Pirmasis puslapis
Lietuva
Kultūra
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Parodos
Švietimas
Žvilgsnis
Atmintis
Lietuvių spaudos puslapiuose
Pasaulis
Pozicija

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Pirmasis gimtadienis be poeto…

Apie lietuvių išeivių literatūrą pasakojo literatūros kritikė Rita Tutlytė

„…O atrodo, kad jis čia kažkur yra. Mes galime įsivaizduoti, kad jis kartu su mumis, juolab kad poetas iš tiesų yra Kaune (čia jis palaidotas). B.Brazdžionis mums visada buvo ir tebėra kaip patriotizmo garantas. Kokiu gražiu metu gimė poetas… Todėl ir mes pabūkime su juo šį pūguotą, pūkuotą vakarą“, - kalbėjo poetė Aldona Ruseckaitė, pradėdama vakarą, skirtą B.Brazdžionio 96-osioms gimimo metinėms paminėti ir prisiminti, kad atėjo pirmasis poeto gimtadienis be paties poeto. Vakarą bendromis jėgomis rengė Maironio lietuvių literatūros muziejus ir Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyrius.
Vasario pūgos stiprumą ir lengvumą, gimtadienio nuotaiką bei pasididžiavimą, turėjus tokį dainių kaip B.Brazdžionis, visą vakarą palaikė aktoriai Virginija Kochanskytė, Petras Venslovas ir smuikininkas Chaimas Šusteris.

Pagerbta muziejininkė ir literatė

Anykščių koplyčioje neseniai iškilmingai buvo paminėtos pirmosios Anykščių A.Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorės, literatės, bibliotekininkės Onos Seselskytės (1923-1970) 80-osios gimimo metinės. Prisiminimų popietėje atgijo šios kultūros veikėjos vaikystės, jaunystės akimirkos, studijų metai Vilniaus universitete, darbas muziejuje, Respublikinėje bibliotekoje Vilniuje, kūrybinė veikla. Pagerbtas jos atminimas Čekonių kaimo kapinėse, kur, šalia tėvelių, O. Seselskytė ilsisi daugiau kaip tris dešimtmečius. Anykščių muziejininkai jubiliejaus proga išleido antrąją O.Seselskytės parašytos vaizdelių iš A.Vienuolio vaikystės knygutės „Užuožerių Antanukas“ laidą (pirmą kartą knygelė išleista 1967 metais). Anykščių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Debeikių filialo darbuotojos Danutė Steponavičienė ir Ingrida Markus surengė parodą „Čekonių krašto dukra“, kurioje eksponuojama daugybė nuotraukų, asmeninių daiktų, kūrybos rankraščių, dovanotų bibliotekai O.Seselskytės sesers Palmiros Ivanavičienės.
Anykščių viešojoje bibliotekoje vykusiame seminare rajono bibliotekų darbuotojoms apie O. Seselskytę papasakojo muziejininkė Alma Ambraškaitė. Anykštėnės bibliotekininkės suvaidino vaizdelį iš A. Vienuolio-Žukausko vaikystės „Dainos nemiršta“, sukurtą O.Seselskytės. Atminties valandoje „Spinduliavusi kasdienybėje“ buvo prisiminta ir gražiai pagerbta muziejininkė, literatė, bibliotekininkė ir šiaip paprasta, kukli Čekonių kaimo dukra.

Nuėjęs į legendą
Laisvės kovų Tauro apygardos vado Antano Baltūsio-Žvejo žūties 55-osioms metinėms

Knygnešys Motiejus Baltūsis (1876-1923)

Antanas Baltūsis-Žvejys (1915-1948)

Tebus pašlovinti nenusilenkę prieš netiesą.

Vyskupas M.Reinys

Vieną 1999-ųjų rudenio pavakarį pasigirsta skambutis. Atidarau duris, o tarp jų stovi aukštas, liesas, baltutėliais plaukais, tik be ūsiukų senukas.
- Aš pas jus. Ar galima užeiti?
- Prašau.
Sėdiva su nepažįstamuoju vakaro prieblandoje, šnekučiuojava apie sparčiai trumpėjančias dargano rudens dienas. Žmona pasiūlo kavos. Svečias neatsisako.
Geriant kavą, nepažįstamasis šneką suka prie reikalo.
- Atėjau padėkoti jums už straipsnį, kurį parašėte apie partizanus.
- Kokį? - nustembu. - Apie partizanus seniai berašiau. Gal tamsta suklydote?!
- Ne, nesuklydau. Man jūsų adresą davė redakcijoje, o jie suklysti negalėjo.
Ir tik dabar prisiminiau, jog, rašydamas apie Švėkšnos gydytoją zanavyką Juozapą Rugį(1858-1919), publikacijos pabaigoje paminėjau ir partizanus, kurie, kaip J.Rugys XX a. pradžioje, taip ir šie beveik po pusšimčio metų gelbėjo lietuviškąjį kaimą nuo rusiškosios kolonizacijos. Publikacijoje buvo rašoma: „1940 metais alkanos ir apdriskusios raudonosios rusų ordos vėl skverbėsi į Lietuvą. Opšrūtų kaime (Vilkaviškio aps.) į 1941 metais Vokietijon repatrijavusių ūkininkų gyventas vietas atsikėlė pirmieji rusų kolonistai. Prasidėjus Vokietijos ir TSRS karui, jie kažkur išsidangino, bet 1944 metais vėl sugrįžo ir kūrėsi tuščiuose lietuvių ir vokiečių ūkiuose. Šie raudonieji rusų kolonistai buvo gerokai įžūlesni už carinės Rusijos kolonistus ir elgėsi kaip padėties viešpačiai. Net seniūną paskyrė iš saviškių, kuris negailestingai terorizavo vietinius gyventojus, versdamas už kolonistus vežti pastotes, kirsti mišką, papildomai duoti prievoles ir nesiskųsti, o nepaklusniuosius ne tik apstumdydavo, bet ir su naganu pagrūmodavo. Užgrobę kaimą, kolonistai girtuokliavo, naktimis jodinėjo, kėlė triukšmą, kad lietuvis vakare ir pas kaimyną neišdrįsdavo nueiti. Kaime prasidėjo ne tik vagystės, bet ir plėšikavimas. Nepakęsdami tokio rusų kolonistų terorizavimo, pagalbos gyventojai ieškojo ne tik Pilviškiuose, bet ir Vilkaviškyje. Nesulaukę paramos iš valdžios, Opšrūtų vyrai nutarė kreiptis į girios brolius.

Kur yra pirmojo Lietuvos kariuomenės vado kapas?

Pirmasis Lietuvos kariuomenės vadas generolas Silvestras Žukauskas

Pernai rudenį Kauno karininkų ramovėje gražiai, iškilmingai buvo paminėtos Lietuvos kariuomenės pirmojo vado generolo Silvestro Žukausko 65-osios mirties metinės. Susirinko Lietuvos karininkai, bajorai, partizanai, Vietinės rinktinės veteranai, jaunimas. Už nuopelnus Lietuvai generolas S.Žukauskas buvo apdovanotas (vienintelis Lietuvoje) visų laipsnių Vyčio kryžiaus ordinais, taip pat latvių, čekų ordinais, Amerikos lietuvių Aukso kardu. Pranešimą apie generolo S.Žukausko įspūdingą biografiją ir indėlį į Lietuvos kariuomenės pergalę Nepriklausomybės kovose perskaitė Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas Arvydas Pociūnas.
Deja, sovietmečiu, kai buvo naikinamos Kaune, Vytauto prospekte esančios miesto kapinės, nuo žemės paviršiaus nušluotas ir generolo S.Žukausko kapo kauburėlis, buvęs Kauno evangelikų kapinėse, šalia musulmonų sektoriaus. Istorikas A.Pociūnas sakė, kad kapo buvo intensyviai ieškota 1990 metais. Ieškant generolo S.Žukausko kapo, darbus sunkino ta aplinkybė, kad evangelikų koplyčia, kuri buvo greta musulmonų kapų sektoriaus, yra nugriauta. Senų medžių, kurie buvo aplink kapą, nebeliko. Sovietinė valdžia po 1956-1957 metais per Vėlines šiose kapinėse vykusių mitingų nutarė jas panaikinti. Su buldozeriu buvo nugriauti visi paminklai ir sustumti į išraustą didelę duobę. Žemė užlyginta.Nutiesti nauji keliukai, jie išasfaltuoti. Žodžiu, įkurta poilsio zona, „parkas“.