Atnaujintas 2003 m. kovo 12 d.
Nr.20
(1124)
Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis
RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Kultūra
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Parodos
Švietimas
Žvilgsnis
Atmintis
Lietuvių spaudos puslapiuose
Pasaulis
Pozicija


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Lietuvių pėdsakais Amerikoje:
5. Skrantono mirusiųjų mieste

Skrantono lietuvių kapinės

Aplankėme Skrantono Šv.Juozapo parapijos kapines - galima sakyti, antrą, gražiai tvarkomą lietuvių (tik mirusių) miestą. Kapines parapijai padeda prižiūrėti vasaromis iš Kauno atvykstantis Arūnas Vaitkevičius, kuris šiemet atsikvietė ir sūnų gimnazistą Marių. Beje, jie - vieninteliai nauji lietuviai visame Skrantone, tik pernai buvo viena studentė pagal įdarbinimo programą. Čionai nauji imigrantai nevažiuoja, nes nėra darbo. Ir Skrantonas, ir aplinkiniai miesteliai tylūs, liūdni - gatvėse matyti daugiausia pagyvenę žmonės, nemažai užkaltų namų langų. Mat, anglies kasykloms užsidarius, užsidarė ir keletas didesnių įmonių, ir čia neliko darbų. Jaunimas išvažiuoja į didesnius miestus ar regionus. Mažų miestelių problema egzistuoja ne tik Lietuvoje.
„Šv.Kazimiero parapijos lietuvių kapinynas“ - toks užrašas ant bendro kryžiaus. Dairomės po šį mirusiųjų miestą: Mikolas Rutkauskas (1926 m.), sūnus Vincentas (1907-1934); William Bielickas (1859-1934), keliolika Palučių kapų: Juozapas, Kazimierus, Tamošius, Kadziauskai (matyt, žemaičiai), Bardzilauskas - tėvas Motiejus (1937 m.), motina Agota (m.1938), dėdė Konstantas Masalskis (1921); Gulbinai - t.Konstantas (1928), mot.Viktorija (m.1928), sūnus miręs 1918 m.; Godatis, Noreika, Lazauskas; paminklas per avariją kasykloje žuvusiems angliakasiams, jame keliolika pavardžių. Didžiausią amžiaus nelaimę skrantoniškiai prisimena įvykus Willkes Barre kasykloje, kai upė pralaužė tunelio sieną. Paskendo visa darbininkų pamaina.

Keliavęs kartu su Lietuva

Kone kiekviena diena pasauliui ir mūsų tėvynei pažeria naujų problemų. Jų svarba užgožia daug ką: sovietmetį, Atgimimą, ryžtą ištrūkti į laisvę, kurti demokratinę valstybę ir žmones, kurie tuomet buvo su mumis ir tarp mūsų. Lietuvos ambasadorių Amerikoje Stasį Lozoraitį iš arti pamatėme 1993 metais, kai jis iškėlė savo kandidatūrą tapti Lietuvos prezidentu. Žmonės taikliai pastebėjo: „Vilties prezidentas“. Tačiau nuo to laiko praėjo devyneri metai. Ir tai, ką tuomet apie jį žinojome, suspėjome nepelnytai pamiršti. Prisiminti padės prof. Vytauto Landsbergio „Knyga apie Stasį Lozoraitį iš jo laiškų ir pasisakymų“ arba „Pusbrolis Motiejus“, pristatyta visuomenei Rašytojų sąjungos klube. Kažkas tuomet pasakė: „Jei žmonės perskaitytų S.Lozoraičio tekstus, jie pasidarytų kitokie“. Mes perskaitėme, su bendraminčiais dalijomės įspūdžiais ir nusprendėme, jog „Vilties prezidento“ priesakai gali mums padėti sunkią valandą, prilaikyti svirstančiuosius, įkvėpti optimizmo. Ši solidi knyga išleista tik penkių šimtų egzempliorių tiražu, taigi ne kiekvienam prieinama. Te mūsų įžvalgas perskaito „XXI amžiaus“ skaitytojai.

Biografijos bruožai

Diplomato Stasio Lozoraičio ir visuomenės veikėjos Vincentos Matulaitytės-Lozoraitienės šeimoje 1924 metais Berlyne gimė pirmasis sūnus, gavęs tėvo vardą. 1940 metais užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys S.Lozoraičiui (tėvui) suteikė įgaliojimą vadovauti visai Lietuvos diplomatijai užsienyje. Tas pareigas jis ėjo iki mirties - 1983 metų.

Gyveno Lietuvos valstybei

K.Bizausko giminaičiai. Antra iš dešinės – Kazimiera Galaunienė

Kaune esantys M.K.Čiurlionio dailės muziejaus A. ir P.Galaunių namai (Vydūno al. 2) vasario 13 dieną pakvietė į popietę šiuose namuose gyvenusio Nepriklausomybės Akto signataro, valstybės ir visuomenės veikėjo Kazio Bizausko (1893-1941) 110-ųjų gimimo metinių paminėjimą.
Apie žymųjį Lietuvos valstybės vyrą pasakojo Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus Prezidentūros sektoriaus vedėja Audronė Veilentienė, to paties muziejaus Naujausių laikų karybos istorijos skyriaus vedėjas Algirdas Markūnas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius dr. Egidijus Aleksandravičius, Lietuvos ateitininkų federacijos pirmininkas Vidas Abraitis, o Vida Mažrimienė (M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Grafikos sektoriaus vedėja) plačiai nušvietė K.Bizausko, kaip leidėjo, veiklą. Minėjime tarptautinių konkursų laureatas Motiejus Bazaras fortepijonu atliko A.Vainiūno ir F.Listo kūrinius.