas su dėstomąja lietuvių kalba. Taip pat pabrėžiama,
jog pirmą kartą per 50 metų Lenkijos lietuviai tapo tokių dramatiškų
įvykių liudytojais. Lenkijos lietuviai šio laiško kopiją atsiuntė
ir Lietuvos vadovams.
|
|