Ilgalaikės
taikos palaikymas yra teisingumo darbas
Kokias nuorodas pasaulio
taikai Bažnyčia gali pasiūlyti vykstant pasauliniams debatams
dėl Irako? Žvelgiant iš šios krizės perspektyvų, Zenit katalikų
žinių agentūra pateikė interviu su filosofu kunigu Žezu Viljagrasos,
kuris skaitė pranešimą apie enciklikos Pacem in Terris aktualumą
Popiežiškajame Regina Apostolorum ateneume vykusioje konferencijoje
dėl ilgalaikės taikos išsaugojimo principų.
Dabartinė tarptautinė
padėtis, atrodo, labai skiriasi nuo tos, kuri buvo septintojo
dešimtmečio pradžioje, kai Jonas XXIII rašė savo encikliką Pacem
in Terris, kuriai popiežius Jonas Paulius II dedikavo kreipimąsi
2003 metų Pasaulinei taikos dienai.
Galbūt šis skirtumas nėra jau toks didelis. 1989-ųjų euforija
jau praėjo, kada griuvo Berlyno siena, simbolizavusi Europos susiskaldymą
į tarpusavyje supriešintus karinius blokus per šaltojo karo dešimtmečius
ir kada buvo pakartota nuo Napoleono laikų žinoma R.Šatobriano
frazė: Galima sakyti, jog senasis pasaulis baigiasi ir naujas
prasideda.
Faktiškai vienos pergalingos supervalstybės vadovai paskelbė naujos
pasaulinės tvarkos aušrą, kurioje įsivyraus įstatymo valdžia,
o ne džiunglių įstatymas. Išryškėjo grandiozinis planas naujos
pasaulinės tvarkos, kuri būtų paremta demokratija, laisvąja rinka
ir globaliniu saugumu, be branduolinio terorizmo grėsmės ir be
komunistinės tironijos.
Savo knygoje Istorijos pabaiga (The End of History) Frensis
Fukujama bandė įžvelgti tokius taikos ir gerovės laikus, kuriuose
triumfuotų demokratija ir laisvoji rinka. Tačiau ši idiliška vizija
taip ir nebuvo realizuota. Pasirodė, kad laisvę pasiekti tapo
kur kas sunkiau, ir taika mažiau garantuota, nei buvo galima manyti.